Maksas jau net neskaičiuoja, kiek kartų per metus iš Vokietijos skrenda į Lietuvą, į darbus, ir atgal. Aišku, šias keliones pristabdė pandemija. Tuo labiau kad jis buvo užsikrėtęs koronavirusu.
Paklausus, kur vis dėlto jo namai, Maksas atsakė: „Ten, kur šeima.“
M.Melmanas didžiuojasi, kad grupė „Biplan“, savo pirmąjį koncertą surengusi 1995-ųjų spalio 1-ąją, gyvuoja jau 26 metus be pertraukų.
Ir grupės, ir Makso kūrybiniame kelyje buvo visko, net ir chuliganiškų pasikėsinimų. 2004 m. gegužę per Kauno miesto šventę, kurioje koncertavo „Biplan“, kažkas iš publikos sviedė į Maksą butelį degtinės ir pataikė į veidą. Muzikantas patyrė sužalojimų: buvo praskeltas veidas, sruvo kraujas, neapsieita ir be siūlių.
2008 m. rudenį per Grybų šventę Varėnoje vėl buvo pasikėsinta į „Biplan“. M.Melmanas yra pasakojęs, kad, grupei pradėjus koncertuoti, netrukus iš publikos į jį atskriejo plastikinė kulka: „Laimė, ji pataikė į mikrofoną ir atšoko rikošetu. Kita kliudė gitaristui petį, trečioji praskriejo pro šalį. Spėju, kad kokius tris kartus šaudyta iš pneumatinio šautuvo. Buvo taikyta į veidą.“
Bet buvo ir gražesnių „metimų“. Kai „biplanai“ grojo Vilniaus klube „Brodvėjus“, viena mergina čia pat nusimovė kelnaites ir metė į sceną. Jos neiškeliavo į šiukšlių dėžę – linksmieji vyrukai trofėjų pakabino savo studijoje ant sienos. Per koncertą Albanijoje į sceną atskrido „žolės“ suktinė. Kažkam taip patiko vilniečių muzika, kad panoro atsidėkoti.
Jų koncertiniai maršrutai driekėsi ne tik į Rytų, bet ir į Vakarų Europos šalis. „Biplan“ ketvertukas buvo įžengęs ir į Rusijos pramogų rinką, ne kartą ten koncertavo. Paskui ėmė atvirai palaikyti Ukrainą – surengė koncertą protestuotojams Kijeve, Maidano aikštėje.
O daugybėje interviu Maksas ir kiti grupės muzikantai žaismingai minėdavo, kad nevengia ne tik alaus, bet ir stipriųjų gėrimų, kuriuos mėgsta gerti sostinės Vokiečių gatvėje.
Nepaisant rokenroliško gyvenimo stiliaus bei įvairių nutikimų, „Biplan“ šlavėsi vieną po kito įvairius Lietuvos muzikinius apdovanojimus, leido kompaktines plokšteles bei singlus, kūrė vaizdo klipus. Jų kūriniai skamba radijo stotyse, pakliūva į populiariausiųjų dešimtukus.
O didžiausia pasiekimų viršūnė turbūt ta, kad 2015 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė M.Melmanui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Taip šalies vadovė įvertino „biplanus“ grupės 20-mečio proga už pilietinę veiklą.
Grupė, dainų kūrimas, koncertai Maksui – gyvenimo būdas. „Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei nebūtų grupės“, – yra sakęs M.Melmanas.
– Maksai, ar šeimoje nekyla rimtų konfliktų, kad dažnai turite važiuoti į darbus Lietuvoje?
– Konfliktų nekyla, nes taip gyvename jau ne pirmus metus. Bet toks gyvenimas sudėtingas. Ko gero, niekam nelinkėčiau tokio gyvenimo, nors jis gali atrodyti ir įdomesnis, ir romantiškas. Labai sudėtinga gyventi dviejose šalyse.
– Ar bute Vokietijoje turite savo kambarį, kur tyloje ir ramybėje galite kurti dainas, klausytis muzikos?
– Kurti dainas galiu važiuodamas traukiniu, skrisdamas lėktuvu, vedžiodamas šunį arba sėdėdamas kavinėje. Kadaise nemažai tekstų sukurta tiesiog vaikštant Vilniaus gatvėmis.
– Ar jums patinka griežta Vokietijos tvarka? Ar nesijaučiate ten sukaustytas?
– Tikrai nesijaučiu sukaustytas. Vokietija – puiki šalis, ir ten aš jaučiuosi visiškai natūraliai. Man ta šalis energetiškai tinka. Bet vokiečių kalbos iki šiol nesu įvaldęs taip, kad galėčiau kalbėti laisvai.
