– Su kuo jums asocijuojasi ruduo?
– Su rudeniu prasideda naujas etapas. Kiekvienas ruduo – tarsi nauji mokslo metai, tik ne į mokyklos suolą žingsniuojant sėsti, o į gyvenimą. Šiais metais įstojau į verslo klubą. Tai davė man postūmį mąstymui kaip dar kitaip galiu kurti savo fotografijos verslą, planuoti naujas idėjas, ko reikia kitų sričių specialistams ir kaip galiu jiems padėti. Menininkas, kaip verslininkas, turi rūpintis savo kuriamais darbais, – juos pristatyti, parduoti, galvoti, koks yra poreikis ir ką jis su duotu visatos talentu gali padaryti, kad visiems būtų gera gyventi. Verslas – tai visų pirma kūryba, realizavimas savęs ir finansiniai manai iš to, ką žmogus moka geriausia.
– Kaip atsirado fotografija jūsų gyvenime?
– Fotografija lydėjo mane nuo vaikystės. Su tėčiu kartu ryškindavome nuotraukas, taip pat mano krikšto tėtis domėjosi fotografija. Arti šio meno buvau nuo pat mažumės. Kai pati sulaukiau vaikų, pradėjau fiksuoti kiekvieną mažo žmogaus akimirką, pirmus kartus. Laikui bėgant supratau, kad noriu mokytis profesionaliai šio amato, taip paauginusi vaikus įstojau į fotografiją. Jaunystėje pati buvau modelis, tai turbūt buvo dar viena motyvacija pažinti gyvenimą už oblektyvo. Žavėjausi menininkų Ričardo Avedono, Antano Sutkaus, Modesto Ežerskio fotografija, įtakos mano kūrybai turėjo kino režisieriaus Šarūno Barto darbai.
Kaip dabar prisimenu, mane vedė labai stiprus noras fotografuoti. Aš dar nežinojau tiksliai, ką noriu fotografuoti. Fotografavau viską iš eilės. Vienas mano kursiokas studijų metais, prisimenu, pasakė: „Rūta, tau taip gerai sekasi fiksuoti nuotaiką. Fotografuok žmones“. Prasidėjo sąmoningas fotografavimas. Dirbau žurnale „Psichologija tau“, vėliau sekė bendradarbiavimas su leidykla „Veidas“ – žurnalais „Mažylis“, „Moters savaitgalis“, „Veidas“, kol atėjau iki to, ką kuriu dabar.
– Jums patinka fotografuoti žmogų?
– Man patinka fotografiją sieti su žmogaus dvasiniu pasauliu, jo vidinėmis nuotaikomis, ieškojimais, prakalbinti jį atvirumui apie tai, ko žodžiais ne visada pavyksta išreikšti. Viena mylimiausių mano temų – gamtos ir žmogaus santykis. Ji dažniausiai vystosi kūrybinėse fotosesijose, nors norėtųsi, kad peraugtų ir į komercinę fotografiją, sąmoningą, netikėtai menišką įvaizdžio ieškojimą su verslininkais, kad fotografija kalbėtų kur kas giliau nei kartais tikimasi versle.
– Jūsų fotografijose dominuoja moteris, kodėl?
– Moters pasaulis man yra savas. Mane domina veikli, stipri moteris, jos gyvenimas, kaip ji sutalpina visas pareigas ir savo tikslus dienoje. Man rūpi paklausti, ar ji laiminga ir apie tai kalbėti užfiksuotuose kadruose. Taip gimė paroda „Moters portretai“. Kiekvienas moters etapas – ypatingas, nuo princesės ligi karalienės.
– Ar meninėse fotosesijose galima įžvelgti Jūsų pačios autobiografinių momentų?
– Taip. Kūrybinės idėjos, parodos gimsta iš gyvenimo etapų, kuriuose esu. Tai, ką man pačiai tuo metu svarbu atrasti, suprasti, pildosi kūryboje, bendradarbiaujant su kitais žmonėmis. Supratau, kad kuo moteris labiau ištikima pati sau, tuo ji gražesnė, seksualesnė, įdomesnė, stipresnė. Kiekviena moteris apdovanota gražiu vidiniu pasauliu, tik reikia atskleisti jį tiek sau, tiek kitiems. Džiaugiuosi, kai man ir mano modeliams pavyksta tą padaryti drauge.
– Kas tampa jūsų meninių fotosesijų modeliais?
