Kiekvieną rugpjūtį Austrijoje jau daugiau nei dešimtmetį gyvenanti asmeninė pilateso trenerė Jolanta skuba į Lietuvą.
Čia bent tris savaites ji stengiasi praleisti savo gimtajame mieste Palangoje – prie jūros moteris semiasi energijos, susitinka su artimaisiais, ilsisi ir, žinoma, sportuoja. Be sporto neprabėga nė viena J.Mitraitės diena.
Lietuvoje moteris visada susitinka ir kelias savaites kartu praleidžia su dviem savo dukterimis – šiemet yra pirmi metai, kai visos trys gyvena skirtingose šalyse: vyresnėlė Monika studijuoja Didžiojoje Britanijoje, mažoji Gabija pasirinko mokslus Vokietijoje, o pati Jolanta gyvena ir dirba Austrijoje.
„Labai pasiilgstu dukrų. Nors mane dažnai vadina itin demokratiška mama, leidžiu mergaitėms pačioms rinktis ir nesistengiu laikyti jų po sijonu. Jos laimingos, kad man gerai sekasi, o aš džiaugiuosi, kad merginos imasi to, apie ką svajoja ir ko siekia.
Esame labai sportiška šeima – mano pavyzdys, kurį dukros matė nuo pirmų dienų, tikiu, padarė įtaką ir joms bei jų pasirinkimui“, – pasakojo J.Mitraitė.
Dukras moteris vadina didžiausia gyvenimo dovana. Jas auklėjo griežtai, bet su begaline meile, nes tuo metu buvo įsitikinusi, kad toks auklėjimas, disciplina yra geriausias tramplinas į savarankišką vaikų ateitį. Šiandien, juokėsi pašnekovė, vaikus gal jau augintų kitaip.
„Dariau viską, kad jų gyvenimas būtų geresnis ir laimingesnis, nei buvo mano. Juk kiekvienas tėvas savo vaikams linki tik geriausios patirties.
31 metų Monika gyvena Londone, studijuoja aukštąją mediciną – tai jau trečias jos universitetas.
Aštuoniolikmetė Gabija norėtų būti dietologe, dabar paskutinius metus mokose UWC koledže Freiburge.
Džiaugiuosi, kad abi labai sportiškos, užsispyrusios, ambicingos. Vyresnėlė – didelis autoritetas mažajai. Nors tarp jų ne tik didelis metų skirtumas, bet ir nemažas atstumas, jos puikiai sutaria“, – pasakojo J.Mitraitė ir nusijuokė, kad močiute būti dar nesiruošia.
Paklausta, kaip ir kodėl atsidūrė Austrijoje, moteris neabejoja: kai žmogus yra pasiruošęs, į gyvenimą ateina didžiuliai pokyčiai. Į šią svečią šalį Jolanta sparnus pakėlė būdama 40-ies, o sprendimą savo gyvenimą kurti nebe Lietuvoje priėmė vos per 15 minučių!
Jolanta ir sportas – tarsi du viename, neatsiejami. Vos tik baigusi vidurinę, dar mokydamasi medicinos mokykloje Klaipėdoje, ji pradėjo šokti, rengė pasirodymus su „Panoramos“ kolektyvu, keliavo po pasaulį su Regvitos MacDonald (tuomet dar Žvagulienės) įkurto „RegDance“ šokėjomis, be to, buvo ir pirmojo konkurso „Mis Lietuva“ 1989-aisiais dalyvė.
Konkursas, kuriame pateko į finalą, pasak Jolantos, ir davė jai, tuomet devyniolikmetei, pirmą spyrį į sėdimąją – nepabūgo, ėjo iki pat galo. 1998-aisiais Palangoje ji įkūrė moterų sporto klubą.
„Niekada neplanavau išvažiuoti gyventi į užsienį. Man patiko Lietuva, tuo metu buvau įkūrusi moterų sporto klubą, man puikiai sekėsi. Matyt, mano planus pakeitė kai kas iš aukščiau.
Buvau savo aerobikos klubo trenerė, labai intensyviai dirbau – tai juto ir mano nugara, ir sąnariai. Po truputį, tyliai, vis pasvajodavau keisti profilį“, – kalbėjo pašnekovė.
Taip į Jolantos gyvenimą atėjo pilatesas. Daug knygų perskaičiusiai ir šią temą kruopščiai studijavusiai moteriai to neužteko – ji norėjo realių pamokų, todėl pradėjo ieškoti šios sporto šakos mokyklų.
„Lietuvoje išbandžiau keletą kursų, bet man neužteko. Pagrindinė, prestižiškiausia, pilateso mokymo įstaiga yra Niujorke (JAV) įsikūrusi mokykla „Romana’s Pilates“. Tačiau ten vykti negalėjau, nes jaunėlei tuomet buvo vos šešeri.