– Daugiau nei prieš trejus metus jūsų dukra Amelie pasirodė populiariame Vokietijos televizijos kanalo „Sat 1“ šou „Vokietijos balsas. Vaikai“. Ar ji ir toliau draugauja su muzika?
– Dukra dabar – septintokė, jai 12 metų. Ji labai muzikali, dėl to džiaugiuosi. Ji galbūt ir iš manęs, ir iš mamos, ir iš senelio, ir iš močiutės paveldėjo muzikalumą. Kiekvienas turbūt girs savo vaiką. Ir aš tą patį darysiu: sakysiu, kad ji labai talentinga.
Amelie groja klarnetu gimnazijos pučiamųjų orkestre. Privačiai ji lanko dainavimą.
– Daugybė populiarių grupių susipyko, išsilakstė – gal dėl to, kad nepasidalijo honorarų, gal vokalistai įsigeidė daryti solinę karjerą, gal konkuravo dėl moterų. Kaip jums, „Biplan“ lyderiui, pavyksta net 26 metus išlaikyti grupę?
– Pas mus nėra ir niekada nebuvo kažkokio vieno vadovo, vieno lyderio. Mes gerai leidžiame laiką dirbdami savo darbą. Ir ne tiktai – ir už studijos ribų, ne koncertuose. Mes esame vieni kitiems įdomūs ne tik kaip muzikantai, bet ir kaip žmonės.
Aš tiesiog dažniau pasirodau televizijos ekrane ir dažniau iš manęs ima interviu, nes esu kolektyvo veidas. Galbūt aš daugiau bendrauju su publika per koncertus, galbūt daugiau bendrauju su žurnalistais.
Bet tai nereiškia, kad aš esu lyderis. Jokiu būdu. Mes visą laiką buvome ir esame gerų draugų kompanija.
– Grupėje groja ir jūsų pusbrolis. Kuris kuriam pamėtėjote idėją įkurti muzikos grupę?
– Mano pusbrolis Olegas Aleksejevas – grupės gitaristas. Tiesą sakant, pati „biplanų“ idėja kilo, kai mums buvo po 13 metų. Tada mudu nusprendėme, kad norime tapti muzikantais.
Ateina toks laikas paauglystėje, kai turi begalę ambicijų ir sieki ką nors įrodyti visam pasauliui, o banaliausias dalykas – kai nori patikti mergaitėms. Tada lengviausias kelias yra tapti arba garsiu sportininku, arba roko žvaigžde.
Mano ir Olego svajonės kažkaip pakrypo į roko žvaigždžių kelią. Mudu nusprendėme, kad vis dėlto norime stovėti scenoje, – gražūs, su gitaromis.
Pamažu po to sprendimo atsirado pažinčių, gitaros, įvyko pirmieji pagrojimai. Jeigu rimčiau, tai muzika užsiimame nuo 15 metų ir nelabai galime įsivaizduoti savo gyvenimo be jos.
– Ar tėvai tada nepamokslavo, nekėlė triukšmo: meskite tas gitaras, mokykitės, būsite gydytojai, inžinieriai?
– Tuo metu, kai mes buvome 15-os metų, buvo labai sudėtingas laikotarpis mūsų šaliai: ir darbų nelabai buvo, ir pinigų šeimose. Ne paslaptis, nedarbas klestėjo. Ir apskritai niekas nežinojo, kas bus rytoj.
Aš esu labai dėkingas savo tėvams. Be abejo, jie galėjo pasakyti, kad aš užsiimu nesąmonėmis ir kad baigčiau brązginti gitara. Bet turbūt tėvų pasitikėjimo manimi laipsnis buvo gana didelis.
Kai dabar žiūriu iš savo varpinės, jiems neatrodė rimtai tie pabrązginimai gitara ir mūsų muzikavimo pradžia. Bet jie leido man pasirinkti, davė laisvę ir, manau, praėjus kokiems penkeriems metams tikrai nepasigailėjo, kai pamatė, kad jų sūnus dalyvauja „Roko marše“, kad stovi scenoje „Žalgirio“ stadione su tokiais žmonėmis kaip Algirdas Kaušpėdas, „Bix“, iš kur vyksta tiesioginė transliacija per televiziją.
Mes irgi nepamiršome, kad mums reikia stengtis ir uždirbti pinigų. Aš pradėjau dirbti 15-os metų. Tai buvo nerimti, laikini darbai, bet vis tiek mes uždirbome pinigų, kurių galėjome pasilikti ne tik sau ir merginoms, bet ir parnešti namo, į šeimą.
