Būdamas mažas, turbūt kaip ir visi berniukai, jis norėjo tapti astronautu ar bent jau policininku, tačiau augo medikų šeimoje, tad pasirinkimą lėmė ir aplinka. Dar mokantis mokykloje Žygimanto dėmesys krypo į biomedicinos mokslus. Baigęs mokyklą rinkosi tarp medicinos, farmacijos ir odontologijos krypčių.
„Prisimenu, tais metais, kai baigiau mokyklą, sunkiausias stojimo konkursas buvo į odontologiją. Kadangi iššūkiai man visada patiko, ją ir pasirinkau.
Studijų metu teko stažuotis kitų šalių universitetuose, taip atradau ortodontiją, kuri mane sužavėjo labiau nei odontologija.
Ortodontija – sritis, siejanti medicinos, inžinerijos ir netgi meno kryptis. Tik jas sujungus galima pasiekti taisyklingą ir ilgalaikį kramtymo sistemos funkcionalumą. O norint, kad žmogus turėtų gražią šypseną, reikia ir šiek tiek meno“, – sako jis.
– Kiek jums pačiam šeima turėjo įtakos renkantis profesiją?
– Augdamas medikų šeimoje kasdien girdi pasakojimus apie gydytojo gyvenimą, tikrąją buitį, bendravimą su pacientais, todėl mediko kasdienybė tampa įprasta ir suprantama.
Nepasakysiu nieko naujo – manau, labai svarbu turėti mėgstamą darbą. Tačiau klausimas: kaip aštuoniolikmetis gali žinoti, ką jis nori veikti visą likusį gyvenimą?
Šiandienė visuomenė nesuteikia daug galimybių keisti profesiją, nes visur reikia specifinių žinių ir išsilavinimo. Tad ir mūsų profesijos pasirinkimas turbūt daugeliui būna kažkiek nulemtas gyvenamosios aplinkos, tėvų ar kitų aplinkybių.
Prisipažinsiu, kad įstojęs į odontologiją apie tai, ką studijuoju, tuo metu beveik negalvojau. Tai tiesiog buvo naujas gyvenimo etapas – tapau studentu. Tačiau man labai pasisekė, kad studijuodamas odontologiją atradau ortodontijos mokslo patrauklumą, supratau, kad tai itin įdomi specialybė – nemonotoniška ir sukurianti gražų produktą. Mane labiausiai tai ir patraukė.
Ortodontija po kiek laiko tapo ne tik darbu, bet ir hobiu. Ir nors šiandien man šiek tiek kelia nerimą noras prisidėti prie pokyčių pačioje sveikatos sistemoje, kaip gydytojas ortodontas savo profesijos pasirinkimu esu patenkintas, net jei šeima tam ir galėjo turėti įtakos.
– Kodėl įsitvirtinote būtent Klaipėdos krašte?
– Nors augau Kaune, nuo mažų dienų labai daug laiko praleisdavau Palangoje – mama kilusi iš Palangos. Pamenu, su amžiną atilsį seneliu lankydavome giminaičius – dviračiais mindavome iki Vydmantų, Kretingos, Būtingės, Klaipėdos...
Po studijų nusprendžiau tęsti savo gyvenimą ir veiklą Klaipėdoje. Šis kraštas kelia sentimentus, man čia patinka.
– Įkūrėte savo ortodontijos kliniką. Kas lėmė šį sprendimą?
– Kai 2019 m. pradėjau dirbti Klaipėdoje, tapo aišku, kad dalis žmonių neturi galimybės pasinaudoti ortodontinio gydymo paslaugomis, kad net pati ortodontija, kaip paslauga, čia nėra labai populiari ir žinoma. Tačiau tobulėjant odontologijai, atsirandant jaunų specialistų ortodontija vis labiau populiarėja tiek tarp klientų, tiek tarp odontologijos srityje dirbančių profesionalų. Vis daugiau gydytojų odontologų kreipia dėmesį į taisyklingo sąkandžio svarbą sveikatai.
Taisyklingas sąkandis nepadaro žmogaus ypatingesnio, tai yra tiesiog sveikatos ir estetikos dalis. Tačiau netaisyklingas sąkandis gali sukelti nemažai problemų – nuo paprasčiausio dantų gedimo ar dantenų problemų iki smilkininio apatinio žandikaulio sąnario sutrikimų ar net dantų netekimo.
Įvairios odontologinės paslaugos, tokios kaip protezavimas, implantacija ir panašiai, dažnai neapsieina be ortodontinio paruošimo. Tad augant šios paslaugos poreikiui nusprendžiau įkurti ortodontijos kliniką.