– Modelius meninėms fotosesijoms renkuosi intuityviai, taip pat daug gražių kūrybinių sumanymų gimsta visiškai atsitiktinai. Man svarbus, kad atrastume ryšį su tuo žmogumi, kurį fotografuoju, nesvarbu, ar tai komercinis užsakymas, ar meninė fotosesija. Tarp modelio ir fotografo turi būti ryšys. Mano mūzomis buvo balerina Ana Baranova, sesė, profesionalus modelis Aistė Andrijauskaitė, šiuo metu – dainininkė Agnė Sabulytė. Peržvelgus nuotraukas, suprantu, kad mane traukia moterys iš teatro, scenos pasaulio. Jos yra plastiškos, įvairios ir visada man pačiai paslaptis, kiek jos dar turi savyje rolių.
– Kuo ypatingos jūsų fotosesijos?
– Nežinau, ar tai galiu išskirti kaip ypatingą momentą, nes turbūt prieš objektyvą atsistojus, nesvarbu ar aš, ar kitas profesionalas fotografuotų, žmogus susiduria su savo vidinėmis baimėmis, pradeda užmezginėti su savimi nesibaigiančius dialogus, tačiau negaliu nepaminėti, kad dažna mano fotosesija virsta terapija, tarsi transformacija į kitą etapą, kur lig šiol buvo nedrąsu žengti. Po fotosesijų išlydžiu žmones su šypsena veide.
– Kas jus įkvepia?
– Įkvėpimas man ateina iš gamtos, taip pat patirtys, dvasinės praktikos, moterų ratų ritualai suteikia jėgų pažvelgti į viską vis naujai. Kūrybinės idėjos ateina iš aplinkos stebėjimo, supančių žmonių, kelionių, knygų, spektaklių, muzikos. Per karantiną patyriau vakuumo efektą, kai energija cirkuliuoja uždaryta ir negali išeit. Tuomet mėginau persikelti į virtualią erdvę, tačiau nei nuotolinis bendravimas, nei nuotolinės parodos ar koncertai, tuo labiau nuotolinis fotografavimas neatstos gyvo potyrio, susitikimo, tikrų energetinių mainų.
– Įsimintiniausia jūsų fotosesija?
– Kiekviena fotosesija tuo metu pati svarbiausia, kažkuo ypatinga. Išskirti šiandien galbūt norėčiau su savo pirmąja mūza – sese Aiste Andrijauskaite darytą fotosesiją. Tai lyg gaivalas, lig pat šiandien vis primenantis kaip viskas gali būti spalvinga ir gražu, priklauso tik kaip mes tą nupiešime savo vizijoje. Tose nuotraukose, kuriose visas jos kūnas nudažytas įvairiausiomis spalvomis, užfiksuotas tikras jausmas. Ir šiandien, po daug metų, malonu į tuos kadrus žiūrėti. Su balerina Ana Baranova taip pat padarėme įsimintinų meninių kadrų. Kai bendravome su ja, mane domino sveikos ir gražios moters paslaptis. Ana gyvena labai sveikai bei sąmoniningai, ir man norėjosi užfiksuoti tokios moters grožį.
– Papasakokite apie paskutinį fotosesijų ciklą „Rūko gaudytoja“?
– Bendradarbiavimas su dainininke Agne Sabulyte jau tęsiasi ne vienus metus. Kūryba su šia menininke man duoda drąsos eiti ten, kur dar nebuvau, jungiant skambėjimą, judesį, poeziją. Agnės paskatinta tarsi pradedu kurti fotosesijas – istorijas, kuriose atsiskleidžia ne tik mano kaip kūrėjos ir modelio jausena su pasauliu, bet ir paliekama vietos pačiam žiūrovui paklausti savęs, kur jis šiuo metu, ir apie ką kalba jo gyvenimo istorija, gal ji kažkuo rezonuoja su kadre pulsuojančiu ritmu, gal kviečia išeiti iš komforto zonos. Tai fotosesijų serijos, kurios kiekviena palieka tęstinumą. Paskutinis fotosesijų ciklas – „Rūko gaudytoja“ yra preliudija į naują parodą ir naują dainą.
– Kas jums yra Mūza?
– Nenuspėjama, plastiška, ryški.
– Ar reikalinga disciplina menininkui?
– Disciplina reikalinga visiems. Menininkams taip pat. Pripažinsiu man tikrai nelengva planuoti, bet tai labai sveika. Užrašai man visada padeda sugrįžti į realybę, kai kūrybinės idėjos ima vadovauti dienai. Taip gimsta balansas. Balansuodami ant plonos linijos kuriame pačius gražiausius dalykus.
