Moteris įpratusi, kad idėjos ir mintys jos galvoje anksčiau ar vėliau tampa realiais darbais. Ir jei reikia uždaryti vienas duris, ji jas uždaro ir atidaro kitas.
– Julija, tavo pokyčiai kartais stulbina. Kur semiesi drąsos savo sprendimams?
– Asmenybė yra duotybė, ją atsinešame į šį pasaulį. Vėliau su metais, jei tik norime, jei ugdome save, jei suprantame, kad saviugda yra mūsų misija, lukštename save. Natūralu – siekiame prisikasti prie savo esmės, atsakyti į klausimą, dėl ko esu šioje Žemėje ir ką noriu pasiekti?
Galiu numanyti, kad mano misija yra kūryba, kad esu gavusi galimybę savo mintis versti vaizdais, gražiais daiktais. Jei menininkas jaučia vidinį poreikį kalbėti vaizdais, jis kalbasi su Dievu. Tokia yra jo maldos forma.
Manoji – kurti kūrinius, kurie kalbėtų, ką jaučiu. Ir tai nebūtinai susiję su dizainu. Pastaruoju metu man svarbu į vieną holistinį darinį jungti kitus kūrėjus ir drauge kurti bendrą lauką, sinergiją.
Vienas tokių darinių yra projektas „Slapta meilė“. Idėja suvienyti kūrėjus ir šiuolaikiniuose dizaino ir meno kūriniuose atgaivinti legendinę Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją man kilo, kai 2018 metais Vilnius buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo romantiškosios Europos maršrutą.
Sukūrėme kultūros startuolį „Slapta meilė“, išleidome šiai istorijai skirtą audiogidą po Vilniaus senamiestį, Vilniaus rotušėje atidarėme šiai istorijai dedikuotą visą gegužės mėnesį veiksiančią šiuolaikinio romantinio dizaino parodą.
Norėčiau su menininkais bendrauti nuolat, drauge kurti bendradarbiavimo platformą ir plėtoti romantinio Vilniaus dizaino kryptį ir unikalų miesto stilių. Barbora Radvilaitė jau beveik 500 metų yra pati tikriausia Vilniaus megažvaigždė. Apipinta legendomis, vienų vertinama kaip labai drąsi moteris, kitų kaip paleistuvė, į kiekvieną epochą ji grįžta su vis kitokiu atvaizdu. Būtinai turime tuo pasinaudoti.
Ši mano misija neabejotinai susijusi su mano asmenybe. Esu įsitikinusi: prasmės nėra, kol pats nesukuri tos prasmės. Kiekvieną kartą, kai ką nors padarau, dar savęs klausiau – ar tai jau tai?
Ar galiu už to užsikabinti ir eiti? Lyg ir einu. Kūriau holistinį pasaulį savo aprangos kolekcijose, tačiau idėja išsisėmė, atsirado etinių klausimų, taigi šią istoriją baigiau, pradėjau naują. Su nauju įkvėpimu, bendruomenės judėjimu, bet tomis pačiomis mintimis apie kūrybą.
– Esi minėjusi, kad sunkiai išgyvenai laiką, kai teko uždaryti ir savo drabužių parduotuves, ir visą verslą. Kuo virto tavo asmeniniai išgyvenimai?
– Uždariusi savo verslą nėriau į mokslus, neturėjau laiko verkti. Susidomėjau kūrybine vietokūra, šia tema parašiau magistro darbą, paskui savo veikloje atradau įkvėpimo imtis ir savo kūno dizaino.
Natūralu, kad metams bėgant mūsų kūnas keičiasi. Tai aiškiai supratau prieš penkerius metus, kai pajutau menopauzės reiškinius. Ji mane ištiko pačia bjauriausia forma – beveik negalėjau dirbti. Teko kažkaip ją suvaldyti. Iš pradžių mėginau natūraliomis priemonėmis, bet teko pripažinti, kad tai nepadeda, kad reikia hormoninių preparatų. Žinau, kad šis kelias daugeliui moterų pažįstamas, bet man atrodė, kad privalau su tuo kovoti.
