Sabina per savo gyvenimą įkūrė ne vieną grožio saloną, atstovavo prabangiems kosmetikos prekės ženklams, vienoje aukštojoje mokykloje vadovavo estetinės kosmetologijos studijų programai. Neseniai jos įkurtame Sveikos odos institute ji moko kosmetologus darbo įgūdžių ir užpildo praktikos spragas.
„Įgijus bet kokią specialybę aukštojoje ar kitoje mokykloje neįmanoma iš karto dirbti profesionaliai. Suteiksime kosmetologėms daugiau drąsos ir pasitikėjimo, nes klaidos dirbant su klientų oda gali brangiai kainuoti“, – sako S.Repčenkienė.
Ji labai daug dėmesio skiria veido odos diagnostikos mokymui, veido masažo įgūdžiams formuoti, kosmetikos priemonių sudėtinėms dalims pažinti.
Tad, anot verslininkės, jos institute naudingų dalykų ir informacijos ras ir jau dirbantys šioje srityje: susipažins su šios srities inovacijomis, naujais prietaisais, masažo technikomis.
„Juk naujovių labai daug ir vienam specialistui labai sunku atsirinkti, kas yra patikima, ypač kai sukiesi kasdienių darbų rutinoje“, – sako moteris.
– Sabina, būdama brandaus amžiaus vis dar sukatės versle, sugalvojate naujų projektų. Iš kur tiek jėgų, energijos? Daugelis tingėtų ir tiesiog leistų laiką namuose.
– Laiką leisti namuose nėra blogai. Bet... Esu sukaupusi labai daug žinių, patirties ir visu šituo gėriu noriu dalytis su kitais. Man taip norisi mokyti, padėti, patarti, dalytis tuo, ką turiu geriausio. Be to, mano verslo partneris vis skatina daryti ką nors naujo.
Tik aš niekuomet nelendu į tas sritis, kurių neišmanau. Darau tai, ką moku geriausiai, gal todėl ir konkurentų niekada nebijojau.
Prisimenu, kai atidariau grožio saloną A.Jakšto gatvėje Vilniuje, pažįstami ir konkurentai stebėjosi tokiu sprendimu – aplink buvo net 7 panašūs grožio salonai. Bet aš žinau, kad sėkmė priklauso ne nuo to, kiek konkurentų yra aplinkui, o kaip aš organizuoju savo veiklą.
Šiuo metu jau trys iš tų salonų nebeveikia, o kitiems keturiems užtenka klientų. Juk ne veltui prabangių rūbų parduotuvės užsienyje atidaromos vienoje gatvėje. O profesionalios kosmetikos prekės ženklų, kvepalų – gausybė, bet kiekvienas iš jų randa savo klientą.
– Daugiau nei 30 metų dirbate grožio industrijoje. Kaip per šiuos metus keitėsi grožio pasaulis?
– Mano jaunystės laikai nuo šių dienų skiriasi kaip diena ir naktis. Moterys šiais laikais grožio rezultatus nori matyti čia ir dabar. Ir niekas negalvoja, kad greitas rezultatas turės pasekmių.
Sutinku, yra labai daug įvairių ir tikrai gerų metodų, kurie padeda mums atrodyti ir būti gražesnėms, jaunesnėms. Ir jei tikrai reikia, galima pasinaudoti viskuo, ką siūlo grožio industrija, tačiau bet kuris grožio srities specialistas pasakys, kad jei iš tiesų norime rezultatų, juos pasieksime tik nuolatos kažką darydamos.
Mes, moterys, kaip gėlės – pabandykite padauginti trąšų ir pamatysite, kas bus. Taip, jos sužydės, bet kas bus paskui? Su mūsų oda tas pat. Yra procedūrų, kurios ne tik reikalingos, bet net ir būtinos tam tikru gyvenimo laikotarpiu, tačiau čia labai svarbu saikas. Jokiu būdu negalima pasiduoti norui dar ir dar save tobulinti, nes tai jau lemia nepageidaujamą šalutinį poveikį. Ir netgi negrįžtamus rezultatus.