Man teko dirbti knygyne, kuris veikė Rusų dramos teatro fojė. Ten pardavinėjau knygas – tai nuostabus darbas. Prieš spektaklius būdavo geresnis pirkimas.
Taip pat teko dirbti vaikų darželyje Karoliniškėse, netoli Televizijos bokšto, – jį saugodavau naktimis. Žodis „sargas“ labai griežtai skamba. Ką realiai galėjo padaryti paauglys, jeigu kas nors būtų atsitikę?
Mudu su Olegu dirbome tą darbą keisdamiesi kas naktį. Jeigu būdavo kokia nors netvarka darželio teritorijoje, skambindavome į policiją.
Paskui prasidėjo visokie įdomūs muzikavimai, pirmieji koncertai, už kuriuos pradėjome gauti ne tik dėžę alaus, bet kartais ir pinigų. Ir vėl dalis tų pinigų nusėsdavo tėvų kišenėse. Buvo nuostabus jausmas, kad aš, 16-metis, galiu namo parnešti pinigų, kuriuos uždirbau stovėdamas scenoje, ir atiduoti juos mamai.
Manau, tėvai galėjo ir didžiuotis, ir džiaugtis tuo, kad kadaise man davė laisvę.
– Ar visada ta laisve protingai naudodavotės?
– Būdavo, kad ir neprotingai. Kadaise turėjome studiją Pilies gatvėje, visus metus joje ir kūrėme, ir gyvenome. Pilies gatvė, Katedros aikštė, įvairios dešimtojo dešimtmečio subkultūrų kompanijos, kurios ten vaikščiodavo, – mes su visais buvome pažįstami. Aišku, vyko vakarėliai, liejosi alus. Kas per tai neperėjo?
– Per savo karjerą „Biplan“ pelnė daugybę muzikinių Lietuvos apdovanojimų. Ar tai glosto širdį?
– Taip, tų apdovanojimų nemažai. Visos statulėlės yra Vilniuje, mūsų studijoje.
– Kas nuo jų šluosto dulkes?
– Mes patys. Studija mums – dar vieni namai, kur repetuojame, kuriame, įrašinėjame dainas. Tikrai nemažai laiko ten praleidžiame.
– Prieš keliolika metų jūsų repertuare skambėjo labai populiari jau mirusio žymaus dailininko Algio Skačkausko daina „Anzelmutė“, kurią jis sukūrė dar būdamas moksleivis. Neslėpėte, kad pirmą kartą viešai pagal fonogramą ją atlikote gerdami ne vandenį, o degtinę. Neilgai trukus šią dainą įrašėte rusų, ukrainiečių ir lenkų kalbomis. Kokia buvo pažintis su dailininku, kad jo daina atsirado jūsų repertuare?
– Ta daina grupės repertuare atsirado visiškai atsitiktinai. Televizijos šou „Folkšokas“ grupės bei atlikėjai liaudies dainas turėjo perdaryti savaip. Ir mums ta daina prodiuserės buvo pristatyta kaip liaudies daina.
Mes nelabai degėme noru tą dainą perdaryti. Bet buvome pažadėję, tad padarėme pajuokavimo forma ir paleidome ją gyventi savo gyvenimą. Kadangi tai nebuvo mūsų parašyta daina, nežiūrėjome į ją rimtai.
Vėliau, kai ji išpopuliarėjo, mums buvo labai netikėta. Be abejonės, tai dainai esame dėkingi. Tikrai dėl jos mums padaugėjo koncertų ir galbūt padidėjo mūsų klausytojų ratas.
Po metų ar poros pasigirdo kalbų, kad tai ne liaudies daina, kad tai dailininko A.Skačkausko daina. Neatsimenu aplinkybių, bet mes su A.Skačkausku buvome susitikę kažkokiame bendrame koncerte. Trumpai pakalbėjome.
– Jūsų dainos – paprastos, nuoširdžios, romantiškos, o tai – kelias į klausytojų širdis. Kurią dar dainą laikote vizitine „Biplan“ kortele? Kurios atsiradimo istorija įdomiausia?
– Ačiū Dievui, mes nesame vienos dainos grupė ir tų vizitinių kortelių yra nemažai. Minėta „Anzelmutė“ yra viena mūsų vizitinių kortelių. To negaliu paneigti, nors ir nerimtai į ją žiūriu.