Noriu toliau gerinti šios bei kitų medicinos paslaugų kokybę ir prieinamumą Klaipėdos krašte. Būčiau labai laimingas, jei Klaipėdos universitete būtų padidinta įvairių medicinos srities profesionalų rengimo apimtis, ypač labiau specializuotų.
– Kas jums sudėtingiausia jūsų darbe?
– Sudėtingiausia būna suderinti biologines žmogaus galimybes, gydymo efektyvumą ir paciento norus.
Šiandien odontologinės procedūros labai sukomercintos. Rinkodara išstumia svarbiausią šių paslaugų principą, kad vis dėlto tai yra gydymas. Dėl didelės konkurencijos dalis klinikų nuleidžia kainas, o tai, suprantama, atsiliepia kokybei. Pacientai, galėdami rinktis iš didelės pasiūlos, iš dalies pradeda gydytojams diktuoti, kokį gydymą jiems skirti, tačiau vis dėlto ne pacientas, o gydytojas parenka geriausią gydymą problemai išspręsti. Juolab kad paskirtas gydymas ne visada vyksta taip, kaip buvo suplanuota.
Tad gebėjimas suteikti aukšto lygio paslaugą suderinant visus veiksnius ir yra sudėtingiausia šio darbo dalis.
– Kaip manote, kokios savybės ortodontui yra svarbiausios?
– Manau, atsakingumas ir kruopštumas. Kaip vienas mano mentorius yra pasakęs: „Kad ir kas būtų, niekada negalima paciento palikti bėdoje, nepadedant jos išspręsti.“ Noras padėti turėtų būti pati svarbiausia gydytojo savybė.
Paciento organizmas ne visada reaguoja į gydymą taip, kaip norėtųsi, būna ir sudėtingų situacijų, ir žmogiškųjų klaidų. Tačiau noras ir gebėjimas pacientui padėti bet kuriuo atveju išspręsti problemą ne tik sustiprina pacientų pasitikėjimą, bet ir suteikia didelį moralinį pasitenkinimą man pačiam.
– Stažavotės įvairiose užsienio klinikose, dalyvavote užsienio konferencijose. Ką pastebėjote? Kaip vertintumėte lietuvių profesionalumo lygį žinių ir technologijų atžvilgiu?
– Bendrai vertinant tiek technologijų, tiek žinių lygis Lietuvoje yra labai aukštas. Šiuo aspektu tikrai nenusileidžiame labiausiai išsivysčiusioms Vakarų Europos ar Rytų Azijos valstybėms.
Tačiau nusileidžiame valstybės požiūriu į šių paslaugų prieinamumą ir svarbą. Tai liūdina. Turtingesnėse šalyse tiek vaikams, tiek pensininkams skiriamos nemenkos kompensacijos dantų ir burnos sveikatai užtikrinti.
Lietuvoje kompensacijos yra, tačiau jos per mažos, kad privatus verslas galėtų pelningai dirbti panaudodamas valstybines lėšas, o pacientas gautų kokybiškas paslaugas ir neturėtų už tai susimokėti.
– Ar burnos estetikos suvokimo prasme lietuviai skiriasi nuo kitų šalių?
– Manyčiau, kad lietuviai šiuo klausimu santūresni. Dažniausiai į mus kreipiamasi dėl gražesnės šypsenos arba dėl sąkandžio sutrikimų ir jo padarinių sveikatai.
Užsienyje pasitaiko daugiau žmonių, norinčių visiškai pakeisti išvaizdą, t.y. daugiau lūpų, mažiau nosies, aptakesnių veido formų ir panašiai.
Lietuviai labiau patenkinti savo prigimtiniais išskirtinumais. Dažnas tiesiog rūpinasi, kad galėtų patogiai kramtyti ir be kompleksų šypsotis.
Mano praktikoje dar nebuvo paciento, kuris atsineštų garsenybės nuotrauką ir sakytų: „Va, noriu atrodyti taip, kaip šitas žmogus nuotraukoje.“ Kiek žinau, užsienyje tokių atvejų dažnai pasitaiko.
– O ką tėvai turėtų žinoti apie vaikų burnos priežiūrą? Kada tėvams rekomenduojama atvesti vaiką pirmo vizito pas gydytoją ortodontą?
– Dažnai girdžiu tėvus sakant: „Atėjome, nes bijojome pavėluoti.“ Ir labai gerai. Puiku, jei tėvai rūpinasi vaiko burnos sveikata. Tačiau ne visiems vaikams reikia ortodontinio gydymo, dažnai ateinama per anksti arba per vėlai. Turbūt geriausia būtų pasikliauti savo odontologu, nes gydytojas odontologas pirmiausia pastebi ir nukreipia pacientą dėl sąkandžio sutrikimų.
Na, bet jei tėvai nori kreiptis savarankiškai, rekomenduoju pirmą kartą atvykti, kai vaikui sukanka 7-eri.
