Ūgtelėjusių dukterų amžių Erika vadina aukso amžiumi – mama joms vis dar svarbiausia, bet mergaitės jau savarankiškos, puikiai reiškiančios savo mintis ir norus, išsakančios savo vertybes.
„Kai vaikams dar ne paauglystė, kuri neišvengiamai ateis ir kuriai ruošiuosi, bet jos jau ir nebe kūdikiai – fantastika. Dukros dabar – mamos vaikai, jos nori draugauti, o aš jaučiu grąžą to, ką į jas dėjau per pirmuosius metus: malonu klausytis jų mandagumo, atsakinėti į egzistencinius klausimus, girdėti įdomius pasvarstymus. Labai džiaugiuosi matydama besiskleidžiančias asmenybes“, – pasakojo garsi moteris.
Vasara ir Aurora – be galo skirtingos. Anksčiau mergaitės norėjo būti vienodos, reikalavo net vienodų suknelių, o dabar šis etapas jau praeityje. Mažoji – princesė, jai rūpi pūstos suknios, vis dar reikalauja rožinės spalvos, karalaitės rūmų, vaikiškai domisi grožio procedūromis, mėgsta šokti, dainuoti, puoštis. Vyresnėlė neišlenda iš sportinio kostiumo, yra be galo judri, aktyvi, domisi karo žaidimais ir sportu.
„Ji žino, kad Ukrainoje vyksta karas, apie tai girdi ir namuose, ir mokykloje, kur lanko priešmokyklinę klasę – nelaikau vaikų izoliuotų nuo pasaulio. Tad didžiausias Vasaros noras buvo pamatyti karo techniką, išmokti laikyti rankose šautuvą, kad mokėtų apginti savo Tėvynę. Ką tokiu atveju gali padaryti mama, renginių organizatorė? Nusivesti vaikus į darbą – pagaliau!“ – juokėsi E.Purauskytė.
Pamatyti šarvuočius, pasivažinėti karinėmis mašinomis, veidą išsipiešti maskuojamaisiais dažais – toks savaitgalis vyresnėlę be galo nudžiugino.
Tad kitą savaitgalį Erika puolė pildyti mažosios svajonės – į namus atvyko komanda „Jos pasaka“, kuri čia pat mamai ir dukroms surengė mergaičių popietę: išpuoštame dukterų kambaryje visoms buvo atliekamas masažas, daromas manikiūras ir pedikiūras, šeima skaitė knygeles, užkandžiavo ir džiaugėsi kokybišku buvimu kartu.
„Be galo džiaugiuosi, kad auginu dvi mergaites. Man lengva su jomis būti, skirti joms dėmesį. Pagalvoju, kas man būtų smagu, jei vis dar būčiau maža mergaitė, – taip ir atsiranda idėjų laisvalaikiui su vaikais.
Negana to, su jomis auginu ir savo mažą mergaitę, pildau savo nevykusios vaikystės lūkesčius. Būdama vaikas net tokių svajonių, matyt, nebūčiau turėjusi. Kiekvienas mes turime savo vidinį vaiką, aš jį patenkinu žaidimais su savo dukromis. Turiu savo laimingą vaikystę per vaikus. Nepaprastai gera būti mama – tai geriausias jausmas gyvenime“, – atviravo Erika.
Moteris neslepia – kaip ir visos dirbančios mamos jaučia sąžinės graužatį, jos darbo valandos – nenormuotos: renginiai vyksta ir vakarais, ir savaitgaliais. Ji jaučiasi per mažai laiko skirianti vaikams.
Vykstant karui Ukrainoje žmonės pajuto prasmę savanoriauti, stoti į Šaulių sąjungą, domėtis aktyviu laisvalaikiu. Įmonėms renginius organizuojanti moteris su dukromis išmėgina visas veiklas, kurias vėliau įtraukia į klientams organizuojamus renginius.
„Vienos dienos trumpi kariniai mokymai, patirtis poligone. Po ilgo žygio pėsčiomis – miško proskynoje visų laukiantys SPA malonumai. Turiu pati tai išbandyti, kad galėčiau klientui pasiūlyti kokybišką produktą.
Juokiuosi, kad mano darbas – eiti į koncertus, ragauti maistą, išbandyti įvairią veiklą. Vaikus jau galiu vestis į darbą.
Ne kiekviena mama savo vaikui pasiūlys įlįsti į šarvuočio vidų ar keturmetę palepinti grožio procedūromis, žinoma, tinkančiomis jos amžiui, vaikiško žaidimo forma. Dukros jau moka tai įvertinti“, – sakė moteris.
