Kenzo dažnai vadinamas pirmuoju japonų dizaineriu, padariusiu poveikį pasaulio madai. Jo nuopelnų sąrašas ilgas: jis sukūrė „etninį stilių“, sujungusį Rytus ir Vakarus, parodė europiečiams, kad mada gali būti ne vien aukštos klasės siuviniai, bet ir akstinas linksmybėms bei improvizacijoms.
Jis buvo pirmasis japonų kutiurjė, prakirtęs langą į Europą ir perėmęs mados lyderio fakelą iš prancūzų, – paskui Kenzo į Paryžių patraukė visa japonų dizainerių plejada: Rei Kawakubo, Issey Miyake, Yohji Yamamoto, Hanae Mori... Tačiau dar iki tol, kol jie ant prancūziškų pakylų pradėjo kelti siuvėjų revoliuciją, Kenzo turėjo daug paplušėti.
Nors jis pats nė nemanė, kad atlieka kažkokią ypatingą misiją. Viskas išėjo savaime.
Kenzo pavardė japonų kalba reiškia „triskart protingas“, ir kai žurnalistai jo nuolat klausinėdavo, kaip jam pavyko užimti Paryžiaus „haute couture“ bastioną, jis juokais atsakydavo, kad turi tris protus – „vieną pagrindinį, du atsarginius“.
Tikrovėje Kenzo buvo tiesiog trečias sūnus daugiavaikėje šeimoje ir prie giminės pavardės šaknies „ken“ tėvai pridėjo berniuko eilės numerį. Jis gimė Japonijos pietinėje dalyje, Hiogo provincijoje esančiame Kandzakio kaimelyje (dabar – Himedžio miesto dalis), senovinės Himedžio pilies papėdėje.
Ten ir prabėgo jo vaikystė, kurioje nebuvo gausu įspūdžių, o būdingas japonams saviizoliacinis gyvenimo būdas dar buvo paįvairintas pokario nepritekliaus bei sunkumų. Vėliau Kenzo dažnai atsimindavo, koks kultūrinis šokas jį ištiko pirmą kartą pamačius kino filmą – su juodu-baltu amerikietišku kinematografu jis susipažino tik sulaukęs dešimties metų. Taigi tokio amžiaus, kai šiuolaikiniai vaikai jau spėja rankose palaikyti tiek „iPhone“, tiek „iPad“. O tame filme dešimtmetį berniuką labiausiai sukrėtė... lovos vaizdas, tokios jis savo gyvenime dar nebuvo regėjęs, nes visą laiką miegojo ant suvyniojamo čiužinio.
Kenzo tėvai turėjo arbatinę, tad gaudavo, nors ir nedidelių, bet nuolatinių pajamų, todėl tikėjosi, kad bent kuris nors iš jų penkių vaikų įgis tinkamą išsilavinimą. Asmeniniai norai renkantis profesiją Japonijoje lig šiol nėra toleruojami, todėl tėvų reikalavimu Kenzo įstojo į Kobės universitetą studijuoti anglų literatūros.
Jis turėjo tapti filologu – tai skamba ypač absurdiškai, turint omenyje tai, kad jau nuo vaikystės Kenzo turėjo disleksiją – skaitymo ir rašymo sutrikimą. Disleksikams bet kuris rašytinis tekstas atrodo kaip beprasmis simbolių kratinys, kuriam iššifruoti reikia milžiniškų pastangų.
Tačiau taip pat nuo seno žinoma, kad tas, kuris nedraugauja su žodžiais, draugauja su daiktais, o kurti naujus daiktus buvo Kenzo svajonė nuo pat tos dienos, kai mokykloje jam į rankas pateko amerikietiškas mados žurnalas „Sunflower“.
To žurnalo nuotraukose užfiksuoti gražūs žmonės ryškiais nematytais drabužiais jį taip sukrėtė, kad, pasimokęs vieną semestrą, Kenzo metė universitetą dėl mados, t.y. vieną kultūrinį kodą paaukojo dėl kito. Juk mada – tai ta pati kalba ir ją įvaldžius galima išreikšti save ryškiais ir spalvingais daiktais – tik išorėje, o ne ant popieriaus. Juolab kad ateityje patekęs į mados pasaulį jis, disleksikas, pasijus poliglotu, dėl aprangos prabilusiu visomis kalbomis: rusų, anglų, prancūzų, hindi, jidiš, persų ir, išstudijavęs pasaulio aprangą, jis iškels ją ant pakylos ir pritaikys mūsų kasdienybės reikmėms.
Tačiau iki tapimo įžymybe K.Takados dar laukė ilgas kelias su visais atstumtojo pažeminimais ir išbandymais. Jis buvo disleksikas mokykloje, nepritampantis studentas universitete, „japonas Paryžiuje“, balta varna tarp Prancūzijos „haute couture“ elito.
Metęs universitetą jis įstojo į Tokijo siuvėjų mokyklą „Bunka Gakuen“, ir dėl to užsirūstinę tėvai atsisakė jį remti (Kenzo teko dirbti dažytojo padėjėju ir fotomodeliu). Mat „Bunka Gakuen“ buvo laikoma moteriška mokykla, ir tais laikais Japonijoje siuvėjo amato imdavosi vien merginos.
Situacija ėmė keistis tik šeštojo dešimtmečio viduryje, kai Japonijoje pamažu pradėjo virti šioks toks mados ir dizaino gyvenimėlis. Tik tada „Bunka Gakuen“ vadovybė atšaukė lytinę diskriminaciją, ir Kenzo buvo vienas pirmųjų vaikinų Japonijoje, kuriems leista studijuoti siuvimą ir dizainą (vėliau „Bunka Gakuen“ baigė ir kitas japonų mados korifėjus – Y.Yamamoto).
Jis buvo vienintelis vaikinas savo grupėje ir prisiklausė gausybės bendramokslių patyčių („Tu vyras ar siuvėja?“). Tiesa, netrukus pašaipūnės jau žemai lenkėsi K.Takadai – taip jos japoniška tradicija pripažino prestižinio Japonijoje siuvimo ir dizaino konkurso „Soen“ nugalėtoją.
Pabaigęs „Bunka Gakuen“ Kenzo liko Tokijuje ir buvo priimtas į aukštas dizainerio pareigas didžiulėje sostinės „Sanai“ universalinėje parduotuvėje. Ten jis kūrė drabužių kolekcijas, piešė eskizus vietinių žurnalų mados skiltims, tačiau tai jam greitai pabodo, nes jo klientės norėjo rengtis „kaip Paryžiuje“, o kaip „ten, Paryžiuje“, Kenzo nežinojo, o ir niekas kitas Tokijuje nežinojo. Iš užsienio atkeliaujančiuose žurnaluose buvo matyti vaizdas, bet ne būdai ir metodai, kaip tas vaizdas padaromas. Liko vienintelė išeitis – pačiam nuvykti į Paryžių, kur, kaip žinome, „mada yra daroma 24 valandas per parą“, ir viso to išmokti.
Kenzo tikėjo, kad jo norų galia padės atverti daug durų. Taip ir atsitiko – jo svajonės vykti į Paryžių pradėjo pildytis netikėtu būdu. Tokijas ruošėsi 1964 m. olimpinėms žaidynėms, ir namus, kuriuose gyveno Kenzo, buvo planuojama nugriauti. Jų vietoje turėjo išdygti kažkuris olimpinis stadionas ir Kenzo iš valdžios gavo 350 tūkstančių jenų kompensaciją naujam būstui įsigyti.
Tačiau vietoj naujo būsto jis nusipirko laivo bilietą į Marselį. Kenzo planavo nuo Marselio traukiniu pasiekti Paryžių, ten praleisti pusmetį, po kurio, perpratus europietiškų drabužių siuvimo paslaptis, grįžti į Japoniją.
Jį plukdantis garlaivis stojo Honkonge, Ho Či Mine, Singapūre, Kolombe, Aleksandrijoje, Barselonoje ir galiausiai, kol jis pasiekė Marselį, Kenzo jau buvo gavęs tiek įspūdžių, jog Europa jam patiko kur kas mažiau, nei jis tikėjosi.
Kenzo į Paryžių atvyko 1965-ųjų sausį, šlapią ir tamsią žiemą, ir fiziškai pajuto šviesos, šilumos ir ryškių spalvų trūkumą, ypač europiečių aprangoje. Europietiško garderobo monotonija – tai pirma, ką jis pabandys pakeisti gatvės madoje tapęs dizaineriu. Jam atrodė, kad Paryžius tik laimės, jei uždės truputį spalvų ant savo tiltų, aikščių ir lietpalčių.
Kenzo apsistojo šaltame mažame „lagamino dydžio“ butelyje Monmartre ir pradėjo pažinti naująją erdvę. Jis nemokėjo nė žodžio prancūziškai, nemokėjo jokios kitos užsienio kalbos, todėl daugiau tylėjo, žiūrėjo ir klausėsi.
Kenzo dirbo manekenų dirbtuvėse, kirpo šunis, lankė visus dizainerių kolekcijų pristatymus ir juto, kad paryžiečiams japonas, rodantis dėmesį europietiškiems apdarams, – tikra egzotika. Paryžiuje tada dar nebuvo autobusų su japonų turistais, nebuvo japonų restoranų ir juo labiau nebuvo jokių japonų dizainerių. „Egzotika – tai aš pats“, – taip po truputį Kenzo pradėjo suvokti savo galybę.
Geriau įsižiūrėjęs į Paryžių jis galiausiai suprato, kad apranga – tai tik vienas komponentas to keisto fenomeno, vadinamo vakarietiška civilizacija, kartu su knygomis, kavinėmis, laikraščiais, parodomis, senoviniais įpročiais, vitaminais, trankvilizatoriais...
Jis pajuto, kad niekur nebenori išvažiuoti iš šio miesto.
„Čia kiekvienas akmuo, kiekvienas praeivis, kiekvienas debesėlis man padeda kurti, nors sieloje visada lieku japonas“, – kartojo Kenzo.
Jo atsivežti pinigai baigėsi gana greitai. Kenzo rašė motinai, ji dukart atsiuntė jam pinigų, o trečią kartą atsisakė. Nes šeima išties niekaip nesuprato, ko jis nori, – juk Japonijoje jau buvo pasiekęs aukštą statusą, su kuriuo lyginant, gizelio ar šunų kirpėjo darbas Paryžiuje atrodė tikras nuopuolis. Tačiau Paryžius turėjo „laisvę“ – bendrauti, elgtis, rengtis, kuri nebuvo įmanoma septintojo dešimtmečio Tokijuje.
Tačiau tos „laisvės“ visai nebuvo aukštosios mados pasaulyje – uždarame ir nepasiekiamame. Kuo dažniau Kenzo lankėsi „haute couture“ pristatymuose, tuo labiau įsitikino, kad įėjimas į šį elegantiškumo ir žiaurių korporacinių taisyklių rojų atsitiktiniam žmogui iš gatvės yra uždarytas.
O kas, jei ne japonas geriau supranta hierarchiją? Taip prasidėjo bene sudėtingiausias Kenzo gyvenimo etapas, kai jis suvokė, kad siūti kaip europiečiai jis negalės. Jis neturėjo pinigų nei pristatymams, nei brangioms medžiagoms, tad liko vienas daugelio išmėgintas kelias – pačiam įsidarbinti mados namuose ir bandyti kilti hierarchijos laiptais iš vidaus.
Iš depresijos, į kurią pradėjo grimzti Kenzo, prisižiūrėjęs „Dior“ suknelių, jį išvedė prancūzų dizaineris Andre Courreges’as, tiksliau, jo futuristinė aprangos kolekcija. Ant visuotinio susižavėjimo kosmosu, palydovais ir Jurijumi Gagarinu bangos A.Courreges’as pristatė savo ateities aprangos versiją, kuri atrodė tarsi ištraukta iš fantastikos filmų.
A.Courreges’as apavė savo modelius baltais viniliniais pusbačiais, apvilko trikotažiniais kombinezonais, trapecijos formos sidabrinėmis suknelėmis, uždėjo šalmus. Viskas buvo pasiūta iš nebrangios sintetikos.
Po A.Courreges’o pristatymo Kenzo nusprendė pasinaudoti savo tautybe. Jei dabar madingi ateiviai iš kitų planetų, tai tikram japonui sėkmė Paryžiuje garantuota – užtenka būti savimi, ir pats lengvai atrodysi ateivis!
Savo pirmąją kolekciją, pavadintą „Haute Couture“ sutriuškinimas“, Kenzo pristatė 1970 m. mažame miesto pasaže, faktiškai gatvėje. Jį stebėjo vos 50 žmonių (Kenzo nė nenumanė, kad į jo atsisveikinimo šou po 30 metų surinks 3 tūkstančiai žymiausių mados pasaulio atstovų).
Pirmosios Kenzo suknelės priminė patrumpintus kimono ir buvo pasiūtos iš pigios medvilnės, nupirktos gatvės turguje. Tai buvo drąsus Kenzo žingsnis tuo metu, kai visi svaigo nuo nailono, tačiau būtent jo pastangomis galiausiai medvilnę pradėta laikyti universalia medžiaga, idealiai tinkančia tiek vasaros, tiek žiemos kolekcijoms.
Kenzo vengė ir vienodų aprangos tonų, nes siūdamas drabužius stengėsi sunaudoti visas liekančias atraižas ir audinių gabaliukus – galų gale jis tai pavertė principu. Įvairiausių piešinių ir stilių, ryškių spalvų, gėlių ir linijų junginys – tai ankstyvasis Kenzo. Jo egzotiška išvaizda ir noras sujungti japonišką kimono su vakarietiška apranga taps stimulu naujai harmonijai atsirasti.
Kenzo modeliai buvo gatvės mada, jis davė merginoms galimybę pažaisti stiliais ir spalvomis. Jis suprato, kad moterys nori laisvės. „Aš mėgstu klasikines formas, bet jos faktiškai monopolizavo aprangos dizainą“, – teigė Kenzo.
Pirmuosius penkis iš jo 30 sukurtų drabužių modelių už 5 dolerius nusipirko žymaus prancūzų dizainerio Louis Feraud žmona. Tai buvo pirmosios Kenzo pajamos iš mados, ir jau kitą dieną po pristatymo jis kartu su bendramoksle Acuko Kondo atidarė butiką madingoje galerijoje „Vivien“. Kenzo parduotuvė vadinosi „Jungle Jap“ („Japoškės džiunglės“ – Paryžiuje tais laikais niekas jo nevadino Kenzo, o tiesiog šaukė Japo pravarde), taip pat vadinosi ir jo tuometis prekės ženklas.
Parduotuvės nterjeras buvo apipavidalintas kaip džiunglės, o sienos išmargintos egzotinių atogrąžų gėlių vaizdais.
Ir Paryžiui tai patiko. Japonų dizainerio jis dar nebuvo matęs. Netrukus pirmosios „Jungle Jap“ kolekcijos gėlėta suknelė netgi pateko ant žurnalo „Elle“ viršelio, o po metų „Vogue“ apie jo butiką jau rašė kaip apie naujo tipo madingą Paryžiaus parduotuvę.
Prancūzijos sostinė buvo ką tik išgyvenusi 1968 m. revoliuciją ir dabar atėjo laikas revoliucijai aprangoje. Kenzo suknelė buvo skirta vakarykščiams hipiams, kurie dar nespėjo užmiršti, kad yra „gėlių vaikai“, bet jau ir pavargo nuo laisvo sekso, narkotikų ir rokenrolo.
Kenzo klientūra – pirmoji europietiška karta, iš esmės paragavusi vartotojiškumo malonumų.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje jaunas žmogus dar nebuvo spėjęs pabaigti mokyklos, o jau turėjo televizorių, šaldytuvą ir folksvageną – juk taip ir buvo parašyta ant vieno Paryžiaus namo sienos per 1968 m. neramumus – „aš turiu televizorių, šaldytuvą ir folksvageną, bet man nusispjaut!“
Tačiau daugumai nebuvo nusispjaut! Tais laikais ir paaiškėjo, kad 60 procentų madingos aprangos išperka 15–18 metų jaunimas, ir mados industrija pagaliau atkreipė dėmesį į jaunus žmones.
Kenzo ir kitų „naujosios bangos“ dizainerių dėka mūsų garderobas pavirto daiktais, kuriuos tapo lengva derinti tarpusavyje, ribos tarp stilių išnyko.
Supratęs, kad prancūzų publikai patiko jo europietiškas kimono, Kenzo išvyko ieškoti naujų rinkų į užsienį.
1971 m. jo kolekcija buvo pristatyta Niujorke ir Tokijuje – į savo tėvynę Kenzo grįžo su triumfu.
Tiesa, kilo problemų dėl prekės ženklo „Jungle Jap“, nes Amerikoje jis gavo kvietimą į teismą iš Amerikos japonų lygos, kuri pareikalavo pakeisti žodį „Jap“ arba jo išvis atsisakyti, nes jis priminė nacionalistinius amerikiečių išpuolius prieš japonų bendruomenę po Perl Harboro bombardavimo.
Dėl to Amerikoje Kenzo teko kaip prekės ženklą naudoti savo vardą „Kenzo“, nors jis to niekada nenorėjo daryti.
Po to jis išvyko ieškoti naujų įspūdžių į Peru, Graikiją, Egiptą, Indiją ir Braziliją, o grįžęs į Paryžių sukūrė tai, kas buvo pavadinta etniniu stiliumi (kitaip etnokliše), kuris suveikė kaip naujas dirgiklis pavargusiai ir visko persisotinusiai Europai.
Kenzo pasiūlyta etnika – tai ispaniškas bolero, meksikietiškas pončas, laisvos vietnamietiškos kelnės, rusiški sarafanai, beduinų apsiaustai, kurie puikiai derėjo prie tradicinių europietiškų apdarų.
Kenzo matė, kad pasaulio apranga turi daug bendrybių ir ją lengva derinti tarpusavyje. Kenzo ramia širdimi papildydavo kimono skandinaviškais ar perujietiškais aprangos raštais, moteris apvilkdavo kiniška liemene stačia apykakle, jungė langelius su juostelėmis, taškelius su gėlytėmis, rožytėmis dabino languotus kostiumus – visa tai tapo jo vizitine kortele ir atpažįstamu stiliumi.
Tai, kas anksčiau atrodė visiška beskonybė ir egzotika, dabar atrodė kaip „naujoji harmonija“. Kenzo intuityviai pajuto, ko nori jo jaunieji aštuntojo dešimtmečio pirkėjai, ir atnešė į madą gyvenimo džiaugsmą bei laisvę, naikindamas „gero skonio“ diktatą.
„Paryžius linksminasi“, – mėgo kartoti Kenzo. Jis neatsiliko ir pats rengė įspūdingus šou: dabino tiltus tūkstančiais gyvų gėlių, nubarstydavo aikštes auksiniais žiedlapiais, rengė kolekcijų pristatymus geležinkelio stotyse bei cirke, kurių pabaigoje galiausiai pats į maniežą įjodavo ant dramblio, kurį laikė savo talismanu, – tai buvo stilius: vedžioti dramblį gatvėmis, t.y. stebinti europiečius užmojais ir egzotika.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje Kenzo žvaigždė suspindo ypač ryškiai. Jis leido penkias kolekcijas per metus, jo butikas Pergalių aikštėje buvo viena madingiausių Paryžiaus bohemos rinkimosi vietų, o 1976 m. jis pirmą kartą įregistravo savo prekės ženklą „Kenzo“. Jis jau diktavo mados tendencijas.
1983 m. Kenzo pradėjo kurti ir gaminti vyriškos aprangos liniją. Joje jis atsisakė užtrauktukų, sagų, europietiškam drabužiui suteikė asimetriją ir japoniškos aprangos laisvę. Mat bet kuris japonas genetiškai nesupranta aptempiančios ir figūrą išryškinančios aprangos.
Tradiciniai aprangos elementai – kelnės, paltas, švarkai jo kolekcijose tapo laisvi, plaukiantys, jis išmokė europiečius nešioti keptuvės dydžio beretes, nukarusius megztinius, pailgintus švarkus (neseniai, beje, vėl tapusios madingos plačios kimono rankovės „šikšnosparnis“ – irgi jo išradimas).
Dėl viso to Kenzo stilius buvo vadinamas „couture destructuree“ – „naujuoju dekonstruktyvizmu“.
„Mano jaunatviškumo paslaptis paprasta – aš niekada nesistengiau suaugti, – sakė Kenzo. – Suaugdamas užsidedi stereotipus, apriboji save rėmais ir taip galiausiai sensti.“
Jo kolekcijose pilna vaikiškų, infantilių siluetų, jis sugalvojo sukneles-megztinius, mini paltus, patrumpintas kelnes, šortus iki kelių, trumpus švarkus su plačiomis kelnėmis – aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tai atrodė iš tiesų naujai ir įdomiai.
Devintajame dešimtmetyje Kenzo tapo santūresnis, tačiau tebekūrė naujus derinius – džinsus ir šalikus su gėlėtomis aplikacijomis, spalvotus batus, plačius juostinius diržus, medžiagines rankines. Gėlės nuo seno buvo, o ir tebeliko vienas tradicinių jo kūrybos elementų. Tačiau būtent tame dešimtmetyje pasijuto, kad jo energija pradeda sekti. Nors Kenzo jau stovėjo vienoje gretoje su Christianu Dioru, vis dėlto naujų įspūdžių galiausiai prireikė jam pačiam...
1993 m., kai mados namai „Kenzo“ turėjo 200 mln. dolerių metinę apyvartą, K.Takada pardavė savo prekės ženklą prabangos prekių konglomeratui LVMH, nors liko dirbti „Kenzo“ kūrybos direktoriumi.
Tą postą K.Takada paliko 1999-aisiais, kai jam sukako 60 metų. Po to trejus metus jis keliavo po pasaulį, o grįžęs pareiškė, kad mada daugiau nebeužsiims: „Viską, ką sužinojau apie aprangą, dabar jau noriu pamiršti.
Viskas pasaulyje taip greitai keičiasi, kad ankstesnės žinios dabar jau nieko nebereiškia.“
Nuo tol K.Takada užsiėmė interjero dizainu, sukūrė naują prekės ženklą „Gokan Kobo“ („Sielos akis“), kuriuo žymėjo savo pagamintus baldus, indus, stalo įrankius.
Susižavėjo piešimu, mokėsi tapyti akvarele, vežiojo po pasaulį parodą „No“, skirtą senoviniam japoniškam kimono ir kaukių teatrui.
Dabartine mada K.Takada beveik nesidomėjo, nes manė, kad joje pernelyg daug technologijų: „Kadaise viską siuvome rankomis, ir tai buvo žmoniška, o dabar madai žmoniškumo trūksta.“
K.Takada mirė pernai nuo COVID-19 sukeltų sveikatos komplikacijų. Bet jo vardu pavadinti mados namai „Kenzo“ šiuo metu tebekuria aprangą, apavą, parfumeriją, aksesuarus ir laikrodžius, atitinkančius praktišką miesto jaunimo stilių, kuris išsiskiria spalvotomis beisbolo kepuraitėmis, sportiniais batais su gėlytėmis, drabužiais su daug kišenių, virvelių ir sagčių.
