Žinomi Lietuvos žmonės artėjant festivaliui dalinasi savo mintimis, kodėl ši tema vis dar aktuali XXI amžiuje ir kaip kiekvienas iš mūsų galėtų prisidėti prie šios problemos įveikimo.
Skirtingų žanrų, vykstantys skirtingose erdvėse, festivalio renginiai (parodos, instaliacijos, paskaitos, filmų peržiūros, spektakliai, performansai, koncertai, konferencija, kūrybinės dirbtuvės) padės pagrindinę jo žinutę „Nulis tolerancijos smurtui prieš moteris“ perduoti pačioms įvairiausioms auditorijoms, o taip pat – skatinti diskusijas ir kritinį mąstymą.
Baltasis kaspinas (akcentuojamas festivalio pavadinime ir simbolikoje) pasaulyje visuotinai atpažįstamas kaip smurto atsisakymo ir įveikimo simbolis, todėl jo populiarinimas Lietuvoje, prisegant baltą kaspinėlį kiekvienam festivalio renginio dalyviui, padeda bendruomenei susitelkti šios problemos sprendimui.
Labdaros ir paramos fondas „Frida“, nevyriausybinė moterų ir su jaunimu dirbanti organizacija, prisidėdama prie pasaulinės akcijos, skirtos atkreipti dėmesį į smurtą lyties pagrindu, jau septintą kartą lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis Kaune ir Vilniuje organizuoja „Baltojo kaspino“. Tai kultūrinių edukacinių renginių ciklas, skirtas tarptautinei akcijai „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“.
„Šiųmečio festivalio tema „Išeinančios iš paraščių“. Nemažai moterų, visais laikais prisidėjusių prie istorinių įvykių, atradimų, meno ir kultūros plėtros, liko nepastebėtas ir tinkamai neįvertintos. Deja, dėl daugelio veiksnių daugybė moterų tiek įvairiais istoriniais laikotarpiais, tiek dabar vis dar nesulaukia atitinkamo pripažinimo ir įvertinimo, moterų raiška daugybę amžių buvo slopinama beveik visose sferose: nuo meno iki politikos, o išsišokėlės (tokių, besiveržiančių iš lyties apribotų stereotipinių vaidmenų įkalintų rėmų buvo visada) net ir šiandien įvairiais galios žaidimais vienaip ar kitaip tramdomos, nesuteikiant joms kėdės prie vadovų derybų stalo. Festivalio renginių metu bus prisimintos stiprios, amvicingos moterys: Marija Gimbutienė, Ema Goldman, Frida Kahlo ir kitos. Festivalio paantraštė šiemet „Nėra nematomų moterų!“, – šiųmečio festivalio aktualijas pristato fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė.
Aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė teigia, kad šios tendencijos, kuomet moterys visais laikais likdavusios neįvertintos, neįmanome nepastebėti ir nepajusti.
„Be galo džiaugiuosi, kad pagaliau šiandien, XXI amžiuje, pokyčiai vyksta, ir moterų darbai vis labiau tampa pastebimi, įvertinti. Kasdien vis daugiau! Moksle, mene, politikoje...“, – sako Sandra, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį romantinėje komedijoje „Vyras už pinigus“, kuri ekranuose pasirodys paskutinę šių metų dieną.
Pasak aktorės, visi mes esame žmonės – papildome vieni kitus. Tik kartu moterys ir vyrai, tiek visuomeniniame gyvenime, tiek šeimoje gali sukurti kažą gražaus, o tai, pasak pašnekovės, ir veda žmoniją į priekį.
Aktorė mano, kad požiūris į save formuojasi jau mūsų vaikystėje, viskas prasideda nuo šeimos, aplinkos, nuo to, kiek esi gerbiamas. Ar tėvai geba užauginti asmenybes, kurios drąsiai sau gali užduoti klausimą, dėl ko gyvena, ar yra laimingos?
„Žinoma, reikia didžiulės drąsos ir ryžto pradėti kardinaliai keisti savo gyvenimą. Ne kiekvienas iš mūsų tam pasiryžta“, – svarsto S. Daukšaitė-Petrulėnė.
