Pasaulis šiandien jau kitoks. Karą Ukrainoje kiekvienas mūsų išgyvename skirtingai. Atrodytų, kad psichologams, psichikos sveikatos reikalus išmanantiems žmonėms patiems tvarkytis su nerimu, neigiamomis emocijomis ar baime turėtų būti paprasčiau. Ar taip yra iš tiesų?
Psichologijos akademijos prorektorius neslepia: „Nesu nei superžmogus, nei antžmogis. Be abejo, karo įvykiai netoliese, kai užpuolama tauta, su kuria lengva save identifikuoti, su kuria jaučiame ypatingą emocinį ryšį, kelia įvairių emocijų. Tai normalu ir žmogiška“, – pasakojo psichologas.
Specialistas pastebi, kad šiuo metu daugelis žmonių išgyvena visą intensyvių emocijų aibę – neviltį, liūdesį, pyktį, panieką, pagiežą, baimę, skaudulį... Būtų galima vardyti ir vardyti.
„Manau, labai svarbu atskirti. Liūdesį, skausmą, kurį išgyvename dėl nekaltai mirštančių žmonių, jausti yra visiškai natūralu. Reikia šiuos jausmus įprasminti ir išgedėti taip, kaip mokame ir manome, kad yra teisinga, bet nepalūžti.
Baimė, nerimas – jau kita kalba. Šie jausmai dažnu atveju remiasi ne į realų pagrindą, o į mūsų fantaziją, kuri ima veikti susidūrusi su grėsme ir piešia juodžiausius scenarijus.
Man padeda mintis, kad niekada nebuvome tokie saugūs kaip dabar ir, kad ir kaip šventvagiškai tai skambėtų, realybė greičiausiai yra ta, kad šiandien esame daug kartų saugesni, nei prieš prasidedant atviro karo veiksmams (nepamirškime, kad karas Ukrainoje vyksta jau aštuoneri metai). Tai padeda nurimti“, – sakė J.Burokas ir pridūrė, kad nurimti padeda ir žinios, jog branduolinis mygtukas yra labiau metafora nei realybė, kad būtų priimti sprendimai imtis branduolinių veiksmų, turi būti pereinama daug lygių, taip apsisaugant nuo vieno maniako. Vyras įsitikinęs, kad rusų generolai tikrai nėra tiek įsibauginę ar paklydę kliedesiuose.
„O jei klystu, vadinasi, nelabai ką galiu padaryti. Vadinasi, dėl to tuo labiau nėra ko išgyventi“, – svarstė jis.
– Justinai, jūsų, kaip psichologo, paklausiu paprastai: kaip visame informacijos sraute, visoje bendroje nuotaikoje, skausme neišprotėti? Atrodo, kad pasaulis niekada nebus toks, koks buvo. Baisu.
– Kartais pro sukąstus dantis. Pirmiausia ribojant informacijos, kurią sekame, srautus. Jei nuolat būsime negatyvių naujienų sraute, kūnas tikrai manys, kad dalyvaujame kare, nors ir sėdime patogiai įsitaisę fotelyje.
Man pačiam nelengva, bet stengiuosi koncentruotis į darbą, į šeimą, padėti mobilųjį telefoną su naujienomis į šoną. Žmona padeda, pasako pastabą, kad jau užteks.
Padeda rutina. Pavyzdžiui, sporto rutina. Buvimo su vaikais rutina. Darbo rutina. Tada neri į dalykus, kuriuos valdai, kuriuos kontroliuoji, – mažėja nerimo, atsiranda ramybės, vilties ir netgi džiaugsmo.
– Nerimas, baimė, dvasinis skausmas dabar – visų emocijos. Kaip jas išgyventi?
– Dvasinį skausmą svarbu įprasminti. Mes – žmonės, mums skaudu, liūdna dėl kenčiančių žmonių. Įprasminkime tai – normalu, kad liūdime.
Tuo metu nerimas, baimė – mažai pagrįsti. Ir čia kiekvienas raskime būdą, kuris padeda nurimti. Man padėjo tai, kad su šeima sutarėme (tiksliau, atgaivinome planus, kurie buvo sutarti po Krymo aneksijos), ką darysime ir kada, jei kils pavojus.
Kaip ir minėjau, nerimą ir baimę padeda įveikti koncentravimasis į tai, ką gali padaryti, užuot galvojus, kokie bejėgiai ir nieko pakeisti negalintys esame.
Pradėkime nuo kasdienių darbų, padeda ir realūs pagalbos veiksmai Ukrainos žmonėms, kad ir kas tai būtų – ar labdaros rinkimas, ar finansinė parama, ar dalyvavimas palaikymo akcijose. Tinka viskas.
– Vis girdime – darykite tai, ką mokate geriausiai, dirbkite savo darbus. Kaip į juos susitelkti, kokiu būdu juos atlikti geriausiai tokiame emociniame fone?
