– Kas jus įkvepia gyventi?
– Spontaniškumas. Žmonės – tie, kurie ilgai negalvoja, o daro. Įvykiai Ukrainoje parodė, kad yra daug žmonių, kurie nori padaryti, bet juos stabdo nepasitikėjimas, rizika. Jei gali daryti dabar – daryk.
Valia – vidinis ryžtas veikti, veikimas. Kai matau veikiančius aplinkinius, tai įkvepia ir mane. Pasyvumas gniuždo. Tai galima pasakyti ne tik apie globalius dalykus, bet ir apie smulkmenas.
Labiausiai manęs neįkvepia drungnas vanduo ir drungni – nei karšti, nei šalti – žmonės. Nesuprantu jų. Neturiu su tokiais apie ką kalbėtis.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Mano dėmesį atkreipia žmonės, kurie yra kitokie, kurie ir bando tą dėmesį į save atkreipti išvaizda ar elgesiu. Tai išlikę nuo jaunystės – ir pats buvau pankuojantis.
Dėmesio niekada neatkreips masė – žmonės vienodais pilkais golfais ir rudais batais iš populiarios parduotuvės.
Žavi tie, kurie bando būti originalūs, net jei kartais jiems nesiseka, kartais jie gal atrodo ir kvailai ar įžūliai. Jie bando, žavi savo drąsa. O drąsa, net ir išreikšta per išvaizdą, pasireiškia ir kituose gyvenimo dalykuose, įvykiuose. Kuo mes įvairesni, kuo labiau parodome savo įvairumą visuomenėje, tuo ta visuomenė yra įdomesnė ir spalvingesnė.
– Koks patinka patiekalas?
– Didkepsnis su krauju. Gerai pagamintą galėčiau jį valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei. Dažnai ir pats jį gaminu.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Kvepalų parduotuvėje renkuosi aromatą, o ne užrašą. Ilgai renkuosi, noriu išskirtinio sau, manęs nedomina prekių ženklai.
Jei kalbame apskritai, nebėgsiu nuo to, kur esu, – Fuerteventūros saloje. Tad ir mano atsakymas – vandenyno kvapas su visais žuvų, dumblių, vėjo prieskoniais. Vandenynas man alsuoja laisve. Galiu net nelipti į vandenį. Atsisėdi ant kranto ir jauti, kaip tas kvapas padeda užsimiršti, problemos tarsi nutolsta. Vandenyno jėga nenugalima, visa griaunanti, atpalaiduojanti.
– Geriausia gauta dovana?
– Žmonos Lauros gimtadienio dovana prieš septynerius metus. Gavau iš karoliukų suvertą apyrankę, tie karoliukai – su tam tikromis reikšmėmis. Vienas jų buvo kitoks – lyg ir ne visai vyriškos spalvos, šviesiai kaštoninis. Tuomet Laura pasakė, kad šis karoliukas – mūsų būsimas vaikas.
Niekaip negalėjau tikėtis tokios minties. Saugau ją, nešioju visąlaik, apyrankė mane lydi visur ir neslėpsiu – dažnai pasižiūriu į tuos skirtingų spalvų karoliukus. Mūsų dukteriai Matildai – septyneri.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Būtų nesąmonė kalbėti apie kokią nors tikslią geografinę vietą. Visas pasaulis yra rojus – ar jis Maldyvuose, Dubajuje, ar Palangoje, Anykščių rajone. Ir nuostabiausioje pasaulio vietoje rojus gali sugriūti per akimirką, jei ten būsime apnikti niūrių minčių ar įvykių.
Rojus – kai šalia tavęs tie, kuriuos myli, ir jausmai, kurie šildo širdį. Rojus – tai, ką jame patys susikuriame, su visa užknisančia buitimi ir rutina. Tai noras neišvažiuoti.
Šiandien mūsų šeimos rojus – Fuerteventūros sala.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be įvykio. Neslėpsiu – yra dienų, kai norisi, kad įvykių nebūtų – visą dieną pragulėti lovoje, žiūrėti serialus ir skaniai valgyti. Tačiau įvykiai suteikia mums emociją. Lekiame į paplūdimį su banglentėmis, važiuojame į vandens cirko pasirodymą – tai geriausias dienos įvykis.
Kita vertus, tas gulėjimas žiūrint serialą kartais – labai retais kartais! – irgi gali būti visai neblogas įvykis. (Juokiasi.)
– Kaip atsipalaiduojate?
