Kodėl? Tikra kurtizanės Marie Duplessis bei aristokrato meilės ir mirties istorija, kurią Alexandre’as Dumas aprašė romane „Dama su kamelijomis“ (1848 m.), pasirodė nepadori ir nepriimtina to meto publikai. Nors Marie buvo viena gražiausių ir elegantiškiausių Paryžiaus moterų, o ja žavėjosi daugybė aukštos kilmės meilužių.
Tarp jos meilužių buvo ir Ferencas Lisztas, ir Alexandre’as Dumas (sūnus), ir Alfredas de Musset. „Kas kaltas? Aš ar dainininkai? – nusiminęs klausė G.Verdi. – Laikas parodys.“
Ir parodė. Šiais laikais „Traviata“ tapo viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Nemari Violetos ir Alfredo meilės istorija karaliauja visuose pasaulio operos teatruose.
1920 metai, gruodžio 31 diena. Kaune, Operos vaidykloje, pakyla scenos uždanga. Ilgai nesibaigiančiomis ovacijomis publika sutinka „Traviatą“, kuria prasideda Lietuvos operos teatro 100-metė istorija. Scenoje žvaigždės. Violetą dainuoja Adelė Galaunienė, Alfredą – Kipras Petrauskas, diriguoja Juozas Tallat-Kelpša.
Po spektaklio vėliau K.Petrauskas rašė: „Pirmojo spektaklio pasisekimą sunku atpasakoti. Vos besilaikydami ant kojų iš nuovargio ir susijaudinimo mes nesuskaičiuojamai daug kartų turėjome eiti į sceną... Scena skendėjo vainikuose, gėlių ir dovanų krepšiuose.“
Į Lietuvą ant sėkmės sparnų grįžo opera, kurios istorija prasidėjo dar 1636 metų rugsėjo 4 d. Žemutinėje pilyje pastačius pirmąjį Lietuvoje operos spektaklį „Helena“.
Ir štai 2020-ieji, gruodžio 4 diena. Italų operos kūrėjų grupė (režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi, kostiumų dailininkas Giuseppe Palella, choreografas Mattia Agatiello) bei lietuviai (dirigentai Ričardas Šumila bei Julius Geniušas, šviesų dailininkas Levas Kleinas bei choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas) pristato Lietuvos operos šimtmečiui skirtą operos perlą – „Traviatą“. Viskas surepetuota, kostiumai pasiūti, apšvietimas suderintas. Bet... užuolaida su rūtos šakele nepakyla. Pandemija į miglotą ateitį nusinešė ir operos 100-mečio šventę.
Užuolaida pakyla 2021 metų lapkričio 17 dieną. Atsiveria pūstų suknelių, blizgančių deimantais, elegantiškų vyrų ir nuostabios muzikos pasaulis. Devintą kartą Lietuvos operos scenoje „Traviata“ ir jos herojė Violeta, kurią prašmatnia suknele pokyliui rengia tarnaitės. Prabangiame interjere – graudi puolusios moters istorija, kuri Lietuvoje iki šios premjeros buvo parodyta 797 kartus.
O ją vaidino ir dainavo iškiliausios 33 Lietuvos solistės. Tarp jų – Elena Čiudakova, Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė, Asmik Grigorian. Ir dabar – Joana Gedmintaitė bei Viktorija Miškūnaitė.
Drauge tęsiasi ir lietuviškoji Violetos kostiumų istorija. Violetos kostiumus operai kūrė garsiausi mados, teatro kostiumų dizaineriai. Per 170 „Traviatos“ gyvavimo metų keitėsi santvarkos, siautė karai ir triumfavo revoliucijos, kilo ir rimo ekonominės krizės, bet per dešimtmečių, šimtmečių ir tūkstantmečio sandūras pasaulio operos teatruose liko gyvas „Traviatos“ spektaklio ir jo herojės Violetos kostiumų grožis. Kartais kuklus, bet dažniausiai – pritrenkiantis prabanga.
Žvelgiu į mūsų pirmosios Violetos – A.Galaunienės – sceninę nuotrauką. Žvelgiu ir su pasididžiavimu, ir su lengvute šypsena. Šiandien jau sunku patikėti, kad mūsų primadona puošėsi pačia gražiausia nuosava suknele, kurios, atrodo, nekeitė per visą spektaklį. Linksmybių taurę Violeta savo salone kėlė vilkėdama šviesia berankove suknele su ilgu šleifu, segėdama kuklų kaklo papuošalą, o plaukus persijuosusi balta juostele.
Alfredui kostiumą pasirinkti, matyt, buvo paprasčiau. Juodas frakas visais laikais yra frakas per šventę, o kasdienybėje ant kelių Alfredas priklaupė avėdamas ilgus aulinius batus... Matyt, nuosavus.
