Kai tenisą žaidžia moterys, aikštyne karaliauja ir grožis, ir mada, ir karštos aistros, ir sportinis pyktis, ir moteriškos intrigos, ir net... erotika. Ne viena pora yra suradusi vienas kitą teniso aikštyne.
Bet spalvingajame moterų teniso pasaulyje ne visada šviečia saulė, o turnyrai nebūtinai yra šventė, kuri visada su jomis. Kelias į teniso aikštyną ne kartą buvo aplaistytas ašaromis, ne kartą išgirsta piktų žodžių, ne kartą į šoną numesta madingiausio modelio apranga ir negailestingai sulaužyta raketė.
„Niekada daugiau!“ – aistringai prisiekta. Gerai, kad moteriškas „niekada“ užtrukdavo tik iki kitos treniruotės. Moterų medaliai, iškovoti teniso turnyruose, aplaistyti ir nusivylimais, ir sūriu prakaitu.
Mokslininkės ir gydytojos, didelių įmonių savininkės, teisininkės, atsakingus postus užimančios vadovės ir studentės – teniso aikštelėje kamuoliukas visoms vienodai apvalus. Kaip vienodai skanus šampanas po turnyro, draugiškai nuplaunantis ir piktus išsprūdusius priešininkės žodžius, ir pralaimėjimo kartėlį, ir laimėjimo džiaugsmo ašaras.
Margame moterų būryje teniso aikštyne ne taip lengvai radau profesorę, medicinos mokslų daktarę, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovę, 2018-ųjų Metų kaunietę O.Gustienę. Buvome prieš kelis mėnesius sutarusios, kad ji bus mano vedlė po spalvingąjį moterų teniso pasaulį, bet laiko atradome tik dabar.
Po laimėtos kovos profesorė braukė nuo kaktos prakaitą, o pasveikinta nelinksmai šyptelėjo: „Et, tik 7-oji vieta! O juk galėjome laimėti ir prizinę... Nepavyko. Užtat vyras pranešė, kad laimėjo trečiąją vietą. Namuose bus nors tiek džiaugsmo.“
Tad tikrai gera proga užsisakyti po taurę kokteilio (trintų uogų!) ir pasikalbėti apie kelius, atvedančius moteris į šią prestižine vadinamą sporto šaką.
– Olivija, leiskite spėti – į tenisą jus atvedė... grožis?
– Atspėjote. Bet tenisą atradau gana vėlai, tik 2006 m. apsigynusi mokslų daktaro disertaciją. Anksčiau tam nebuvo laiko. Su drauge, kuri dabar dirba kardiologijos reanimacijoje, sugalvojome, kad mums reikia žaisti, nes tikrai atrodė labai žavingas sportas.
Iš pradžių nusipirkome sijonukus, po to teniso batelius. Bet raketės neturėjau ilgai, skolindavausi iš trenerės.
Vėliau jau turėjau viską – sijonėlį, sportbačius ir raketę, bet žaisti niekaip nepavyko! Įsivaizdavau, kad pasimokysiu kokias dvi savaites ir jau daužysiu kamuoliuką. Taip, daužiau, tik niekur nepataikydavau!
– Ir tada supratote, kad tenise sijonėlis gražu, bet galva – svarbiausia?
– Būtent! Pasirodo, tenise vienu metu turi atlikti daugybę veiksmų per trumpą akimirką. Pritūpti, pasisukti, rankos, kojos, stebėti kamuoliuką... Mokaisi atmušti iš kairės, iš dešinės. Ir niekas nesusiderina! Puikiai prisimenu savo pirmą klausimą trenerei – ar užteks poros savaičių ir jau galėsiu žaisti? Ji atsakė: „Žinai, vaikeli, sunkiausi būna pirmieji dešimt metų.“
Rankos man visai nusviro. Ir treniruotis nėra laiko. Darbas, mokslinės konferencijos, ištaikai atbėgti į aikštelę vos kartą per dvi savaites ir būni jau viską pamiršusi. Visi turbūt išgyvena tokią nuotaiką, kai norisi sportą tiesiog mesti. Ir čia man buvo labai svarbus trenerės palaikymas.
Perskaičiau, kad vyks medikų teniso turnyras. Dalyvauti? Tikrai ne! Juk aš nieko nemoku. „Tu privalai dalyvauti, nes ko tada pas mane vaikštai?“ – subarė trenerė.