Ji teigianti pažįstanti moterų, kurios pasiryžo didžiuliams pokyčiams savo gyvenime: jos tiesiog pasiėmė vaikus ir paliko savo vyrus, gerbūvį. Nepabūgo iš naujo, nuo nulio pradėti savo gyvenimo: be baimės, smurto, agresijos... Taip, jos susidūrė su nežinomybe, patyrė ne vieną dvejonių kupiną akimirką. Tačiau tai buvo tikrai verta dėl savęs ir savo vaikų, kurie paskui užaugę savo mamoms tik padėkojo už tokį svarbų žingsnį.
Sandra pataria moterims nelikti vienoms su savo problemomis. Gal yra artimųjų, bičiulių, kolegų, su kuriais galima būtų pasikalbėti.
„Reikia nepabūgti drąsiai kalbėti, išsakyti savo problemas ir skaudulius. Net ir vienam su savimi kalbėtis garsiai kartais yra išeitis. Išleistos į erdvę mintys atneša palengvėjimo, išsilaisvinimo jausmą. Išsikalbėjus palengva ateina ir pagalba“, – neabejoja aktorė.
„Kai pirmą kartą supratau, kad netyčia papuoliau į „Baltojo kaspino“ festivalį, atėjau į ekskursiją Vilniaus centre, pasakojančią apie pamirštas sostinės moteris. Pagalvojau, pamenu, kokia nuostabi tai forma, kalbėtis opiais mums visiems klausimais, per meną ir kultūrą, – mena kūrybininkė ir dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė. – Šią mintį aš nešiojuosi iki šiol. Šiame velniškai skubančiame pasaulyje, kai regis, jog nebeįmanoma per gausą patraukti niekieno dėmesio, empatiška forma yra viso ko pagrindas. Juk nejučia sutiksim, kad apie smurtą lyties pagrindu nesinori kalbėti jokiuose kontekstuose. Nepatogu, slegia, nesuprantama, neįmanoma susitapatinti... Ir kaip akys atsiveria, kai temą bandome išjausti sau priimtinu formatu?! Kinu, teatru, literatūra, eskursijomis…Už tai ir palaikau „Baltąjį kaspiną“! Iš visos širdies!“
„Na, kodėl nuo pat senų laikų stiprios ir ambicingos moterys likdavusios paraštėse, sunku ir pasakyti. Galbūt viskas taip susiklostydavo kultūriškai, kažkos statuso reikalas. O gal tiesiog bijota, jog stiprios moterys gali daug, ir nežinia, ką jos gali pridaryti: gero ar blogo, – samprotauja aktorius Eimutis Kvoščiauskas. – Juk stiprių moterų vyrai prisibijojo visuomet, nes nenorėdavo būti užvaldytais ir taip prarasti savo galias.“
Aktoriui sunku pasakyti, ar šiais laikais panaši tendencija yra išlikusi, bet anot jo, šioje situacijoje visuomenė stipriai pajudėjusi į priekį. Regis, vis daugiau stiprių moterų gali dominuoti, siekti savo tikslų, save pilnai išreikšti.
„Ką galėčiau patarti moterims, patiriančioms smurtą? Visų pirma kalbėtis, diskutuoti, bandyti ieškoti sprendimo. O jei taip nepavyksta, tuomet kad ir koks sunkus sprendimus būtų, reikėtų skirtis su tuo žmogumi, kokios aplinkybės bebūtų. Gyvenimas skirtas gyventi ir džiaugtis. Smurtas negali būti naudojamas nei prieš vieną žmogų“, – įsitikinęs E. Kvoščiauskas.
Pasak renginių organizatorės Erikos Purauskytės, pirmiausiai trūksta mūsų pačių, moterų, vienybės ir lojalumo viena kitai. Elementaraus viena kitos palaikymo.
„Man regis, jog besąlygiškos pagarbos ir palaikymo vyrams, savęs nusivertinimo kultūrą atsinešėme iš savo mamų ir močiučių. Gajus dar ir sovietinis palikimas, kai moteris viena pati buvo visų kampų, buities ir vaikų laikytoja ir palaikytoja, tad jai paprasčiausiai nebelikdavo jėgų siekti didesnės karjeros. Tačiau mūsų karta – pirmoji, kuri pagaliau, kad ir nedrąsiai – kelia klausimus ir siekia daugiau. Tuo labai džiaugiuosi ir palaikau kiekvieną iniciatyvą“, – teigia E. Purauskytė.