Pavyzdžiui, 1998-aisiais sukurta daina „Labas rytas“ (iš populiariojo albumo „Braškės“. – Red.) – mūsų tramplinas.
Vėliau viena vizitinių kortelių ir turbūt viena man brangiausių dainų, į kurią įdėjau daug širdies, tapo „Amore“. Bet tos dainos parašymo istoriją pasiliksiu sau.
Būna momentų, kai žmogus klausosi dainos ir pagalvoja: „Čia – apie mane.“ Bet aš tikrai nerašiau apie jį. Aš rašiau apie save, savo išgyvenimus. Bet jeigu žmonės dainoje „Amore“ atranda save, esu laimingas. Tai reiškia, kad daina yra pavykusi.
Grįžtant prie vizitinių kortelių, tokia yra ir „O mes prie jūros“. Ir kiekvieną vasarą – tai žinau iš savo vadybininkų – skaitmeninėse platformose „Spotify“, „YouTube“ tos dainos perklausos ar vaizdo klipo peržiūros šoka į viršų, nes žmonės važiuoja prie jūros ir leidžia tą dainą.
– Ar jūs esate dainų žodžių ir muzikos autorius?
– Ne, muzika – viso mūsų kolektyvo kūryba, o žodžius rašome dviese – aš ir Olegas. Bet yra dainų, kurių žodžiai – ne mudviejų.
– Už kūrybą, žinomumą menininkas visada moka tam tikrą kainą. Ar į jūsų kainos išklotinę įeina tai, kad tenka gyventi Lietuvoje ir Vokietijoje, kad nežinote, ar uždirbsite, ar nauja daina bus populiari? Beveik niekada nežinote, kas bus.
– Nenoriu čia verkšlenti. Svarbiausia, aš kol kas vis dėlto galiu normaliai išlaikyti šeimą. Ir per karantiną, nors tada buvo sunkiau.
Mūsų uždarbis nėra stabilus, bet gal labiau per koronaviruso pandemiją, dėl karantinų. Mes, scenos žmonės, pirmieji pajuntame tą smūgį. Ir esame vieni paskutinių, kuriems leidžiama dirbti. Turbūt ne tik mums sudėtinga. Labai daug sričių nukentėjo per pandemiją.
Bet tu esi toks pat žmogus kaip ir kitas, kuris neteko darbo. Nesi išskirtinis. Netekai darbo, vadinasi, gali susirasti kitą. Ir nemažai muzikantų, taip pat ir iš mano pažįstamų, sunkiu laikotarpiu pradėjo dirbti kokius nors kitus darbus ir uždirbti pinigų. Mano tvirtu įsitikinimu, nėra darbo, kurį būtų galima pavadinti gėdingu.
Į tą kainą įeina ir matomumas, žinomumas. Mane nuo 18 metų atpažįsta gatvėje, rodo pirštu ir sako: „Čia tas „biplanas“ eina.“
– Jei ne paslaptis, kokią religiją išpažįstate?
– Negalėčiau pasakyti, kad išpažįstu tokią ir tokią religiją, kad esu katalikas arba budistas. Aš tiesiog suprantu, žinau ir jaučiu, kad yra kažkoks visatos centras – pavadinkime jį taip, kad nevadintume konkrečiais vardais ir netartume Dievo vardo be reikalo.
Į tą visatos centrą mes siunčiame signalus, pagalbos šauksmą – ir iš ten ateina pagalba. Sakyčiau, nuo jo daug kas priklauso.
– Ar sunkiausiais gyvenimo momentais esate pajutęs tą pagalbą?
– Taip. Jaučiau tą pagalbą ir sunkiais momentais, ir ne vien tik sunkiais.
– Dėl tos pagalbos po baisios avarijos, įvykusios daugiau nei prieš 20 metų, likote gyvas? Dėl tos pagalbos jūs scenoje 26 metus?
– Tas irgi taip.
– Ar jums patinka vargonų muzikos koncertai?
– Taip. Viena priežasčių – esu dėkingas savo mamai, nes nuo vaikystės ji mane vedžiodavo į vargonų muzikos koncertus Katedroje (Vilniaus arkikatedra. – Red.) arba Mažojoje baroko salėje (Šv.Kryžiaus bažnyčia. – Red.).
Kartais ne visai man ten būdavo įdomu ir mieliau būčiau pažaidęs, tarkime, ledo ritulį kieme su draugais, bet vis tiek eidavome į tuos koncertus.
– O kokie dabar jūsų santykiai su tėvais?