Vis dėlto šios mokyklos filialas Vienoje (Austrija) mane rimtai sudomino. Nuvykau, pasikalbėjome ir man iškart buvo pasakyta: jei atvyksti pas mus mokytis, tave su tavo patirtimi nors ir šiandien priimame dirbti“, – pasakojo J.Mitraitė.
Trenerė nedelsdama susikrovė daiktus, pasiėmė dukrelę ir išvažiavo laimės ieškoti į Vieną. Tai buvo prieš 11 metų. Moteris neslepia: šiandien toks sprendimas atrodo labai drąsus, tačiau dėl jo Jolanta nesigailėjo nė minutės.
„Vokiškai nemokėjau, bet mokslai JAV mokyklos padalinyje buvo anglų kalba, tad didelių sunkumų dėl kalbos nepatyriau. Viskas labai sekėsi, bet kartu ir buvo labai sunku: viena pati su maža dukrele svetimoje šalyje, be galo daug dirbau ir neturėjau visiškai jokios pagalbos. Be to, ten – didžiulė konkurencija, pavydas.
Kad baigčiau mokslus, teko gerokai paplušėti – studentai čia dažnai neatlaiko krūvio, pasiduoda psichologiškai, meta mokslus... Iš septynių merginų, studijavusių kartu su manimi grupėje, baigiau tik aš viena. Buvo tikrai sunku, bet pradėjau dirbti asmenine pilateso trenere, klientų gausėjo kaip ant mielių – taip ir išsikapsčiau.
Šiandien esu laiminga, kad pakeliui nenuleidau rankų. Dabar esu ne tik trenerė, bet ir toje pačioje mokykloje rengiu paskutinės pakopos studentus“, – pasakojo Jolanta.
Negana to, prieš kelerius metus lietuvę Vienoje susirado itin turtinga šeima ir pakvietė dirbti jų asmenine trenere.
Tokią patirtį – dvi savaites būti trenere itin prabangioje jachtoje – Jolanta čiupo ilgai nesvarstydama. Pirmą kartą į laivą – superjachtą ji išvyko dviem savaitėms sunkiai suprasdama, kokiam iššūkiui pasiryžo.
„Dirbau jų asmenine pilateso trenere, jie turi susipirkę visą reikiamą įrangą, tad tos dvi savaitės pralėkė labai greitai ir šeima pasiūlė man likti. Iki šiol sėkmingai su ja dirbame. 5 savaites dirbu laive, tuomet 5-ias – Vienoje.
Keliaujame po prabangiausias šalis, vasarą dažnai būname Monake, Pietų Prancūzijos Žydrajame Krante, šaltuoju metu išplaukiame į Aziją – Japoniją, Filipinus, Šri Lanką, Karibus. Monake, Šveicarijoje šeima gyvena ne laive, o namuose.
Dirbu 2–3 valandas per dieną. Jie daug dėmesio skiria sveikatai ir sportui, žino, ko nori. Man ten kaip atostogos, darbas suteikia daug pažinčių – ten suvažiuoja geriausi iš geriausių, daugybė žmonių iš viso pasaulio: kosmetologai, kirpėjai, jogos treneriai – stipriausi guru iš Indijos.
Tokia patirtis labai plečia akiratį ir gyvenimą daro be galo įdomų“, – pasakojo lietuvė.
Vis dėlto, kad ir kaip gera dirbti superjachtoje ir treniruoti aistringai pilatesu besidominčius žmones, Jolanta to nevadina didžiausiu gyvenimo pasiekimu ar darbo įvertinimu.
Lietuvė savo misija vadina begalinį norą įkvėpti moteris nuo 45-erių – kad ir brandžiame amžiuje jos būtų sportuojančios, sveikos, energingos ir puikiai nusiteikusios.
„Tokį naują projektą dabar ir kuriu. Jei nori, kad žmonės apie tavo idėją sužinotų, puikios platformos šiais laikais yra socialiniai tinklai. Kad jūs žinotumėte, kiek moterims reikia postūmio, palaikymo! Juk daugelis mano, kad 50-ies gyvenimas jau eina į pabaigą“, – stebėjosi Jolanta.
Jolanta save vadina taupiu žmogumi ir Austrijoje – brangioje šalyje – gyvena kukliai. Ne dėl to, kad negalėtų sau leisti gyventi kitaip, – vienai tiek tereikia, ji daug keliauja, neprisiriša prie vietos.
Be to, moteris svajoja kada nors įsigyti vilą ten, kur šilta. Kur tiksliai? Ji dar nežino.
„Austrija tikrai nėra ta šalis, kurioje norėčiau likti. Tai komfortiška šalis, ypač tiems, kurie augina mažus vaikus, – socialinės garantijos čia labai geros. Užsidirbti, net gerai gyventi čia tikrai galima. Mano akimis, gerai čia gyvena net ir patys neturtingiausi žmonės, tokia čia sukurta išmokų sistema. Gyvenu geriau, nei buvo prieš 10 ar 15 metų, bet mano ir poreikiai minimalūs. Be to, turiu ant kojų pastatyti ir jaunesniąją dukrą.