Ir štai pirmas mano turnyras. Tada supratau, kad turnyras – ne tik kovos, bet ir emocija. Kad varžybose padarai tik trečdalį to, ką, atrodo, jau buvai išmokusi. Supranti, kad sugebi atmušti tik tuos gražius kamuoliukus, kuriuos tau pameta treneriai, o čia kamuoliai laksto į visas puses.
Aš bėgioju, o priešininkė beveik stovi vietoje ir viską atmuša. Palauk, o kodėl aš taip negaliu? Ašaros visai netoli, bet supranti, kad turi tobulėti. Kyla toks užsispyrimas ir sportinis pyktis!
Dabar jau norisi kuo daugiau treniruotis, mokytis, tobulėti. Bet profesija vėl ima trukdyti. Aukoji visas laisvas valandas, atostogų dienas.
– Dabar jau galite pasakyti – sveika atvykusi į teniso pasaulį? Kai tenisas tampa aistra.
– Taip, šiai aistrai turbūt neįmanoma atsispirti. Ji dažniausiai lydi visą gyvenimą, nes tenisą gali žaisti iki senatvės.
– Atsimenate pagaliau laimėtą pirmąją vietą?
– Taip, puikiai! Turkijoje žaidžiau Kauno teniso klubo turnyre. Laimėjome su trenere Diana Girdzijauskiene. Jai specialiai paskyrė silpną partnerę – mane. Ir labai džiaugiausi, kad savo nuomonę apie mane ji pasakė tik po žaidimo: „Išsigandau, kai pamačiau, kaip tu žaidi!“
Ta pirmoji vieta man buvo labai didelis paskatinimas, nes iki tol laimėdavau tik priešpaskutines ar paskutines vietas ir kaip „apdovanojimus“ gaudavau visokius vėžliukus. Turiu jų visą kolekciją...
– Teniso vienetų ir dvejetų žaidimas labai skiriasi. Dvejetų žaidimas turi savą taktiką, be to, esi nuolat atsakingas savo partnerei. Moterys emocingos, tad ir aštrių žodelių aikštyne turbūt nestinga?
– Pirmą kartą dvejetus žaidžiau taip pat turnyre Turkijoje. Su drauge Jūrate abi žaidėme pirmą kartą ir nieko nemokėjome, nežinojome jokių taisyklių. Kur stovėti, kur bėgti? Bet kuri pora, jei burtais tekdavome į porą, būdavo iš anksto pasmerkta pralaimėjimui. Iki šiol prisimenu, kaip abi verkėme per tas varžybas, nes nori nenori sulaukdavome iš savo partnerių nemalonių komentarų.
– Turbūt sutiksite, jog tenisas žavi ir tuo, kad suburia žaidžiančius visame pasaulyje, – pamatai aikštyną, atsineši raketę ir tampi savas.
– Žaidžiant tenisą turbūt labiausiai ir žavi tenisininkų bendruomenė. Gali būti ir dvidešimtmetis jaunuolis, ir aštuoniasdešimtmetis senjoras, bet su visais randi bendrą kalbą visame pasaulyje. Jei tau reikia architekto, teisininko, mediko, tu visada rasi su kuo pasikonsultuoti ir sulauksi pagalbos.
Nauja patirtis atsirado, kai ėmėme važinėti į pasaulinius medikų teniso turnyrus. Ačiū profesoriui Remigijui Žaliūnui, kuris subūrė Lietuvos komandą.
Vėl nauji jausmai – bendrystės, komandos. Atstovauji Lietuvai, merginos nugali net Amerikos medikų komandą. Bendras komandos džiaugsmas, pasididžiavimas.
Be to, jei žaidi tenisą, visada rasi ką veikti, kad ir kur atostogautum. Žaidžiantys tenisą iš tiesų yra viena didelė draugiška šeima visame pasaulyje.
Tenisas ugdo savitvardą, atskleidžia charakterį. Geriausiai tai matai, kai stebi profesionalus. Kai pralaimėdami žaidimą nepasiduoda panikai, moka susikoncentruoti ir laimi. Tai ateina su patirtimi, nes pradžioje emocijų būna daug. Ir tai natūralu.
– Pralaimėjimai visada kartūs... Net vyrai apsiverkia, o moteriai sunkiau paslėpti emocijas, net jei vadovauji didelei verslo kompanijai ir kasdien esi įpratusi susidurti su iššūkiais? Juk į užribį nuskriejęs kamuoliukas sukelia emocijų audrą.