– Mėginti save įtikinti, kad esi dar jauna?
– Ši mintis – tik pirmas impulsas. Antras – maištas. Aš juk visada maištauju! Mokykloje, savo gyvenimo įvykiuose. Ir kai viduje kyla maištas, imuosi itin drastiškų sprendimų.
Šį kartą teko pripažinti savo pasipriešinimą amžiui ir su juo susitaikyti. Pasipriešinimo jėga itin destruktyvi, ji griauna iš vidaus, dažnai sukeldama netgi sveikatos problemų. Kai ją slepiu, ji tampa gaivalu, virstančiu pykčiu, kuris ardo santykius, draugystes, ryšius, skaudina žmones.
Mano tatuiruotės buvo simbolis, primenantis, kad griaunančią vidinę jėgą turiu paversti kuriančia. Užsirašiau ant savo kūno, kad esu gaivalas. Ir kad tas gaivalas yra mano įkvėpimas. Kad toji priešinimosi, pykčio energija, jei tinkamai ją įdarbinsiu, gali mane nunešti ant kūrybos sparnų. Ir tada aš galiu viską – kurti dizainą, meno kūrinius, didžiulius projektus, sujungti žmones. Visa tai užsirašiau skausmu, nes tatuiruotė yra mazochistinis skausmas. Tatuiruotės yra tarsi antrasis mano drabužis, kurį nešioju jau ketverius metus ir nė akimirkos nesigailiu. Nors kitiems galbūt atrodau tarsi koks gyvūnas, raštuota reptilija.
– Tatuiruotės žmogaus pasaulyje gyvena amžius, tačiau jos juk irgi gali atrodyti moderniai, atspindėti šiuolaikinį dizainą. Ar galvojai apie tai jas darydama?
– Visi seni dalykai, paimti už pakarpos, išversti į šiuolaikinę kalbą, šių dienų žmogaus yra lengvai perskaitomi. Kai vaikščiodamas po miestą savo ausyse girdi Barboros Radvilaitės balsą, pasakojantį apie jos mėgstamas Vilniaus vietas, juk negalvoji apie tai, ar čia ji kalba, tu tiesiog mėgini įsijausti į jos miestą, panirti į jos būsenas. Ir kai valgai saldainį, pagamintą pagal tų laikų receptūrą, juk jauti ne tik saldumą burnoje.
Barbora mėgo perlus, pasakojama, kad jos vestuvių nuometą per agentus netgi medžiojo Anglijos karalienė. Perlas šių dienų juvelyrikoje atrodo kitaip, bet pasakoja tą pačią meilės istoriją. Esu menininkė ir kiekvieną mane sudominusią istoriją transformuoju kitaip.
– O tavo šukuosena? Suprantu, jog dredai puikiai dera prie tatuiruočių, tačiau esame įpratę, kad tokia šukuosena labiau tinka paaugliams.
– O kas taip sakė?! Dredus atradau praėjusią vasarą prieš išvykdama į lietuvišką „Burning Man“ versiją – festivalį „Amber Burn“. Jo šūkis kviečia išreikšti save, bet netrukdyti kitiems. Man tai labai artima filosofija.
Nepaprastai patiko atmosfera, erdvė ir kūrybingi, taikoje su savimi ir kitais gyvenantys žmonės. Jie susirenka pabūti laisvi vietoje, kurioje egzistuoja savos taisyklės, – nekenkti gamtai, nekenkti vieni kitiems. Jei laikaisi taisyklių, gauni laisvę. Tame festivalyje nusprendžiau išmėginti, ko niekada nebuvau bandžiusi. Vienas tokių dalykų buvo dredų šukuosena. Kadangi ji man labai patiko, pasilikau ją.
– O kitus dalykus gali įvardinti?
– Geriau nereikia, kai ką jie gali šokiruoti. Didžiausias atradimas, jei kalbame apie išorę ir stilių, vis dėlto buvo dredai. Jie ir tatuiruotės komunikuoja tai, kas yra mano viduje, be to, tik dar kartą patvirtina gyvenimo šūkį, kad stilius ir amžius neturi ribų.