Bet 1931-aisiais tame pačiame teatre pastatytoje „Traviatoje“ Violetą dainuojanti solistė Emilija Mickūnaitė jau vilki baltą krinoliną, ištemptą ant lankų, suteikiančių sijonui pūstą formą.
Nuo tada Violetos suknelės kaskart vis prabangesnės ir savo puošnumo aukštumas pasiekia šiame, paskutiniame, italų menininkų komandos sukurtame spektaklyje Operos ir baleto teatre.
Aišku, senų laikų Violeta, kurį vilkinuosava lengva suknele, gali pavydėti naujausio spektaklio Violetai, kuri per spektaklį puošiasi net keturiomis išskirtinėmis sukniomis. Bet žiūrint į tą grožį nenoromis kyla mintis – ar lengva išdainuoti ir dar vaidinti, kai talija suveržta korsetu, o suknelė sveria, matyt, ne vieną kilogramą?
Žiūrovai pakilus uždangai scenoje mato karaliaujantį grožį. Praverkime duris į kitą ne mažiau paslaptingą pasaulį – Operos teatro dirbtuves, kur paslėptas nuo žiūrovų akių atsirado italo kostiumų dailininko G.Palellos sugalvotas, o lietuvių auksarankių pasiūtas Violetos kostiumas.
Manau, kad ne vienas žiūrovas norėtų pakliūti į užkulisius, į tas paslaptingas dirbtuves, kuriose moterys (ir vyrai) kuria deimantais žibančias Violetos sukneles ir visų kitų solistų kostiumus. „Stiliaus“ žurnalistei pasisekė.
Palinkusios virš ilgų stalų ir siuvimo mašinų sukirpėjos, siuvėjos čia pluša net nesidairydamos į retus lankytojus. Baigėsi darbas su „Traviata“, italų kūrėjų komanda išvyko, bet meistrai palinkę prie kitų spektaklių kostiumų.
„Anksčiau būdavo, kad prieš premjeras likdavome darbe ir nakvoti. Dabar tai rečiau pasitaiko“, – sako mane pasitikusi siuvyklos vedėja Onutė Blažinskienė.
– Kokias paslaptis slepia tos pūstos, deimantais žibančios Violetos suknelės? Kaip jos keitėsi laikui bėgant? – klausiu vadovės, kuri, kaip sako, gal visą gyvenimą dirba Operos teatre. Dar nuo tada, kai jis buvo įsikūręs dabartiniame Rusų dramos teatre J.Basanavičiaus gatvėje.
– Viena paslapčių – kaip išgauti tą pūstumą? Anksčiau sijonus laikydavo skersiniai lankai, ant kurių priraukdavome daug medžiagos pasijonių. Bet kildavo problema – solistei judant scenoje suknelės užpakalinė dalis labai pakildavo. Kad išsilygintų, ant nugarinės dalies lankų kabindavome smėlio maišelius.
Dabar konstrukcijos patobulėjo. Pritvirtiname švino juosteles.
Anuomet Violetos sukneles siūdavome iš paprastų, pigių medžiagų – flanelės, štapelio, nes prabangių taftų nebuvo. Mūsų mergaitės labai mokėjo kurti stebuklus – išsiuvinėti, prisiūti aplikacijų, kad audinys taptų toks puošnus, kaip norėdavo dailininkas. Teatre audinių sandėlis buvo tik nedidelis kambariukas. Medžiagų gaudavome iš „Kauno audinių“, vieno Maskvos fabriko.
Dabar sukurti prabangiai atrodančią suknelę lengviau. Perkame – prabangius žakardinius audinius, taftą, kuri puikiai išlaiko rūbų formą.
– Kiek gali kainuoti tos nuostabiosios „Traviatos“ Violetos suknelės?
– Gal 300–400 eurų, nes siuvėjų darbas į kainą neįskaičiuojamas. Mes esame etatinės teatro darbuotojos.
– Nuo ko prasideda suknelės kūrimas? Nuo dailininko eskizo? Adatos dygsnio? Ar Violetas dainuojančios solistės turi atskiras, savas sukneles?
– Taip, atskiras. Su kostiumų dailininku Giuseppe buvo labai lengva dirbti. Visas kolektyvas jį pamilo. Jis labai plataus diapazono menininkas, studijavęs skulptūrą, dainavimą, vaidybą, muziką. Giuseppe daug ką darė pats – ir per naktis siuvinėjo, ir „brangakmenius“ dėliojo, derino.