– Įvairus tas kartumas. Jei pralaimi stipriam varžovui, vis tiek gerai jautiesi, nes padarei viską, ką galėjai. Turbūt nieko nėra blogiau, kai pralaimi silpnesniam varžovui, o iš anksto jau buvai įtikėjęs savo pergale.
Niekada negali eiti į aikštelę manydamas, kad priešininkas silpnas. Kamuoliukas apvalus, ir niekada nežinai, kaip jis pasisuks. Visada sakau: tenisas yra vidinis žaidimas su savimi.
Yra ir tokia knyga „Vidinis teniso žaidimas“, versta iš anglų kalbos. Joje paaiškinta daug teniso žaidimo niuansų.
Turbūt visi žiūrėdami teniso varžybas stebisi, kad tenisininkai į save kreipiasi trečiuoju asmeniu. „Asile“, „Kvaily“, „Ką tu dirbi?“ – skamba aikštelėje. Ne partneriui, sau. Čia ir yra tas vidinis teisėjas, kuris tave kritikuoja.
Knygoje patariama, kaip svarbu žaidžiant neprisileisti blogų minčių, negalvoti, nes kūnas viską padarys pats automatiškai. Ir stebėti du dalykus – kur yra kamuoliukas ir kur tavo raketės galva.
– Tenisininkai žino įvairių būdų, kaip sunervinti varžovą, išmušti jį iš vėžių. Pasiginčyti, buvo nuošalė ar ne? Moterys, pastebėjau, ypač dažnai tuo pasinaudoja.
– Taip, būna. Galime ir pagirti varžovę – kokia puiki tavo technika, kaip gerai paduodi! Priešininkė apie tai pagalvoja ir suklysta.
Labai daug pasako ir tenisininko kūno kalba. Kaip jis laukia tavo padavimo, kaip muša kamuoliuką į žemę prieš paduodamas.
Yra daug būdų sutrikdyti priešininkę. Jei pavyksta sutrikdyti mane, kaltinu tik save. Mano problema, jei pasidaviau emocijai, įsivėliau į diskusiją, sureagavau į replikas. Nereikia pasiduoti emocijoms. Yra žaidėjų, kurie kamuolį ir vieną tašką geriau paaukoja, negu dėl jo ginčijasi.
Kaip ir kiekviename sporte, emocijos tenise tikrai labai stiprios.
– Kai žaidžia ir pralaimi medikas, gal geriau kitą dieną pacientui pas jį neiti?
– Taip mes juokaujame. Bet tiesos yra.
– Jūsų vyras Vaidas Dobilas taip pat žaidžia tenisą. Jūs atsivedėte jį į aikštelę?
– Galima sakyti, kad taip. Atsivedi, o po to pamatai, kad vyras greičiau tobulėja! Vyrai juk paprastai yra sportiškesni nei moterys, būna žaidę krepšinį, tinklinį, rankinį, turi erdvinį mąstymą, greitą reakciją, ir tai padeda.
– Turbūt svarbu, kad tenisą žaistų ir žmona, ir vyras, nes žaidimas atima daug šeimos laisvo laiko? Kitaip neišvengiamai kiltų nesutarimų.
– Tikrai taip. Jei vienas žaidžia, ką kitas turi veikti? Mano vyras taip pat medikas, dirba kardiologijos reanimacijoje. Tad ir mūsų darbas, ir laisvalaikis beveik kartu.
– Visai neseniai socialiniame tinkle jūs pasidžiaugėte, kad sumainėte žiedus, tapote vyras ir žmona.
– Taip, bet mes pažįstami jau gal 20 metų, nuo 2000-ųjų. Tik vis neprisiruošėme susituokti. Darbas, moksliniai darbai, dabar dar pandemija. Bet pagaliau pavyko. Tačiau vis nėra laiko pasikeisti pavardę ir susitvarkyti visus dokumentus.
Vyras turi sūnų iš pirmos santuokos, aš – dukrą. Mano dukrą jis beveik užaugino. Jau turime du anūkus – mano dukros pustrečių metų Mykoliuką ir Vaido sūnaus pusantrų metų Danielių, tad esame jau nemaža draugiška šeima.
– Draugiška, kol su vyru drauge nežaidžiate teniso? Juk sakoma, kad aikštelėje sutuoktiniai gali ir išsiskirti.