– Priimkime tai kaip mūsų kasdienę pareigą. Kaip mūsų indėlį į mūsų pačių ir mūsų valstybės augimą. Juk ne veltui saugumui skiriame procentą nuo BVP. Kuo didesnis BVP (kurį sukuria gyventojai), tuo tampame pajėgesni gintis.
Dar padeda laiko planavimo ABC. Pasidarykite darbų sąrašą ir keliaukite per jį apie savo įsipareigojimus padaryti vieną ar kitą darbą informuodamas vadovą ir (ar) kolegas. Jų draugiškas priminimas irgi padės daryti darbus, o ne paskęsti įtampą keliančių naujienų sraute.
Darbas nuotoliniu būdu tikrai sunkesnis, reikalaujantis didesnių valios pastangų. Tiems, kurie eina į kolektyvą, darbo metu gali pabendrauti su kolegomis, matyti, kaip dirba kiti, – lengviau.
– Miegas, rutina, net maistas laiku – ne visiems kasdienybėje pavyksta tai išlaikyti. Kiek svarbu nepamesti tos kasdienybės? Atrodo, net planuodamas vasaros atostogas ar pirkdamas trąšas gėlėms jautiesi besielgiantis kažkaip ne taip – juk jie ten kariauja, neturi nieko, o aš čia...
– Nepamesti kasdienybės labai svarbu. Atsimenu, kai studijavau psichologiją, kalbėjome apie vaikus, išgyvenusius netektį. Klausėme, jei vaikas išgyveno netektį, kaip geriau: kad jis eitų į mokyklą ar vertėtų padaryti pauzę?
Atsakymas vienareikšmis – labai svarbu, kad vaikas ir po didelių netekčių keliautų į mokyklą. Kodėl? Nes vaikui tai žinia, kad net įvykus labai sukrečiantiems dalykams pasaulis išliko vis dar prognozuojamas ir stabilus – pamokos kaip prasidėdavo 8 valandą, taip ir prasidės toliau.
Rutina gydo, rutina svarbi. Jei ją pamiršime, mūsų pasaulio stabilumas gali labai susvyruoti ir dėl to blogiau bus tik mums patiems.
– Moterys ir vyrai, jaunimas ir vyresni žmonės – visi emocijas išgyvena skirtingai, o ir tos emocijos, atrodo, skiriasi. Kodėl taip yra?
– Visi mes skirtingi. Vyrams sunkiau. Karo grėsmės situacija, manau, padaro aktualų tą „vyro kario“ geną.
Daugelis vyrų susidūrė su vidiniais klausimais: ar eisiu kovoti, kaip pasirūpinsiu šeima, kas pasirūpins šeima, jei eisiu ginti šalies.
Viduje kovoja ir ryžtas, ir baimė. Baimė ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų, šeimos. Klausimai sudėtingi, todėl daugelio vyrų veiduose šiandien matoma įtampa.
Su amžiumi ateina ir išmintis (nors, sakoma, būna, kad ateina tik amžius). Vyresni žmonės, žvelgdami į pasaulio įvykius, remiasi sukaupta patirtimi, todėl dažnu atveju ramiau priima sprendimus. Jaunesni turi daugiau entuziazmo ir daug ko nori čia ir dabar: veikti, daryti. Tai normalu.
– Kaip jūs pats apie karą kalbate su savo vaikais? Ką turime sakyti mažiukams, o kaip apie tai kalbėtis su tvirtą nuomonę jau turinčiais paaugliais?
– Mano vienam vaikui 20 metų ir jis jau gyvena atskirai, bet čia, Vilniuje. Kitam ką tik suėjo šešeri. Su vyresnėliu aptarėme evakuacijos planą – ką ir kaip darome, jei kiltų grėsmė ar ekstremali situacija.
Jaunėlis pirmą karo Ukrainoje dieną atėjo pastebimai įsitempęs ir kiek laiko nenorėjo nieko kalbėti. Gal tik po valandos buvimo namie išdrįso paklausti: „Ar gali būti, kad Rusija bando užpulti Ukrainą?“ Pakalbėjome apie tai, pasakiau jam, kad ne tik bando, bet jau ir užpuolė ir kad ši ginasi. Jis pats pasakė; „Kaip per Sausio 13-ąją.“ Mažojo pasaulyje atsirado daugiau karinių žaidimų. Taip tokio amžiaus vaikai virškina informaciją.
Kalbėdami su vaikais turėtume prisitaikyti prie jų amžiaus tarpsnio. Su darželinukais ir pradinukais šnekėsime apie tai, kad vyksta karas, kai viena valstybė – Rusija – užpuolė kitą – Ukrainą. Ukraina ginasi ir mes labai tikimės, kad jai pavyks. Kartu svarbu pabrėžti, kad nors ir vyksta jų karas, esame saugūs – tu ir toliau eisi į darželį (mokyklą), o mama su tėčiu dirbs.