Viskam reikia saiko ir kritinio mąstymo, nes grožio specialistai taip pat ne visada būna sąžiningi.
– Pastaraisiais metais vienoje privačių aukštųjų mokyklų išleidote net 5 kosmetologių kursus. Šias merginas su meile vadindavote „grožio valdovėmis“. Ar jums vis dar įdomu dirbti su šiuolaikiniu jaunimu?
– Tai be galo įdomi ir vertinga patirtis, kuri išmokė kantrybės. Man atrodė, kad žmogus, atėjęs mokytis, bus smalsus, atviras, norės ir reikalaus daug, o mums tereikės viską suteikti.
Bet susidūriau ir su labai liūdnu požiūriu ir nuostatomis, kad reikalingas tik diplomas, ir viskas. Tokia buvo viena dalis studenčių. Kita dalis norėjo mokytis ir gauti kuo daugiau žinių, įgyti patirties.
Pavyzdžiui, kartą pasikvietėme pasaulinio lygio pranešėją, kuris jau solidaus amžiaus ir vargu ar dar kada nors aplankys Lietuvą. Buvo labai liūdna, kad iš 300 studentų į jo paskaitą atėjo gal tik 30. Tai mane labai stebino ir liūdino.
Studentams stengdavausi atverti visas duris, ant lėkštutės padėti visus savo per 30 metų sukauptus kontaktus: supažindindavau su visais Lietuvoje reziduojančiais profesionalios kosmetikos gamintojų ir platintojų atstovais.
Deja, į susitikimus ateidavo tik koks ketvirtadalis studentų.
Žinoma, tarp šių jaunuolių tikrai buvo puikių, talentingų, atsakingų, labai gabių asmenybių – būsimų kosmetologijos žvaigždžių. Džiaugiausi, kai paskambinusi visoms 24 pirmosios kosmetologių laidos absolventėms sužinojau, kad net 21 iš jų dirba pagal specialybę.
– Vadovavote ne vienam grožio salonui, užauginote ir į darbo rinką išleidote per 500 grožio specialisčių, tad patarkite, kaip atpažinti gerą kosmetologę (-ą)?
– Diplomai šiuo atveju dar ne viskas. Per savo darbo praktiką esu mačiusi ir iš interneto išspausdintų diplomų, ir atskiestos kosmetikos, ir daugelį kitų nemalonių dalykų.
Geras kosmetologas visada pradės nuo klausimų klientui: kokias priemones naudoja, kaip tai daro, kokie jo įpročiai, kokios dažniausios odos reakcijos ir pan. Ir svarbiausia – visą šią informaciją pasižymi kliento kortelėje.
Atsakingas bendravimas labai svarbu. Pavyzdžiui, atlikus rimtą procedūrą, tarkime, su rūgštimi, klientė pamiršta jai duotą kremą, kuriuo turėjo pasitepti veidą vakare, išvažiuoja į sodybą ir vietoj kremo pasitepa grietine.
Ne vienas toks, atrodo, kuriozinis, bet, deja, realus atvejis yra buvęs. Todėl svarbiausia kalbėtis ir paaiškinti, kodėl vieni dalykai ypač svarbūs, o kiti mažiau.
Geras specialistas niekuomet nepradės daryti procedūros, net ir labai pelningos, neišsiaiškinęs kliento situacijos ir įpročių.
Ir dar – mano pareiga priminti, kad injekcijas turi teisę daryti tik medicininį išsilavinimą turintys specialistai ir tik klinikoje, turinčioje medicininę licenciją.
– O kokia jūsų pačios grožio paslaptis?
– Dar prieš 15 metų nusprendžiau pabandyti veido injekcijas – užteko vieno dūrio, kad pasakyčiau sau, jog niekada daugiau nenaudosiu tokių drastiškų priemonių. Geriau jau naudosiu senus, patikrintus metodus – veido masažą ir rytinį prausimąsi ledukais.
Kasrytinės veido prausimo ledukais procedūros kol kas niekas nepakeitė. Net anūkai žino, kad kai močiutė atvažiuos, būtinai turi būti užšaldytų ledukų.