– Kartais pažaidžiame ir vienas prieš kitą, ir mišrių porų turnyre. Tikrai nedaug porų gali žaisti drauge. Svetimam žmogui aštresnės pastabos nepasakysi, o savam – visada prašom! Bet juk drauge atostogaujame, tad niekur nedingsi, žaidžiame. Tiesa, rimtesnėse varžybose stengiamės drauge nežaisti. Vyrai paduoda kamuolius stipriau, man patinka su jais žaisti, bet vyrams dažniausiai nepatinka...
– Kažkodėl man atrodo, kad moterų tenise daugiau aistrų, pykčių, nesutarimų negu vyrų.
– Dėl žaidimo man neteko susipykti. Taip, aikštelėje būna ginčų, bet tai nėra asmeninis pyktis. Po žaidimo paspaudi ranką, ir viskas pamiršta.
Bet yra įvairių žmonių. Yra tenisininkių, su kuriomis sunku bendrauti. Ir dėl jų pastabų, ir dėl tam tikros įžeidžiančios kūno kalbos. Stengiuosi su tokiomis aikštelėje nesusidurti. Nors gal už aikštelės ribų tokia sportininkė yra nuostabiausias žmogus. Antra vertus, gal lengviau būna žaisti su žmogumi, kurio nemėgsti.
– Nemėgstu stebėti didžiojo moterų teniso, nes matau, kiek aikštelėje jos turi agresijos. Bet gal jos ir reikia?
– Pažįstu daug moterų, kurios net nedalyvauja turnyruose, mėgsta tik ramiai pasižaisti. Priklauso nuo to, ko ieškome žaidime. Žaidžiant vienetus – taip, agresijos daugiau ir ji gal stipriau išreikšta nei vyrų.
– Turite nemažai pergalių trofėjų, ne tik tuos minėtus vėžliukus. Prisimenate džiaugsmingiausias pergales?
– Galiu pasididžiuoti, kad pernai moterų profesorių turnyre laimėjau pirmąją vietą.
Profesorių taurėje anksčiau žaisdavo tik vyrai. Sąlyga į jį patekti – būti profesoriumi. Bet dabar jau turime ir moterų profesorių, žaidžiančių tenisą.
– Moterys teniso aikštelėje vasarą – lyg įvairiaspalvės gėlės. Apranga gražesnė viena už kitą. Viskas suderinta iki batų raištelių. Makiažas, daug apnuoginto kūno. Moterims ypač svarbu grožis ir teniso aikštelėje?
– Pastebėjau, kad moterys, žaidžiančios tenisą, atrodo jaunesnės nei realus jų amžius. Gal dėl to, kad sportuoja, neturi antsvorio. Apranga moterų teniso pasaulyje tikrai ypač svarbi, nes kasmet vis naujos tendencijos, spalvų gamos, modeliai – pavasario, rudens. Gaila, kad Lietuvoje mažai kur galime ją įsigyti.
Serena Williams daug įnešė į teniso aprangos madą. Mes tikrai stebime madas. Juk esame moterys...
– Daug teniso suknelių turite?
– Nemažai. Bet svarbu ir patogumas. Jei įsigyji madingą suknelę, bet su ja nepatogu žaisti, ji ir lieka kabėti spintoje.
– Olivija, teko girdėti, kad tenisas netinka širdies ligomis sergantiems žmonėms. Bėgi – sustoji, bėgi – sustoji, ir tai labai nuvargina širdį. Jūs – kardiologė. Yra tekę prisiminti savo profesiją teniso aikštyne gelbėjant tenisininkus?
– Ne, neteko, ačiū Dievui. Bet kad tenisas pavojingas širdžiai, yra mitas. Atvirkščiai. Tenisas yra tas sportas, kuris labiausiai prailgina gyvenimo trukmę.
Pažįstu labai daug žmonių, kurie žaidžia tenisą po širdies operacijų. Tenisas pavojingas kaip ir kiekvienas sportas, kuris turi staigumo. Bet jei pavartytumėte Europos širdies asociacijos dokumentus, aptiktumėte, kad teniso poveikis yra dvejopas. Vienoks žaidžiantiems vienetus, kitoks – dvejetus. Bet tenisas yra prilyginamas tam sportui, kuris naudingas širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai.
O jei kalbėtume apie mirtį teniso aikštyne, galima truputį pajuokauti, kad žaidžiant golfą yra gerokai daugiau staigių mirčių.
– Bet vidutinis žaidėjų amžius gal kitoks?
– Būtent. O pagal staigias mirtis sportuojant pirmoje vietoje yra maratono bėgikai, po jų – futbolininkai.
Tad tenisas ir kardiologija yra dvi tarpusavyje nesipykstančios sesės.