Su paaugliais jau turime aptarti jų išgyvenimus, pasaulio neteisybę ir tai, kaip jie norėtų ir galėtų prisidėti prie pagalbos Ukrainai teikimo. Galime aptarti šeimos planą ir atsakomybę, jei Lietuvoje pasikeistų padėtis ir atsirastų realių grėsmių.
Kartu svarbu pabrėžti, kad jie ir toliau turi gyventi savo gyvenimą, o su mumis jie gali pakalbėti apie įvykius pasaulyje.
– Bendruomeniškumas – svarbu, bet pramogauti, švęsti tokioje situacijoje daugeliui lyg ir atrodo neteisinga. Kaip turėtume elgtis, kad padėtume savo psichikos sveikatai? Juk užsidarę vieni namuose ir nuolat žiūrėdami žinias tikrai sau nepadėsime.
– Bendravimas, buvimas su kitais šiuo laikotarpiu ypač svarbus. Juk ne veltui sakoma, kad bendravimas gydo. Izoliuodamiesi (beje, kai kas tai sėkmingai darė dvejus pandemijos metus) jaučiamės vieniši ir prislėgti, bendravimas, priešingai, psichologų žargonu kalbant, leidžia išsiventiliuoti, pajusti vienam kito palaikymą, o jis suteikia emocinės stiprybės, ryžto ir prasmės.
Be abejo, visi suprantame, kad linksmybėms dabar gal ne visai vieta ir laikas. Nors matome, kad net priešo apgultame Kijeve žmonės tuokiasi.
– Dažnai jaučiamės net kalti, kad turime maisto, o jie ne, miegame savo lovose apsikabinę vaikus, o jie slepiasi rūsiuose, einame į darbus, o jų gyvenimus sprogdina bombos, mes laimingi, o jie kenčia... Kur semtis stiprybės?
– Taip, bet ar tai, kad mes kentėsime, palengvins jų kančias? Klausimas, kurį galime sau užduoti, galėtų skambėti: „Ar nori, kad jiems mažiau skaudėtų, ar kad tau – labiau?“ Kiekvienas pagal išgales prisidedame prie to, kad sumažintume kenčiančių Ukrainos žmonių skausmą, bet, kad ir kaip kartais nesuvokiamai skaudu ir sunku yra sau pripažinti – mes nesame visagaliai.
Aš kartais blaivaus proto semiuosi iš knygų apie Harį Poterį. Mano galva, viena svarbiausių minčių, kuri ten taip gražiai pristatoma, – net ir stebuklų šalyje yra dalykų, kurių pakeisti negalime. Kad ir kaip būtų liūdna ir gaila.
Ar tai reiškia, kad turime nesistengti, nepadėti, nekovoti? Jokiu būdu ne. Kartu turime suvokti, kad gyvenime įvyksta baisių dalykų, kurių negalime pakeisti net ir labai norėdami.
– Apie žmonių psichikos sveikatą psichologai skambino pavojaus varpais jau paskelbus pandemiją. Nespėjome atsitiesti, grįžti į įprastą gyvenimą ir štai – karas su visu savo siaubu. Ar yra kokių nors patarimų, kaip tą psichikos sveikatą galime saugoti, leisti jai atsigauti?
– Galbūt karas sugrąžins tai, ką pandemija buvo atėmusi, – taip mums svarbų bendrumo jausmą ir vienas kito palaikymą.
Psichikos sveikatos apsauga prasideda nuo paprastų dalykų: dėmesio jai, darbo ir poilsio režimo išlaikymo, saugojimosi nuo nuolatinės dirginančios informacijos, ryšių palaikymo, fizinio aktyvumo.
– Kiek laiko žmogaus sąmonė gali atlaikyti tokį nuolatinį stresą? Kada ką pajutę jau turėtume rimtai susimąstyti, kad mums reikia pagalbos, psichologo?
– Mano asmeninė patirtis rodo, kad žmogus su adrenalinu gali ištempti pusę metų ar devynis mėnesius. Po to pradeda ryškėti simptomai, dažniausiai fiziologiniai: nuolatiniai galvos skausmai, nugaros skausmai, surakinti pečiai, sutrikęs virškinimas. Kartu atsiranda ir emocinių simptomų – nuolatinis irzlumas, noras užsisklęsti, emocijų protrūkiai.
Visa tai signalai, kad artėjate į perdegimo zoną ir jau verta labai atidžiai suklusti. Toliau jau nuspręsite, ar tvarkysitės su specialisto (ir kokio) pagalba, ar patys be jos.
Taip pat apie poreikį kreiptis į specialistą dažnai signalizuoja panikos priepuoliai, nemiga, nuolatinis nerimas.
Jei tai trunka 2–3 mėnesius, nesikankinkite, kreipkitės į specialistą. Visa tai sutvarkoma ir ne taip sudėtingai, kaip gali atrodyti.