– Tikrai būna ir lova žiūrint serialą. Šiandien, pavyzdžiui, vis dar jaučiuosi pavargęs nuo to, kas supo mane pastarąsias kelias savaites. Bet žinau – susikaupsiu, išlėksiu pasiplaukioti banglente ir tikrai užsimiršiu.
Abu su žmona mėgstame ekstremalų sportą. Manau, tokią veiklą kaip banglentės, jėgos aitvarai, snieglentės ir pasirinkome dėl to, kad mėgaudamiesi jomis geriausiai atsipalaiduojame. Kūnas ir smegenys įsitempia, galvoji tik apie tai, ką tuo metu darai. Jei nors sekundę pagalvosi apie kitus dalykus – krisi, patirsi traumą. Nemąstai nei apie karą, nei apie pinigus, nei apie tai, ką valgysime vakare, – išsitrina viskas, visa savo esybe esi čia ir dabar. Kad toks sportas atpalaiduoja geriausiai, supranti jau išlipęs į krantą ir atsisėdęs ant smėlio.
Tos kelios valandos per dieną mėgstamos veiklos – nesvarbu, tai gali būti ir valgio gaminimas, jei jame paskęsti, – manau, kiekvienam šiuo metu be galo reikalingos. Ta veikla, kad ir trumpa, atpalaiduoja, smegenys susikoncentruoja į tai, ką darai, dingsta visos pasaulio problemos. Visiems reikia pailsėti.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Neigiamos emocijos mus kartais taip įtraukia, kad sunku nuo jų pabėgti, jos nepraeina ir išsimiegojus. Žmonės – ir aš tarp jų – retai išsikalba su artimaisiais, tarsi nenorime jų apkrauti. O tai – įrodyta ir mokslo – padeda, išlaisvina nuo sunkių minčių. Kalbėdamas iš savęs išleidi emociją, tai labai svarbu.
– Blogiausias įprotis?
– Viską daryti paskutinę minutę. Nesu šio blogo įpročio išsigydęs nuo mokyklos laikų. Kuo daugiau visko sukrauni paskutinei minutei, tuo finale sunkiau.
Lyg ir susiplanuoju, pasidėlioju, bet galiausiai vis tiek viskas vyksta paskutinę naktį. Ačiū Dievui, kol kas kažkaip pavyksta. Kai nebepavyks, tai ir bus raudona lemputė, kad turiu susiimti ir tai keisti.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Saloje su žmona pradėjome mokytis ispanų kalbos, bet prieš Kalėdas užgriuvo darbai ir užmetėme. Norėčiau prie to grįžti. Matau tikslą, būtų smagu mokėti ne tik anglų, rusų ir lietuvių kalbas. Man ispanų kalba labai graži, be to, ir pasaulyje ji populiari. Reikia rasti tam laiko.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Kai rusų kariai bandė užimti Kijevą, šalia Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio sėdėjo Holivudo aktorius Seanas Pennas. Jis buvo su neperšaunamąja liemene, šalmu ir bandė kalbinti, filmuoti prezidentą tokių įvykių sūkuryje. Milijonierius iš Holivudo, kokio velnio? Vilą ant Atlanto vandenyno kranto iškeisti į karą Ukrainoje? Kokią prasmę jis mato tame, ką daro? Negana to, tam reikia ypač daug drąsos. Man tai labai stipru. Ir šiaip šis aktorius mane žavi su visomis nesąmonėmis, kurių yra pridaręs. Norėčiau su juo pasikalbėti apie visa tai.
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Dailininku. Ranką turėjau, kadaise ir stojau į Dailės akademiją, galvojau apie dizainą. Tai romantiškoji mano pusė. Leisti sau užsidaryti studijoje parai ar dviem, išeiti į save, išgyvenimus atiduoti paveikslui – man tai skamba kaip būdas pabūti su savimi, o ne kaip specialybė.
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Bet kurioje saloje. Kiekviena sala turi uždarumo, bet kai su ja susigyveni – tai labai lokali vieta, čia nereikia keliauti tūkstančių kilometrų, viskas šalia, vietoje. Žmonės tave pažįsta, sveikinasi, pasakoja istorijas. Tai ne turistinis konvejeris, kurio dalis esu. Tai mane žavi. Nesvarbu, kas ir iš kur, – visi čia vietiniai, gyvenantys vietos gyvenimą. Užsikabinti čia didelė tikimybė.
