Įprastą gyvenimą aukštyn kojomis apvertę pokyčiai prasidėjo dar 1914–1918 m., kai per Pirmąjį pasaulinį karą kariauti išėjusius vyrus daugelyje sričių pakeitė moterys. Nusivilkusios nepatogias, judesius varžančias sukneles jos apsivilko uniformas ir ėmė dirbti medicinos seserimis, vairuotojomis, ūkininkėmis, mechanikėmis.
Po karo daug moterų tapo finansiškai, politiškai ir socialiai nepriklausomos nuo savo vyrų. 1918-aisiais Didžiosios Britanijos, Kanados ir Lietuvos, o 1920-aisiais ir Jungtinių Valstijų moterims buvo suteikta teisė balsuoti, dėl pažengusios medicinos ir kontraceptinių priemonių jos galėjo lengviau planuoti nėštumą.
Vakaruose ir Amerikoje buitį gerokai palengvino namuose atsirandančios skalbyklės, dulkių siurbliai, šaldytuvai, daugeliui moterų ir vyrų prieinami tapo automobiliai.
Apskritai XX a. trečiajame dešimtmetyje Amerikos gyventojai lobo: ekonomika augo, miestuose gyveno daugiau žmonių nei kaimuose, įvairiuose visuomenės sluoksniuose įprasta tapo pirkti tuos pačius daiktus, vartoti tą patį žargoną ir klausyti itin populiaraus džiazo.
Būtent dėl šio muzikinio žanro ir gerokai nei anksčiau laisvesnio gyvenimo minėtas laikotarpis buvo pavadintas džiazo amžiaus vardu.
Kaip ir kiekvieną istorinį laikotarpį, taip ir džiazo amžių sunku įsivaizduoti be savo šauklių.
Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje visų akys krypo į amerikiečių rašytoją Francį Scottą Fitzgeraldą (1896–1940) ir jo žmoną Zeldą (1900–1948).
Praturtėję jaunuoliai gyveno visai kaip F.S.Fitzgeraldo kūrinio „Didysis Getsbis“ herojai: juodu rengė triukšmingus vakarėlius, dėl kurių ne kartą buvo išprašyti, dienos metu vieni juos regėjo besimaudančius miesto fontane, kiti – besivažinėjančius ant taksi stogo.
Porelė buvo praminta savo kartos princu ir princese – visi norėjo su jais susipažinti, elgtis ir apskritai atrodyti kaip jie.
Džiazo amžiaus merginos Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse greitai ėmė mėgdžioti Zeldos nešiotą trumpų plaukų šukuoseną, kaip ir ji pirkti Senojo žemyno dizainerio, vieno pirmųjų sportinio stiliaus drabužių kūrėjų, sumaniusio savo apdarus ženklinti vardinėmis etiketėmis, Jeano Patou (1887–1936) ir iki šiol tiesiog dievinamos Gabrielle Bonheur Chanel (1883–1971) drabužius.
Ne korsetais, kaip anksčiau, o gerokai laisvesniais rūbais pasipuošusios moterys nevaržomai šoko, viešumoje rūkė, su vyrais sau leido kalbėti drąsia, dažnai tam metui net vulgaroka kalba, o Jungtinėse Valstijose, nepaisydamos alkoholio draudimo, gėrė svaiginančius kokteilius.
Taip besielgiančios jaunos pirmosios nepriklausomos moterų kartos Amerikoje atstovės buvo vadinamos flaperėmis. Žinoma, dauguma stileivų jų gimtinėje ir Europoje taip elgtis nedrįso, tačiau į savo spintas vis tiek kabino savotišku pareiškimu apie modernų amžių tapusius drabužius.
Dieną stilingos moterys vilkėjo per galvą maunamas palaidines, sukneles, klostėtus sijonus, iš anksčiau tik apatiniams drabužiams naudotų megztinių medžiagų G.B.Chanel joms siuvo apsiaustus, madingi tapo zigzagais ar juostomis puošti megztiniai, trumpus plaukus paryškinančios kepuraitės.
Garderobas kitomis spalvomis nusidažydavo atėjus vakarui. Prigesus šviesoms damos puošėsi laisvai krintančiomis, neįlemenuotomis, taigi suktis čarlstono ritmu netrukdančiomis, karoliukais, dirbtiniais brangakmeniais, blizgučiais ir kutais padabintomis sukniomis be rankovių ar su trumpomis rankovėmis, prie jų derančiais taip pat gausiai dekoruotais bateliais, galvos juostomis.
Tos, kurios savo garderobe vis tiek norėjo išsaugoti praėjusių laikų dvasią, rinkosi sukneles siauru liemeniu ir labai plačiu sijonu.
Džiazo amžiaus madoje pasitaikydavo ir egzotiškų elementų. 1909–1926 m. gajus orientalizmas, arba Rytų pasaulio mėgdžiojimas, blizgučių laikotarpio aprangoje atsispindėjo stilingais turbanais, plunksnų detalėmis, vėduoklėmis, o 1922 m., archeologams atradus Tutanchamono kapą, ir egiptietiškais motyvais.
Suvokimas apie fizinį dailiosios lyties grožį irgi keitėsi iš esmės.
Kur kas padidėjęs fizinis moterų aktyvumas ir tarp moterų išpopuliarėjęs sportas ant pjedestalo pastatė itin lieknos figūros siluetą, XX a. trečiajame dešimtmetyje madingos tapo dirbtinės blakstienos.
Anksčiau įdegęs kūnas siejosi su žemesne socialine klase ir fiziniu darbu lauke, o džiazo amžiuje – su galimybe pasimėgauti laisvalaikiu, kurio to laiko stileivos tikrai nesidrovėjo.
Tuo metu į darbą ir vakarėlius džentelmenai vykdavo pasipuošę kostiumais. Net tie, kurie dėl jauno amžiaus ar finansų stokos sau leisti nusipirkti kostiumo negalėjo, jį įsigydavo dėvėtą.
Prie kostiumo stilingi vyrai kruopščiai derindavo po švarku dėvimas liemenes, buvo madingos baltos marškinių apykaklės arba marškiniai visai be jų, petnešos, džinsai.
Kasdienėje vyrų aprangoje prigijo megztos liemenės, megztiniai. Visur ir visada vyrai puošdavosi kepurėmis – skrybėlėmis, beretėmis. Avalynė neretai būdavo krokodilų, gyvačių, driežų odos, galėjo būti kelių spalvų.
Vis dėlto džiazo amžiaus nerūpestingumą atspindėjęs stilingas F.S.Fitzgeraldo ir jo mylimosios gyvenimas išpranašavo ir liūdną jo baigtį.
Problemų dėl alkoholio vartojimo turėjęs ir jo poreikį saldumynais malšinęs rašytojas paskutinius gyvenimo metus praleido lydimas kitos moters. Jis mirė nuo koronarinės aterosklerozės. Kadaise liaupsinto jauno rašytojo laidotuvėse pasirodė vos trisdešimt žmonių.
Z.Fitzgerald kentėjo nuo psichikos ligos, ji žuvo per gaisrą, kilusį ligoninėje.
1929-aisiais į džiazo mėgėjų duris pasibeldė Didžioji ekonominė krizė. Ji iki šiol laikoma didžiausiu ekonominiu nuosmukiu pramoninio pasaulio istorijoje.