Iš pradžių mes su Giuseppe svarstėme apie krinolinus – ar suknios raukinių turi būti daugiau priekyje, ar iš šonų, o gal nugaroje? Jis priėmė galutinį sprendimą, kurį žiūrovas ir mato.
Gavę jo eskizus mes skaičiuojame reikalingų audinių metrus, juos superkame. Konstruktorės audinius sukerpa, siuvėjos susiuva. Sukneles tris–keturis kartus matuojame ant solisčių. Gaila, kad mūsų teatre nėra solistų manekenų.
Violetą dainuojančios V.Miškūnaitė, J.Gedmintaitė turi po keturias tik joms siūtas sukneles, nes jų matmenys skirtingi. Kartais tik viršutinis rūbas būna pritaikomas, susegamas nugaroje segtukais. Bet apatiniai drabužiai visada individualūs.
– Ar sukneles siuvo viena siuvėja, ar prie jų dirbo visas būrys?
– Vienas siuvėjas siuva vieną suknelę nuo pradžios iki pabaigos. Bet, pavyzdžiui, prie gražiausios, „auksinės“, Violetos suknelės dirbo daugiau merginų. Mat labai puošnus ir sudėtingai padaromas yra viršutinis tiulis, puošiantis suknelę. Jis sukurtas iš atskirų nėrinių „blynų“, kurie dar išpuošti prisiūtais blizgučiais, imituojančiais brangakmenius. Visos medžiagos labai brangios, todėl mes tą viršutinį tiulio sijoną stengėmės pritaikyti visoms solistėms.
– Ar jūsų moterys, siuvančios spektakliui rūbus, turi būti baigusios specialius mokslus? Nes matau, kad šiame darbe yra nemažai specifikos.
– Moterys teatre dirba dešimtmečius. Jokių specialių kursų nėra. Ateina siuvėjų, dirbusių ir pas dizainerius.
Pradžioje, aišku, būna sudėtinga. Bet čia yra teatras, ir tuo viskas pasakyta. Teatras turi savo magišką specifiką. Jei atėjusi į siuvyklą mergina išdirba metus, pusantrų, ji niekur kitur nebeišeis. Per premjerą žiūri į sceną ir matai – čia mano darbas, čia aš padariau! Teatro trauka yra didžiulė.
„Traviatos“ spektaklio dailininko asistentė Marta Vosyliūtė pasakojo, kas vyksta, kai Violetų suknios pasiūtos. Prasideda kitas darbas.
„Tuomet į procesą įsitraukia aprengėjos. Jos turi tvarkaraštį, kada Violetoms reikia išeiti į sceną ir kurioje scenos pusėje jos turi pasirodyti, kokia suknele jas perrengti.
„Traviata“ pastatyta klasikos dvasia, o tai lemia ir kostiumų specifiką. Suknioms tinka vadinamoji buržuazinė medžiaga – tafta, kuri turi blizgesio, nesiglamžo, taip pat tiulis. Aišku, apatinis sijonas siuvamas iš pigių medžiagų.
Net užsieniečiai stebisi, kad mes Vilniuje turime parduotuvę, kur viską galima iškart nusipirkti. Ir medžiagų, ir blizgučių, „briliantų“, sagų. Pirštines kartais perkame iš vestuvinių drabužių salono.
Pagal Giuseppe brėžinį skaičiuojame, kiek Violetos pūstam sijonui reikės atskirų prarėžų – aštuonių, o gal šešiolikos?
Violetą tarnaitės scenoje aprengia ir nurengia. Užtrauktukai netinka, gali įstrigti, todėl suknelės suvarstomos. Kad būtų greičiau – gal tik sukabinamos kas antru kabliuku. Viskas būna sekundėmis suskaičiuota ir daug kartų surepetuota“, – sako Marta.
– Pirmosios Violetos suknelės buvo pasiūtos ne iš brangiausių medžiagų. Dailininkas G.Palella įvertino, ar pakanka apimties, pločio. O gal suknia per plati ir Violeta įstrigs tarpduryje?
– Ne kiekvienas dailininkas taip dirba kaip mūsų Giuseppe. Jis mums nupiešė puikiausius išsamiausius eskizus. Apskaičiuota, kiek reikės sagų, auskarų, perlų puošybai. Kokia bus Violetos šukuosena, kaip laikysis jos galvos papuošalas. Per paskutinius matavimus dar derinamos spalvos. Gal reikia dar padažyti pirštines, kokią nors detalę paryškinti, patamsinti, sumažinti.
– Kas buvo sudėtingiausia kuriant Violetos kostiumus? Išgauti tų suknių apimtį, o gal sukonstruoti jas taip, kad būtų įmanoma jas vilkint atsisėsti?
