Apie prekių ženklų pasirinkimus ir reklamos galią didinti socialinę įtrauktį tinklalaidėje „Berta&Talks“ kalbasi neįgaliųjų modelių agentūros „Hero talents“ įkūrėja ir vadovė Ema Navickienė bei mados žurnalistė, prekių ženklų konsultantė ir tinklaraštininkė Deimantė Bulbenkaitė.
Kaip manote, ar šiandien verslui reikia kitokių sprendimų? Kaip keitėsi mados prekių ženklų požiūris ir kokių modelių jiems reikia?
Deimantė: Vis dar esame įstrigę stereotipiniame požiūryje, kad mada ir jos įvaizdis yra aukštas, jaunas, lieknas, šviesiaplaukis, mėlynakis, šviesiaodis žmogus, dažnu atveju – ir labai jaunas žmogus. Jeigu pasigilintume, kas iš tiesų yra mados industrijos klientai ir galutiniai vartotojai, tai užtenka atsidaryti duris ir pasižiūrėti į gatvę. Visi žmonės, kurie dėvi rūbus yra neišvengiamai mados industrijos klientai. Jeigu žiūrėtume į prabangos ženklų klientus, tai jie irgi nėra tos šešiolikmetės, kurios pozuoja nuotraukose su labai prabangiais rankinukais.
Manau, kad mados komunikacija turėtų judėti į realistinį variantą. Tačiau, klientams bijome rodyti juos pačius. Todėl, klasikinius kostiumėlius reklamuoja merginos nebaigusios mokyklos, vyriškus apatinius reklamuoja modeliai. Bet koks nukrypimas nuo suformuotos europocentristinės normos yra tarsi kažkokia egzotika. Tada mes susigalvojame kitą egzotikos normą – plius dydį arba skirtingų rasių modelius, tačiau, vietoj to, jog galvotume, jog jie yra mūsų klientai, mes užsiiminėjame tokenizmu ir nusprendžiame, kad per visą mados šou mums užteks turėti vieną stambesnį modelį ir mes pralaušime ledus.
Madoje yra labai daug problemų ir vis dar nenorime žiūrėti į tai, kas vyksta realybėje. Žinoma, pasauliniu mastu situacija šiek tiek tai keičiasi, nes prie to labai smarkiai prisidėjo socialinės medijos. Pamatėme, kad produktų vartotojai esame mes patys ir mes galime turėti balsą.
Ema: Kartais įtraukiant nestandartinį darbuotoją ar modelį į savo strategiją ar komunikaciją, tai paverčiama tokiu egzotiniu dalyku ir užsidedama tarsi varnelė: „Aš einu pagal madą ir aš esu su visais kartu“. Bet kas iš to? Iš tikrųjų atskirties problema turėtų būti sprendžiama truputi plačiau, tai turėtų pereiti per visą vertybinį, kultūrinį prekės ženklo stuburą. Tai negali būti vienadienis sprendimas, jeigu tu pasirinkai šią liniją, tai turi ją sekti nuolatos. Mes Lietuvoje turime tikrai puikiu ženklų, kurie nuo pat pirmų dienų tai vysto.
Ko reikia, kad prekės ženklai atrastų nestandartinį modelį?
Deimantė: Daug yra sisteminių problemų viduje. Pradedant nuo to kaip yra siuvami drabužiai iki to kas priima sprendimus komunikaciniams žinginiams. Kalbant apie drabužių siuvimą, dažniausiai, kai besimokantys dizaineriai turi siūti kolekcijų pavydžius, jie turi siūti pagal sample size. Taip yra supaprastinamas procesas, nes reikia siūti drabužį ne ant individualaus modelio, o siūti pagal standartą. Rezultatui įgyvendinti yra sutaupomas laikas ir viskas tampa paprasčiau.
Tai gali keistis, nes vis daugiau jaunų mados kūrėjų atsisako rengti tik tokį kūną. Jie nori turėti intymesnį santykį su modeliu ir pritaikyti savo kūrybą nestandartiniam dydžiui.
Tačiau yra žmonės, kurie priiminėja sprendimus. Didesniuose korporatyvuose ta pati nuotrauka turi pereiti per kelias dešimtis žmonių ir tik tada ji bus patvirtinta. Visuomet bus kažkas, kam kažkas nepatiks. Vėlgi, geriausiai rinktis saugų variantą. Pasirinkti mažiau saugų ir netradicinį variantą, kuris galbūt atitiktų vertybiškai ar pagal patį produktą ir jo klientą, yra per daug rizikų.
Kokie prekių ženklai kreipiasi ieškodami nestandartinių sprendimų ir kokią jie žinutę nori perduoti?
Ema: Prekės ženklai ateina jau pasirinkę įvairovės, įtraukties skatinimo strategiją. Jiems nėra baisu žmonės turintys negalią arba žmonės nešiojantys didesnio dydžio drabužius. Jie kaip tik ieško ir „medžioja“ juos. Taip pat ateina labai jauni Lietuvos prekių ženklai, kurie nebijo eksperimentuot ir dar ieško savo identiteto.
Kokie patarimai prekių ženklams, kad būtų daugiau įvairovės? Kas galėtų iš to išlošti?
Deimantė: Reikia tiesiog pagalvoti, kas yra tavo klientas. Pažiūrėkim į žmones, kurie ateina į parduotuvę, kas vartoja mūsų produktą, kam šis produktas būtų aktualus. Pavyzdžiui, ar prabangių drabužių parduotuvėse apsipirkinėja šešiolikmetės, kurios dar su mokyklinėmis kuprinėmis vaikšto? Tikrai ne. Ten neretai ateina vyresnio amžiaus moterys, galbūt apkūnesnės ar turinčios tam tikrą negalią, net nebūtinai to odos atspalvio kaip mes esame įpratę matyti. Ar nuo to jie yra mažiau klientai? Ar nuo to jie mažiau reprezentuoja prekės ženklą? Faktas, kad ne.
Aš manau, kad paprasčiausias būdas yra suvokti, koks mūsų klientas yra įvairus. Tai galbūt ir mūsų komunikacija turėtų būti tokia. Dabar sakydami, kad tu būdamas mūsų klientas nesi pakankamai geras mus reprezentuoti, sakome, kad jie nepirktų ir nebūtų mūsų prekių ženklo dalimi. Taigi, paprasčiausias atsimerkimas yra geriausias būdas pradėti keistis. Niekas nesako, jog staiga turite tapti „įvairovės advokatais“, nors niekada to nedarėte. Tai neatrodys nuoširdžiai ir bus tiktai marketinginis triukas. Reikia pradėti nuo mažų ir labai realistiškų žingsnelių. Manau, kad tada ir klientas geriau jausis atėjęs į ta parduotuvę, ir pats prekės ženklas turės didesnį ryšį su esamu ar potencialiu klientu, kuris galbūt jo anksčiau prisibijojo.
Viso pokalbio klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“:
