Pagrindinį šventės akcentą – gyvą žaliaskarę – R.Vaičiulienė su savo vyru Lietuvos šaulių sąjungos štabo metodininku, karinio rengimo specialistu Luku Vaičiuliu (40 m.) ir dukromis iš ankstesnių santykių – Liepa (16 m.) bei dvynėmis Ieva ir Egle (13 m.) įžiebė dar lapkričio mėnesį.
Per eglės puošimo ceremoniją kiekvienas šeimos narys turėjo savo darbą: vyras išdėliojo ilgą girliandą, o dukros sukabino puošmenas.
„Anksčiau skeptiškai žiūrėdavau į eglės puošimą likus mėnesiui iki švenčių – ją puošdavome kelios dienos iki Kūčių. Tačiau šį kartą pagalvojau: orai už lango niūrūs, anksti temsta... Tad dabar grįžtame namo ir mus pasitinka žibanti eglutė. Ta atmosfera labai jauki“, – pasidžiaugė ji.
Reda įsitikinusi, kad Kūčios ir Kalėdos – svarbiausios šventės, ir tuoj pat paaiškina, kodėl. Per jas pamirštamas individualumas, visas dėmesys tenka šeimai, bendravimui.
„Žmonės gyvena tokiu cikliškumu, kuris susijęs su laukimu. Po Naujųjų metų laukiame Valentino dienos, vėliau – Velykų, vasaros. Į visa tai įsipina ir mylimų žmonių gimtadieniai. Galiausiai vėl apsisuka ratas, ir ateina Kalėdos. Jos susijusios su mėgstamomis tradicijomis“, – sakė Reda.
R.Vaičiulienė prisiminė savo vaikystę, kai ji su broliu Tomu laukdavo žiemos švenčių, dovanų.
„Senais laikais laukdavome ir mandarinų, kuriuos galėdavome valgyti tik per Kūčias ir Kalėdas. Dabar gal vaikams tai atrodo nesuprantama, bet tuomet tai būdavo labai smagu“, – dalijosi mintimis Reda.
Tėtis Gediminas ir mama Nijolė turėdavo kruopščiai slėpti atžaloms išrinktas dovanas. Reda ir Tomas vis norėdavo pirma laiko sužinoti, ką gi šiais metais jie ras po egle.
„Buvo metas, kai su broliu pradėjome abejoti Kalėdų Senelio buvimu. Tad likus porai savaičių iki Kalėdų puldavome ieškoti dovanų – kartais rasdavome, o jei ne, Kalėdų išvakarėse laukdavome prie eglės, kol galiausiai užmigdavome.
Ankstų rytą atsibudę labai džiaugdavomės – bėgdavome pas tėvus, išpakuodavome. Jie atrodydavo nustebinti mūsų dovanų. Tai yra kalėdinė emocija, džiugesys“, – smagiai kalbėjo Reda.
Tą emociją iki šiol ji nešiojasi savo širdyje ir stengiasi tai puoselėti savo šeimoje. Reda yra iš tų žmonių, kurie mėgsta stebinti kitus: iš anksto perka apgalvotą ir tam žmogui reikalingą dovaną.
„Natūralu, kad vaikai dovanų sąrašą pradeda pildyti vos tik pasibaigus Kalėdoms. Aš kiekvienąkart stengiuosi – ar tai būtų tėvai, ar vyras, ar vaikai – kiekvienam padovanoti ką nors, kas būtų malonu. Visada paprasčiausia padovanoti keliasdešimt eurų, o reikėtų svarstyti ir ieškoti – toks dovanojimas turėtų būti“, – kalbėjo R.Vaičiulienė.
Reda su šeima turi tradiciją visuomet vakarieniauti kartu: pasikalbėti, pasidalyti rūpesčiais ar džiaugsmais. Tad ir Kalėdų esmė jai – bendravimas, susėdimas prie vieno stalo. Kiekvienais metais Reda su vyru ir vaikais nusprendžia, pas kieno tėvus švęs Kūčias, o kur – Kalėdas.
„Man keista, kai žmonės sako, kad per Kalėdas nieko neveikia arba jų nesureikšmina. Manau, kad tradicija ką nors daryti visada geriau, nei nieko nedaryti ar nesureikšminti“, – įsitikinusi ji.
R.Vaičiulienė prisiminė prieš porą metų matytą labai įstrigusią reklamą, kuri gerai parodo žmonių santykių svarbą.
„Senelis kvietė savo vaikus atvykti per Kalėdas, bet niekas negalėjo, visi buvo užsiėmę. Tuomet jis prieš pat Kalėdas visiems vaikams išsiuntė pranešimus, neva mirė, ir kvietė į laidotuves. Visi susirinko ir pamatė jo namuose paruoštą vaišių stalą. Buvo daug džiaugsmo. Tad reikia atrasti laiko, vertinti tai ir susirinkti“, – kalbėjo moteris.
Jei Kūčios valgomos pas Redos tėvus, dažniausiai visi susirenka šventės išvakarėse: gamina tradicinius patiekalus, o pasiruošimas trunka gerą pusdienį.
„Kartais pagalvoju, kad galbūt per daug tos ruošos – dabar juk daug ką galima nusipirkti. Bet vis dėlto svarbus pats procesas, kai gamini, bendrauji“, – patikino ji.
R.Vaičiulienė užaugo religingoje šeimoje. Prieš šventes jie visuomet laikosi pasninko, atsisako mėsos ar riebesnio maisto. Kelis kartus Vagnoriai žiemos šventes sutiko ne Lietuvoje, bet vis tiek stengėsi sukurti namų aurą, o ant Kūčių stalo patiekti dvylika patiekalų.
„Svarbiausia – kūčiukai. Taip pat yra keli tradiciniai, tik per Kūčias gaminami mamos patiekalai. Šiai progai paruoštas silkes valgome dar keletą dienų. Man labai įstrigę koldūnai su grybų įdaru, kuriuos anksčiau ruošdavome, – būdavo labai skanu. Tuo metu darydavome iš to, ką turėjome. Dabar yra daugiau laisvės eksperimentuoti, bet pagrindinės taisyklės išlieka“, – kalbėjo Reda.
Reda su šeima mėgsta keliauti, tad tikisi, kad ateinantys metai jiems atneš dar nepatirtų įspūdžių ir atradimų, kuriuos būtų galima pritaikyti savo gyvenime. Tačiau kaip svarbiausią norą ji įvardija sveikatą: „Norisi to palinkėti visiems. Taip pat daugiau darnos, supratimo.“
