– Kas jus įkvepia gyventi?
– Žinojimas, kad gyvenimas tikrai yra nuostabus, kad kiekviena diena – dovana, kad nesėkmės – tai patirtys, be kurių nebūtų džiaugsmo.
Kad dar daug manęs laukia, kad kuo toliau – tuo įdomiau ir visi iššūkiai, kuriuos patiriu, kasdien augina mane ir stiprina meilę gyvenimui.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Dėmesį visada pirmiausia atkreipia vaizdas, po to garsas, kvapas.
– Koks patinka patiekalas?
– Konkretaus neturiu, patinka ragauti naujus skonius.
Visada pirmenybę teikiu žuvies ar jūrų gėrybių patiekalams. Bet pasiilgstu močiutės firminio patiekalo – naminių dešrelių, bulvių košės ir raugintų kopūstų Kalėdų dieną.
– Mėgstamiausias aromatas?
– Kartu su geriausia drauge dar prieš kelerius metus sukūrėme bendrą žvakių ir namų aromatų liniją COLLIER NOIR.
Tas aromatas – ir mano studijoje, ir namuose. Taip tiko ir dar nepabodo. Net ilgiuosi jo, kai atostogauju.
– Geriausia gauta dovana?
– Dabar prisipažinsiu: Kalėdų Seneliui iki dabar rašau laiškus, ko norėčiau, ir visada gaunu. Ir gimtadienio dovanų sąrašą visada turiu.
Gal dėl to ir negaliu išskirti geriausios dovanos, nes visos buvo geros.
O šių dienų kontekste dovanos jau nebe taip ir svarbu pasidarė. Man smagiau dovanoti negu gauti.
– Jei pasaulyje yra rojus...
– ... tai ten visi šypsosi, neserga, užsiima savo mėgstama veikla, bendrauja, juokiasi, pavydo ir pykčio ten nėra.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Jei nesutikčiau nė vieno žmogaus.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Man tai knyga, pasivaikščiojimas gamtoje ir masažas.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Jei būnu kolektyve, visada padeda pokalbiai. Pradžioje, aišku, būna nepasitenkinimo, gal ir pykčio, vėliau, išsikalbėjus, net ir juokas pradeda imti.
Jei esu viena, tada saugi aplinka namuose ar studijoje, arbatos puodelis, rami muzika. Kartais skambutis geriausiai draugei.
– Blogiausias įprotis?
– Dažnai dalykus, kurių nesuprantu, atidėlioju iki paskutinės minutės. Galvoju, kad padarysiu pati, neprašau pagalbos. Kai kurie svarbūs reikalai taip ir lieka nepadaryti.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Šokti tango, iškepti „Pavlovą“, taisyklingo ėjimo su lazdomis, fechtavimosi, meditacijos, puodų žiedimo, ikebanos (gėlių komponavimo meno), sodininkystės.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Mados dizainerį Yohji Yamamoto. Man labai įdomūs jo kūrybos metodai.
Atrodo, kad tai šiltas žmogus, jam nebijočiau užduoti ir kvailo klausimo. (Juokiasi.)
– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Turiu atsarginį planą. Jei meilė savo specialybei kada nors praeitų, studijuočiau meno terapiją.
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Žinau tikrai, kad norėčiau gyventi Japonijoje, kur nors šalia tekančios upės, apaugusio medžiais kalno, mažame miestelyje...
Esu susižavėjusi šia šalimi, jos kultūra, gamtos vaizdais ir gyvenimo filosofija.
– Drąsiausias sprendimas?
– Pirmoje klasėje po dviejų savaičių lankymo mesti krepšinio pamokas, į kurias nuvedė tėtis, ir be tėvų žinios užsirašyti į tautinių šokių būrelį. Šokius nuo tada lankiau dar 9 metus.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Nežinau, ar tai nuotykis, bet ryškiausias prisiminimas, kai mama pro ketvirto aukšto langą parodė ką tik gimusį brolį. Man buvo 3 metai.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Mamos konservuotų agurkėlių, pomidorų ir daržovių troškinių.
– Vaisiai ar saldumynai?
– Vaisiai dėl sveikatos. O gurmaniški saldumynai – dėl nuotaikos.
– Mėgstamiausias posakis?
– Garsiai nesakau, bet žaibo greičiu prisiminiau, kad mintyse turiu, – nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Christopherio A.Weidnerio knyga „Vabi Sabi netobulas, tačiau laimingas. Azijietiškas kelias į vidinę ramybę“.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Neturiu daug kosmetikos, tik blakstienų tušą, skystąją pudrą ir lūpų blizgį.
Man pasisekė su oda ir ją saugau su natūralia kosmetika.
Taip pat nepamirštu, kad svarbu, kaip mes jaučiamės, ką valgome ir kiek ilsimės. Visa tai atsispindi veide.
– Meilė – tai?
– Man būtų lengviau nupiešti, pasiūti nei išreikšti tai žodžiais.
Jei pieščiau ar tapyčiau, tai būtų kas nors balto, su švelniais pasteliniais prisilietimais, jei siūčiau – tai būtų iš ko nors minkšto, lengvo.... ir rinkčiausi beribį formatą.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Visada siekiau aplink save sukurti aplinką, kurioje būtų saugu, jauku, gera, kad darbai, kuriuos dariau, būtų prasmingi.
Kurdama drabužius ir aksesuarus galvojau apie tikrus, realius žmonės, jų poreikius ir galimybes.
Siekiau, kad gero dizaino būtų daugiau. Buvo ir toks gyvenimo etapas, kai dėsčiau, tada norėjau užburti ir užkrėsti jaunus žmones tikėjimu, pasitikėjimu ir gera žinia, kad turint svajonę ir siekiant jos ji visada išsipildo.
