Neseniai iš Šiaurės Norvegijos, kur su bičiuliais pasiekė vieną šiauriausių Norvegijos taškų Arnioją, grįžusi fotomenininkė atvira – ji ir speigas, ledas ir kandantis 30 laipsnių šaltis – ne itin suderinami dalykai. Tačiau jei turi svajonę, reikia jos siekti – juk Šiaurės pašvaistės nepamatysi nei ten, kur auga palmės, nei namuose ant sofutės.
Išsiruošusi į dešimties dienų kelionę šiaurėn Jurga nustebino pati save. „Niekada nesakyk „ne“! Mūsų tikslas buvo pasiekti Šiaurės Norvegiją – ir šalies pavadinimas iškalbingas, ne veltui kilęs iš Šiaurės kelio. Kelionė buvo labai sėkminga ir įspūdinga, pilna naujų potyrių bei įspūdžių.
Supratau, ką reiškia būti lauke spaudžiant 30 laipsnių šalčiui. Pamačiau unikalių reginių: poliarinę naktį, net žiemą neužšąlančius fjordų labirintus, melsvus ledynų liežuvius. Tikrai manau, kad tai ne paskutinė mano kelionė į šiuos kraštus“, – grįžusi namo įspūdžiais dalijosi moteris.
Svajonė pamatyti Šiaurės pašvaistę Jurgai išsipildė netikėtai – būnant gyvenvietėje. Fotografė džiaugiasi, kad laiku spėjo iš kaimelio, kur vaizdą gadino statiniai, pervažiuoti į atvirą ir kalnuotą vietovę. Taip pat kad su savimi turėjo stovą ir kitą reikiamą įrangą ir jai pavyko užfiksuoti šį nenuspėjamą gamtos stebuklą.
„Įdomu tai, kad akimis matai tą fenomenalų reiškinį, o pabandžius nufotografuoti telefonu nieko išėjo. Įamžinti Šiaurės pašvaistę man pavyko tik profesionalia technika.
Nuolat kintantis įspūdingas reginys, jo nesuplanuosi, čia nesugudrausi – savo kailiu patyrusi tą gamtos didybę džiaugiuosi kaip mažas vaikas.
Ar klykiau iš laimės? Tikrai taip! Tokie reginiai tikrai padaro vidinę inventorizaciją, o laimės buvo pilnos kelnės“, – šypsojosi J.Anusauskienė.
Jurga džiaugėsi, kad jai su bičiuliais per 10 kelionės dienų pavyko įveikti 6 tūkst. kilometrų. Mat vykdamas į šį kraštą niekada negali būti tikras, kur pravažiuosi, o kur ne. Planuok neplanavęs, bet vidiniai keltai dėl oro sąlygų gali tiesiog neplaukti, o keliai staiga tapti neišvažiuojami.
„Mes, kai iškrinta daugiau sniego, dėl nevalytų kelių pykstame ant kelininkų, o ten jiems neišvažiuojami keliai – kone kasdienybė. Ten niekas nerizikuoja, kai nesaugu, keliai tiesiog uždaromi.
Pakilimai ir nusileidimai serpantinais, kai juos dengia „juodasis ledas“, arba minusinėje temperatūroje kliokiantis lietus kitiems galbūt ekstremalu, o man įdomu. Toks sąlytis su laukine gamta žavi, suteikia nepakartojamų įspūdžių ir emocijų.
Įsiminė ir vietinių gyventojų santykis su gamta. Žmonės ten gyvena be užuolaidų, visur namukų languose matyti gelsvos šviesos lemputės, kurios atšiaurios gamtos fone sukuria nepaprastą jaukumą. Fantastiška“, – pasakojo Jurga, iki tol Skandinavijos šalyse lankiusis tik vasaros metu.