– Gal sudėtingiausias buvo Violetos „auksinės“ suknelės krūtinėlės kūrimas. Ji turėjo būti labai puošni, nes spektaklis puošnus. Giuseppe pats auksarankis – nešdavosi į viešbutį tą krūtinėlę siuvinėti, pats sudėliodavo ant jos „brangakmenius“. Buvo sukūręs gal tris tos krūtinėlės variantus.
Vienas įdomiausių dalykų kuriant Violetos kostiumą buvo tai, kaip Giuseppe išsprendė Violetos silpimo ir mirties vaizdinį. Violeta mūvėjo permatomo tinklelio kūno spalvos pirštines.
Į spektaklio pabaigą pirštinės buvo ištapytos raudonomis kraujagyslėmis. Giuseppe pats prisiuvo ant jų virvutes, kad atrodytų lyg venų faktūra. Kadangi pirštinės buvo iš permatomo tinklelio, ranka atrodė kaip nuoga, o Violeta – vis silpstanti.
– Kaip Violetos karūna taip tvirtai laikosi ant galvos ir iš kokių brangakmenių ji sukurta?
– Mūsų merginos ir vaikinai moka sulituoti, prisukti, priveržti. Nupirkome tik karūnos pagrindą, įvairių puošmenų, o meistrai sukonstravo.
Karūna laikosi, nes ji prisegama su tinkleliu. Kambarinės ją sugeba nuimti, bet pritvirtinti joms būtų sunku.
Pavyzdžiui, Floros suknelę puošia šalis, bet jis nenukrinta jai geriant šampaną, nes prie alkūnių pritvirtintas nematomomis gumytėmis.
– Violetos suknios labai puošnios. Ar vilkint jas scenoje solistėms nenutinka netikėtumų?
– Aišku, kad nutinka, bet visi mūsų solistai moka išsisukti tokiose situacijose.
Vienąkart viena solistė leisdamasi scenoje laiptais nikstelėjo koją, bet salono vyrai mitrūs, sugebėjo ją sugauti.
„Traviatos“ choreografas M.Agatiello mokė Violetas sceninių judesių, tad jos repetavo jau vilkėdamos tas sukneles.
Paskutiniame veiksme Violeta sėdi ant sofutės, o Flora prisėda ant porankio kampu. Jei blogai prisės, gali ir nepasikelti arba apsiversti. Tad reikėjo tą prisėdimą surepetuoti.
Spektaklyje, mano nuomone, Giuseppe ir mūsų dailininkai labai vykusiai sukūrė pačią Mirtį.
Iš pradžių iš molio buvo nulipdytos keturių bulių galvos. Giuseppe paprašė – nulipdykite juos piktesnius! Meistrai nulipdė. Kai jos tiko, buvo nudažytos, nuteptos klijais.
Buliai scenoje pasirodo du kartus ir turi dviejų spalvų ragus – violetinius ir auksinius. Kaip juos pritvirtinti, kad nenulūžtų, meistrams buvo galvosūkis.
– „Traviatos“ pabaigoje raginama pakelti šampano taures: „Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių ir švelniai palieskim ją lūpomis.“ Įdomu, gal aktoriams jau leidžiama šiuo momentu iš tikrųjų scenoje gurkštelėti šampano premjeros ar Naujųjų metų proga? Spektaklis juk baigiasi.
– Ne, neleidžiama! Vargšė Violeta, kai iš scenos minutėlei nueina į užkulisius, negali net prisėsti gurkštelėti kavos. Violetos suknelė gali užsilankstyti, jai tikrai būtų sunku ir atsisėsti, ir atsistoti.
Spektaklių metu aktoriams niekada neleidžiama eiti į tarnybinį bufetą. Todėl ir Violeta kavos gali gurkštelėti tik stovėdama užkulisiuose iš kavos automato, – nusijuokia Marta baigdama mūsų pokalbį.
Aš suprantu, kad ne visos Operos teatro užkulisių ir „Traviatos“ Violetos paslaptys mums atvertos. Bet jei nebūtų paslapčių, ar mus tikrai taip trauktų magiškasis teatro pasaulis?
O ką apie savo gražiąsias sukneles sako pačios Violetos?
Viktorija Miškūnaitė: „Taip, tos suknelės yra ne tik siaubingai nepatogios, bet ir nežmoniškai sunkios! Pirmajame veiksme Violeta dėvi net dvi sukneles vieną ant kitos. Jos abi sveria daugiau nei 12 kilogramų! Be jokios abejonės, judėti ir grakščiai šokinėti laiptais su jomis mums tikras iššūkis!
Abi su Joana buvome ne kartą paslydusios per repeticijas, vyrai dažnai užlipa ant mūsų sijonų, tad reikia gražiai išsisukti.“