– Mano tėvas – jau amžinatilsį. Su mama mudviejų santykiai labai geri, esame artimi ir tuo labai džiaugiuosi. Bet taip nuo vaikystės buvo – ji pasitikėjo manimi, ir tas mūsų ryšys nenutrūko.
– Kokios profesijos jūsų mama? Ar ji aplanko jus Vokietijoje?
– Mano mama Tamara Melman – dailininkė, tapytoja. Ji turi mokinių, dėsto ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Pas mus Vokietijoje buvo ne kartą. Manau, kad mamai patinka Vokietijoje. Būdama per 70 metų ji vis dar smalsi, vis trokšta žinių, viskuo domisi. Jai reikia viską pamatyti, pajusti, sužinoti.
– Kurie pasaulio muzikantai, vokalistai jums labiausiai patinka? Ko konkrečiai iš jų mokotės?
– Konkretumų nebus. Tuo labiau dabar. Klausiate, ar man patinka Stingas? Be jokios abejonės, patinka. Kovo mėnesį koncertuos Lietuvoje, reikia įsigyti bilietus.
Man patinka visokia muzika, ar tai būtų vargonų, ar „Metallica“, ar bitlai, ar Frankas Sinatra, ar „The Prodigy“. Daina ir apskritai muzika, jeigu, kai jos klausaisi, tavyje kažkas pradeda vibruoti, jeigu gali pajusti jos energiją, tave paliečia. Vėliau tą jausmą gali perteikti savo kūryboje. Talentingas kūrinys įkvepia ir nesvarbu, kieno tas kūrinys.
– O Ala Pugačiova jums patinka?
– Dainos – ne. Man neįdomu tai, ką ji dainuoja. O kaip ji tai daro – sutinku, tai yra talentingas žmogus, stipri ir daug pasiekusi asmenybė.
– Ar sunku atlaikyti naujų ir senų grupių konkurenciją, išlaikyti pripažinimą, nenusigroti, nenusidainuoti?
– Teisingai supraskite, aš nejaučiu tos konkurencijos. Bet dabar aš kalbu apie save, o ne apie grupę. Ne dėl to, kad konkurencijos nėra, ne dėl to, kad aš esu toks kietas, o visi kiti man nė motais. Ne. Mano tikslas – ne konkuruoti su kuo nors, o būti savimi.
Bet kuriuo atveju aš siekiu nenusidainuoti. Šioje vietoje tu konkuruoji pats su savimi. Išleidi albumą, jis būna geras, ne toks geras, žmonės jį priima, nepriima. Tačiau naujo albumo neturi teisės sukurti blogesnio už prieš tai išleistą.
Ir tie 26 metai scenoje įpareigoja, nes atsiranda jaunimo, kuris galbūt yra įdomesnis, kitaip mąsto, kitaip žiūri į muziką negu mes ir padaro puikių dalykų. Aš jiems kartais pavydžiu, kad jie gali mąstyti kitaip negu aš. Jų gyvenimas ir jų muzika – puiku, aš galiu jais žavėtis, bet nekonkuruoti.
Aš galiu pasidžiaugti išgirdęs naują grupės „Daddy Was A Milkman“ dainą.
Galiu pasidžiaugti ir visiems pasakoti, kokią gerą dainą išleido duetas „Beissoul & Einius“, ir man tikrai patinka, ką jie daro. Bet kodėl aš turėčiau su jais konkuruoti? Aš dirbu savo darbą.
– Galbūt kyla ir tokių minčių: bičiuliai, padarėme viską, ką turėjome padaryti, taškas, važiuojame į Indiją? Kadaise ten ilgokai viešėjo, transcendentinę meditaciją studijavo, įkvėpimo sėmėsi ir daug dainų sukūrė bitlai.
– Visa tai, apie ką dabar kalbate, yra gyvenimas ir niekada negali žinoti, kas bus. Minčių, kad mes padarėme viską, ką galėjome, ir dabar metas važiuoti į Indiją, kol kas nekyla. Bet jeigu kils po savaitės, vadinasi, taip turi būti.
Pandemija visus gerokai nuvargino. Tačiau pandemija, karantinai – ne tik nuovargis, bet ir savęs pažinimas iš naujo. Labai daug naujų dalykų atradau savyje. Taip pat daug atradau kituose žmonėse, kurie mane supa. Daug spėjau pamąstyti apie gyvenimą. Daug ko atsikratyti, išmesti iš savęs. Ta priverstinė pauzė, kai pasaulis sustojo ir gyvenimas apsivertė, man buvo kaip savęs perkrovimas. Ir, ko gero, tai vyksta iki šiol.