Aišku, labai svarbu ir gera kosmetika, jei reikia, pasidarau ir rimtesnių kosmetologinių veido procedūrų, bet visos jos malonios.
– Kokius stebuklus ledukų procedūra daro veido odai?
– Ledukai suaktyvina kraujotaką. Bet dar įdomiau ir paradoksaliau, kad man ledukai panaikino veido odos paraudimą, kuris buvo susidaręs dėl kapiliarų.
Atrodytų, taip neturėtų būti, bet mano patirtis rodo, kad ledukai sustiprino kapiliarų sieneles ir jie daugiau neišryškėja.
Aišku, aš visą laiką naudoju ir kosmetiką, turinčią kapiliarus stiprinantį poveikį.
Labai svarbu pažinti savo veido odą ir prieš perkant bet kokias priemones pasitarti su specialistu.
Moterys dažnai neišsitiria savo veido odos struktūros ir skundžiasi, kad priemonės netinka. Tik specialistas, rimtai apžiūrėjęs, gali nustatyti odos tipą ir parinkti priemones.
Geriau nusipirkti vieną, bet veiksmingą priemonę ir ją naudoti taupiai, o ne leisti pinigus pigiai, bet neveiksmingai kosmetikai.
– Kiek maistas ir gėrimai turi įtakos mūsų veido odai?
– Gėrimai, ypač su angliarūgšte, žinoma, kad neigiamai veikia ne tik mūsų sveikatą, bet ir veido odą.
Ir čia susiduriame su prieštaringa informacija: vieną kartą vieni gėrimai pripažįstami kaip labiau žalingi, kitą kartą – jau kiti.
Rekomenduočiau remtis ne patarimais internete, o moksliniais straipsniais, kuriuose suprantamai paaiškinta, kokios medžiagos iš tiesų yra žalingos.
Dėl maisto panašiai. Jei prisivalgome sūraus maisto prieš naktį, paskui išgeriame didelį kiekį skysčių, nieko nuostabaus, kad ryte akys bus patinusios.
– Anksčiau būdavote dažna vakarėlių viešnia, dabar juose esate pastebima vis mažiau. Kodėl?
– Tiesiog nebėra poreikio, nebent kas nors iš artimų bičiulių kviečia. Iš prigimties nesu vakarėlių liūtė, labiau namisėda. Be to, niekada vakarėlių per daug nemėgau.
Bet kai žmogus kviečia, ruošia programą, vaišes, žinau, kaip būna liūdna, kai kviesti svečiai neateina. Man taip pat labai nepatinka, kai į mano renginį kviesti žmonės neatvyksta ir apie tai nepraneša. Tai didelė nepagarba šventės organizatoriui.
Man šiuo metu labiau nei vakarėliai rūpi mano sodas, gėlės, moksliniai straipsniai, knygos.
– Jūsų dukros Violeta ir Ramunė su šeimomis gyvena užsienyje. Kas guodžia ir malšina ilgesį?
– Kasdieniai pokalbiai telefonu, žinutės. Kadangi turime bendrą pokalbių grupę, žinau viską, kas vyksta jų gyvenime. Tas pat ir dėl anūkų. Aš jiems kiekvienam parašau atskirai.
Aišku, COVID-19 pandemija sujaukė įprastinį gyvą bendravimą. Mes visi matydavomės 3–4 kartus per metus. Atstumai lėktuvu – juokingi, bilietai pigūs. Anksčiau būdavo vienas malonumas lankyti vieniems kitus.
Dabar situacija kiek pasikeitusi. Londone pas Ramunę nesilankiau jau 1,5 metų. Neseniai visos atostogavome Kerkyros saloje. Nuostabiai leidome laiką ir daug kalbėjome.
– Papasakokite, kokia esate močiutė?
– Anūkus auklėti turi tėvai, o močiutės ir seneliai turi jiems leisti viską. Toks mano požiūris.
Kai man žentas pasako pastabų, kad taip ir taip nedaryčiau, arba kad norintis žinoti, kaip viskas buvo, aš jam atsakau – tai mano stichija. Jūs užsiimkite auklėjimu, o aš anūkus lepinsiu, kiek galėsiu.
