„Tai padariau vien iš smalsumo, o pradėjus domėtis paaiškėjo, kad gliaudyklė mena vieną svarbiausių Jungtinės Karalystės simbolių – Londono tiltą. Pasirodo, 1832 m. nugriovus šį tiltą, jo 850 metų senumo pamatų dalis išsidalijo vietos meistrai.
Vienas jų buvo J.Ovenstonas, išdrožęs mano pirmąją įsigytą gliaudyklę, kuriai ir panaudojo nugriauto tilto ąžuolines ir geležines dalis. Taip susižavėjau šia istorija, kad įdomių eksponatų pradėjau ieškoti visame pasaulyje“, – kolekcionavimo pradžią prisiminė verslininkas.
Gliaudykles Arnui ėmė dovanoti bičiuliai, tiekėjai. Eksponatai ėmė kauptis ant verslininko kabinete esančios lentynos, šalia darbo stalo. Surinkus 100 gliaudyklių Arną užvaldė azartas turėti dar daugiau ir jis išsikėlė tikslą patekti į Guinnesso rekordų knygą.
„Visada siekiu geriausio rezultato. Mane džiugina, motyvuoja siekis būti pirmam“, – šypsojosi verslininkas.
Ir tai jam pavyko! Po dviejų gliaudyklių kaupimo dešimtmečių Arno kolekcija pripažinta didžiausia pasaulyje ir pirmą kartą įrašyta į Guinnesso rekordų knygą. Tam, pasak kolekcininko, prireikė daug pastangų, kantrybės ir investicijų.
„Rekordo registravimo procesas užtruko daugiau nei pusę metų. Norėjau išbandyti Guinnesso rekordų knygos sistemą ir registruoti būtent 10 tūkst. gliaudyklių. Reikėjo pateikti daugybę įrodymų: sąrašus, aprašymus, nuotraukas, vaizdo medžiagą ir kt. Visa tai buvo tikrinama pusmetį, bet patvirtino – lygiai 10 tūkst. Dabar jau turime gerokai daugiau“, – pasakojo jis.
Verslininko kolekcijoje galima rasti ir XV–XVI a. gliaudyklių.
„Tikras stebuklas, kad medinės, trapios gliaudyklės buvo išsaugotos 500–600 metų, išvengė gaisrų, karų ar tiesiog fizinio sulaužymo. Tiesa ir tai, kad išliko pačios geriausios, nes jos buvo vertingesnės ir labiau saugomos.
Daugelis jų buvo Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės dvarininkų ir net karalių rūmų valgomojo puošmena. Jos buvo specialiai pagamintos garsiausių to meto meistrų ir įteiktos kaip dovanos ypatingomis progomis.
Paprastesnės gliaudyklės, kurias naudojo eiliniai žmonės, buvo menkiau vertinamos ir saugomos. Jas pamesdavo, sulaužydavo, negailėdavo ir jų iš tų laikų faktiškai nėra išlikę“, – sakė Arnas.
Išskirtinę istorinę vertę turinčios XVI–XVIII a. medinės ir metalinės riešutų gliaudyklės pristatytos pasaulyje analogo neturinčioje Arno knygoje „Datuotos XVI–XVIII a. gliaudyklės“ („Dated Nutcrackers XVI–XVIII century“). Tai pirmoji verslininko išleista knyga, kurioje galima išvysti labai vertingus eksponatus, kurių iki šių dienų mažai išliko.
Dar vienas kolekcininko tikslas – gliaudykles parodyti visuomenei. Jau netrukus Vilniaus senamiesčio širdyje, Gaono gatvėje, duris atvers Gliaudyklių muziejus, kuriame bus galima pamatyti per du dešimtmečius kauptą Arno kolekciją.
„Pasaulyje mažesnių gliaudyklių muziejų galima aptikti tik Vokietijoje ir JAV. Pavienių gliaudyklių kaip eksponatų yra Prancūzijoje, tačiau daugiausia pristatomos tik šiose šalyse pagamintos gliaudyklės.
Tikiu, kad šis muziejus tikrai išgarsins Lietuvą ir taps traukos centru užsienio svečiams. Juk Švedijoje vietos gyventojai su savo šalies gliaudyklių istorija susipažinti negali, o Vilniuje galės“, – baigdamas pokalbį šyptelėjo verslininkas.