Renginių organizatorė sako, jog pati, kiek galinti, tiek ir kalba apie moterų situaciją ir skatina keisti požiūrio kampą, savęs, kaip moters vertinimą, socialiniuose tinkluose, viešumoje. Moteris džiaugiasi, jog ją palaiko daug protingų, savo srities profesionalių, siekiančių daugiau ir lygesnių teisių bei galimybių, nei turėjo ankstesnės kartos.
„Juk tik nuo mūsų priklauso kokioje aplinkoje augs mūsų dukros, kokias galimybes, perspektyvas, palaikymą jos turės ateityje. Skatinu mamas skiepyti dukterims pasitikėjimą savimi, o sūnus auginti atsakingus, suprantančius, kad jų pareiga ir atsakomybė lygiavertiškai prisidėti prie šeimos gerovės buityje ir auginant vaikus. Juk vaikai mokosi ne iš ko kito, o iš mūsų pavyzdžio, šeimoje!“, – įsitikinusi veikli moteris.
Į klausimą, kaip visuomenė galėtų prisideti prie smurto prieš moteris mažinimo, aktorė Aistė Diržiūtė atsakė:
„Pamėginimu suprasti, kad net jei tu nesi smurtu grįstuose santykiuose, net jei tu paliktum tokius santykius vos pasirodžius pirmiems signalams, kitas, kuris yra tokiuose – nėra silpnesnis ar prastesnis už tave. Negėdinti ir nesmerkti. Kiekvienas tam tikromis aplinkybėmis gali atsidurti tame ir netgi pats nesuprasti kaip. Niekas nėra apsaugotas. Tad palinkėčiau daugiau empatijos ir palaikymo.“
Pasak Aistės, daugybė moterų (ir vyrų) net nemano, kad patiria psichologinį smurtą ir kaltina save dėl daugybės dalykų ar neva išprovokuotų reakcijų.
„Man norisi pasakyti, kad niekas nėra kaltas dėl patiriamo smurto ir tai nėra gėda. Daugybė žmonių patyrusių ar esančių smurtu grįstais santykiais yra ne vieni, ir yra daugybė pavyzdžių, kad ir tylių, liudijančių apie laimę ir ramybę išėjus iš tokių santykių. Jei nesinori kalbėti, galima rašyti, bet svarbiausia nesigėdyti, nes jei jau pajutai tą menkiausią suvokimą, kad kažkas santykiuose yra negerai – ir tas kažkas yra smurtas – tu jau esi herojus, nes nuo to menkiausio suvokimo prasideda tavo kelionė išėjimo iš smurtinių santykių ir ramybės link“, – įsitikinusi aktorė.
Plaukų stilistas Karolis Murauskas neneigia, jog moterys visais laikas būdavusios neivertintos, nes daugumoje vyrai trokšta viskam vadovauti ir moterys lieka tarsi už borto. Karolis mano, jog jei šiandien moterys patiria psichologinį smurtą darbe, tai jos turėtų nedvejodamos atsisakyti šios karjeros, pasikonsultuoti su specialistais ir ieškoti naujų veiklos galimybių, kurios suteiktų ne tik finansinį, bet ir dvasinį pasitenkinimą. Apskritai, patiriančioms bet kokio smurto apraiškas, ar tai profesinėje veikloje, ar šeimoje, stilistas pataria neužsidaryti savyje, daug kalbėtis apie tai su artimaisiais.
„Svarbiausia nelaikyti visko savyje, bendravimas labai padeda nepalūžti“, – įsitikinęs K. Murauskas.
Pasak pašnekovo, visuomenė turetų būti aktyvi, stengtis labai padėti moterims, patiriančioms įvairių formų smurtą.
„Tokia pagalba moterims turėtų būti finansuojama valdžios institucijų. Reikėtų daryti specialius renginius, kurių metu moterys galėtų susirinkti ir pasipasakoti viena kitai, kas joms yra nutikę ir taip padėtų išsikalbėdamos. Žiniasklaida turėtų daug ir plačiai apie tai kalbėti, o nepalikti moterų likimo valiai su sunkiomis psichologinėmis problemomis“, – įsitikinęs K. Murauskas.
Renginio programą rasite čia.