– Drąsiausias sprendimas?
– Išvažiuoti į Ukrainą prieš pat karą – tikrai ne drąsiausias mano sprendimas. Juk važiavome filmuoti filmo, o ne į puolamą šalį. O tada patekome į karą...
Vis dėlto drąsiausiu sprendimu pavadinčiau tai, kad visa šeima susikrovėme lagaminus ir dešimčiai mėnesių išvykome į salą. Juk vien pagalvojus apie išvykimą beveik metams pradeda suktis mintys: o kaip namai, darbai, artimieji, kaip dukros mokykla, mokesčiai... Pamiršti Lietuvos ritmą, savo rutiną ir buitį susikurti čia nebuvo lengva. Tikrai ne kartą pagalvojome – velniop, grįžtame. Bet išgyvenome ir šiandien manau, kad drąsa išeiti iš savo komforto zonos, palikti tai, kas patogu čia ir dabar, buvo drąsus ir puikus sprendimas.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Sunku vadinti tai nuotykiu, bet nieko įspūdingesnio šiandien tikrai nepapasakosiu. Tai mūsų pabėgimo iš karo talžomos Ukrainos planas. Meldžiu Dievo, kad niekada daugiau nereikėtų patirti panašių išgyvenimų.
Penkių eilių daugybės kilometrų automobilių virtinė, per penkias valandas pajudanti vos 15 kilometrų. Nei į dešinę, nei į kairę... Tai beviltiška, kai niekas nebepriklauso nuo tavęs. Kada baigsis kolona – neaišku. Net ne žinia, kad prasidėjo karas, o ta beviltiška automobilių spūstis, aplinkui ašarojantys vaikai ir sutrikusių moterų veidai buvo baisiausia. Niekada niekam nelinkėčiau to patirti.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Mėsos ir pieno kavai.
– Vaisiai ar saldumynai?
– Vaisiai Ispanijoje kaip vanduo – visokių ir daug, visada jų būna. Bet mėgstame ir saldumynus. Bandome nuo jų saugotis, bet šokolado plytelė visada yra namie.
– Mėgstamiausias posakis?
– Naujienų agentūros „Fox“ direktorius Rogeris Ailesas kadaise, dar prieš visus „Metoo“ skandalus, sakė: „Jeigu pasakysi žmonėms, ką galvoti, – praloši, o jei pasakysi, ką jausti, – visada laimėsi.“
Esame linkę moralizuoti ir tai neišeina į naudą. Jei leisime žmogui suprasti, ką išjausti, pavyzdžiui, rodysime karo vaizdus ir nesakysime nė žodžio, laimėsime visi. Dažnai darome atvirkščiai ir pralošiame. Turime leisti žmonėms jausti patiems, nereikia jų mokyti – ir tai galioja ne tik mano darbe, bet ir daug kur. Net esu užsirašęs šį posakį.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Pastaroji skaityta: režisieriaus, rašytojo Jono Ohmano „Donbaso džiazas“. Joną pažįstu jau šešeri metai, bet tik neseniai perskaičiau šią jo knygą. Čia apie karą jis rašo panašiai kaip Balys Sruoga „Dievų miške“ – su ironija, ne tik niūriomis spalvomis. Tas žvilgsnis man patiko.
Niekas man kol kas nepralenkė filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“. Nemačiau nieko geresnio.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Mano oda linkusi sausėti, ypač jei būnu ten, kur daug saulės, – naudoju veido ir kūno kremą. Vyrai, nors iš kario savanorio lūpų tai gali nuskambėti keistokai, mano manymu, XXI amžiuje turi prižiūrėti save ne mažiau nei moterys. Vyras turi kvepėti, nešioti madingą įdomią šukuoseną ir turėti fantazijos.
– Meilė – tai...
– Pirmiausia pasitikėjimas. Vienas kito globa visais gyvenimo klausimais, net jei atrodo, kad partneris klysta. Turi ne moralizuoti, o palaikyti ir padėti. Tai laiko porą. Dar gyvenime labai padeda, jei abu poroje drįsta daryti spontaniškus sprendimus. Kai išgyveni tai kartu, susikibęs už rankų tikrai eisi kartu dar bent dešimtmetį.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Na, dar neketinu mirti. Norisi sakyti daug gerų būdvardžių. (Juokiasi.) Bet jei kiti apie mane sakytų „drąsus“, būčiau laimingas. Gal daugiau nieko ir nereikia.