Šaltis mane žlugdo, ir gyvendama Lietuvoje žiemą stengdavausi išvykti atostogų ten, kur šilta. Dar nesu nusprendusi, kur tiksliai norėsiu gyventi, bet tikrai Europoje. Nenoriu išsibarstyti su dukromis. Man, manau, tiktų Ispanijos Marbelja. Ten žmonės labai sportuoja – man tai svarbu. Trenerės darbas man tikrai atveria daug galimybių gyventi ten, kur tik noriu“, – neslėpė lietuvė.
Moteris save vadina prietaringa – kas rytą parašo 5-ias padėkas gyvenimui už viską, ką turi. Ji tiki, kad kas rytą dėkodama už tai, ką turi, iš kitos dienos sulauks daug gero. Tai – kasdienė Jolantos malda.
„Svajok ir norėk, o kaip – negalvok. Tai yra aukso žodžiai, mano gyvenime jie išsipildo su kaupu. Skaitydavau garsių žmonių biografijas ir vis svajodavau. Gyvenimas pats viską sudėlioja į savo lentynėles taip, kaip esame to verti“, – įsitikinusi J.Mitraitė.
Ji neslepia – skaudžiai krito tikrai ne kartą, bet visada sugebėjo atsistoti ir vėl eiti į priekį. Juk ir baigusi mokyklą į gyvenimą išėjo, kaip kad sakoma, su vienu arbatiniu šaukšteliu – niekas nieko moteriai nepadėjo ant padėklo. Viską, ko pasiekė, ji pasiekė tik savo darbu.
„Visada turėjau svajonę, tikslą. Neįsivaizdavau, kaip ją pasieksiu, bet tarsi jaučiau, kad kažkokia vidinė jėga, sunkus darbas ir užsispyrimas, kažkoks tikėjimas mane vedė link to.
Visko buvo – ir pinigų trūko, ir sveikata šlubavo, ir asmeninis gyvenimas klostėsi ne taip, kaip norėjau. Negandas priėmiau kaip pamokas, jas supratau ir išmokau. Niekas man nieko neatnešė ir nepadėjo ant lėkštelės“, – pasakojo J.Mitraitė.
Jolanta atvira – neturėjo nė vieno žmogaus, su kuriuo būtų galėjusi pasitarti. Visas savo idėjas ji tiesiog patikrindavo bandydama, stengdamasi jas įgyvendinti. Ėjo, darė klaidų, krito ir vėl bandė.
Moteris du kartus buvo ištekėjusi, tačiau abi santuokos nesusiklostė. Ji neslepia – gerą, turtingą gyvenimą ji yra patyrusi. Tačiau pinigai niekada nebuvo svarbiausia.
„Net tada, kai galėjau nieko neveikti ir mėgautis prabangiu gyvenimu šalia turtingo vyro, dirbau. Kitaip gyventi man būtų buvę neįdomu. Galbūt ir dabar galėčiau gyventi patogiai ir nebedirbti, bet būtent žinios, siekiai, sukaupta patirtis mane augina kaip asmenybę“, – pasakojo ji.
Kalbėdama apie meilę moteris pabrėžė – svarbiausia jai mylėti gyvenimą ir viską, ką jis duoda, tuomet ir pats žmogus gyvena apsuptas šio nepakartojamo jausmo.
Ji tiksliai žino, kas yra stipriausia dviejų žmonių meilė, deja – ir kaip skaudžiai smogia didžiausi nusivylimai šiuo jausmu.
„Vėliau supratau, kad tie nusivylimai – ne kas kita kaip mano gyvenimo pamokos. Be šios patirties nebūčiau tokia, kokia esu dabar“, – samprotavo moteris.
Nors šiuo metu šalia Jolantos ir nėra to vienintelio žmogaus, optimizmu trykštanti lietuvė šiam jausmui niekada nesako „ne“.
„Greičiausiai tam dar neatėjo laikas. Juk ne veltui sakoma, kad meilė pas mus ateina tada, kai esame jai tikrai pasiruošę. O pastaruosius 11 metų save atidaviau jaunesnės dukters auginimui.
Šiandien meilė man yra laisvė. Kai du žmonės eina viena kryptimi susikibę už rankų, bet neužgožia vienas kito. Abu turi savo pomėgius, požiūrį į gyvenimą, jaučia pagarbą, o ne žeria priekaištus.
Tikrai tikiu, kad vieną dieną kur nors Marbeljos pakrantėje, kai gersiu kavą su kuo nors susikibusi už rankų, ji ateis“, – šypsojosi J.Mitraitė.
