Viename interviu į šį klausimą S.Gabbana atsakė: „Moters koja – viena erotiškiausių kūno vietų, todėl jos dalinis apnuoginimas yra kvietimas pažinti paslaptį. Mes norime, jog žmonės su mūsų apranga atrodytų patraukliai ir gundomai, nes sulaukę komplimento dėl savo išvaizdos jie neišvengiamai pradeda pasitikėti savimi.“
Kitame interviu jis į tą patį klausimą juokdamasis atsakė: „Jaunystėje man mama dažnai sakydavo: „Tu atrodai kaip benamis. Kiek kainavo šie tavo drabužiai?“
Nuo to laiko aš svajojau sukurti savo drabužį, kuris atrodytų varganai, tačiau kainuotų daug. Toks fasonas atkreipia dėmesį ir akivaizdu, kad jis gali kainuoti daug!“
Trečiame interviu D.Dolce į tą patį klausimą teigė: „Tinkamai suplėšyti džinsus – sudėtingas technologinis procesas. Kuo labiau jie suplėšyti, tuo brangesni, nes mes tai darome rankomis.
Egzistuoja ir įvairūs papildomi metodai, pavyzdžiui, džinsai plėšomi specialiose skalbimo mašinose akmenimis. Bet kuriuo atveju kuo daugiau laiko tam skiriama, tuo tokie džinsai darosi brangesni.“
Štai taip. Bet kuriuo atveju tai ne vienintelis D.Dolce ir S.Gabbanos stiliaus išradimas ir ne vien tie džinsai išgarsino juos ir pavertė jų pavardes vienu atpažįstamiausių pasaulyje prekės ženklų.
Suknelė – biustjė, suknelė su gobtuvu, vyriško griežto kirpimo kostiumas ant apnuoginto moters kūno, leopardų kailio rašto apdaila – šis duetas visada garsėjo originaliu grožio supratimu. Kuris, beje, patiko pasauliui.
Lieka tik suprasti, kaip likimas suvedė šiuos du talentingus žmones ir kaip jie pavertė savo draugystę prekės ženklu „Dolce&Gabbana“.
Pirmosios pavadinimo pavardės savininkas Domenico Dolce gimė 1958 m. Sicilijos sostinės Palermo priemiestyje Polici Dženerozoje. Jo tėvas siuvėjas skambiai vadinosi nedidelės „Dolce Saverio“ siuvyklos direktoriumi, motina buvo moteriško apatinio trikotažo parduotuvės pardavėja, tačiau šeimoje, turinčioje tris vaikus, pinigų stigo nuolat.
Vaikystėje Domenico tarsi koks lietuviškų pasakų personažas neturėjo daug žaislų, o ir naujais drabužiais gyvenimas jo dažnai nelepino. Net jo motina namuose vilkėjo persiūtus vyriškus tėvo apdarus, o Domenico tik sekmadieniais gaudavo užsivilkti išeiginį ankštą vilnonį kostiumą, skirtą apsilankymui bažnyčioje.
Tačiau, jo prisiminimu, skirtingai nuo lietuviškos kasdienybės ir nepaisant kuklios buities, „tėvai niekada nesipyko“.
Domenico vaikystėje buvo apibūdinamas kaip tingus ir mąslus berniukas, tačiau pagal patriarchalines Sicilijos šeimos tradicijas tėvas pradėjo vedžiotis jį, sulaukusį vos šešerių, į savo siuvyklą mokyti siuvėjo amato ir rengti perimti šeimos verslą. D.Dolce greitai išmoko siūti ir netrukus iš skiaučių bei atraižų pasiuvo sukneles viso rajono mergaičių lėlėms.
Jau paauglys būdamas jis demonstravo tokius siuvimo įgūdžius, jog gebėjo prisiūti rankoves prie švarko užrištomis akimis, vien apčiuopomis – už tokį tikslumą ir meistriškumą rajone jis buvo vadinamas Siuvimo Mozartu.
Taigi niekam nekilo jokių abejonių, kad Domenico perims tėvo siuvyklą, tačiau jis turėjo kur kas ambicingesnių planų ir, visų nustebimui, sulaukęs pilnametystės 1977 m. išvyko į Milaną, ne tik Italijos, bet ir visos Europos mados sostinę, kur įstojo į mados ir dizaino mokyklą „Istituto Marangoni“. Vis dėlto ją po keturių mėnesių metė ir įstojo į Palermo meno mokyklą studijuoti grafikos.
Ją pabaigęs D.Dolce grįžo į Milaną ir įsidarbino dizainerio Giorgio Correggiari siuvykloje asistentu. 1980 m. viename Milano naktiniame klube susipažino su vietiniu pleibojumi Stefano Gabbana.
Milanas buvo ne tik mados sostinė ir Italijos kultūros centras, tai dar buvo ir miestas, kuriame 1963 m. gimė S.Gabbana. Jis buvo nesantuokinis garsaus vietinio stilisto vaikas ir augo nejausdamas jokio nepritekliaus, o visos jo užgaidos buvo pildomos beregint. Nuo pat vaikystės vienas mėgstamiausių dalykų jam buvo apsipirkimas.
Stefano mėgo puoštis ir turėjo gausų garderobą. Labiausiai jis mėgo lankytis Milano parduotuvėje „Fiorucci“ (ji veikia ligi šiol), prekiaujančioje ryškia ir ekstravagantiška apranga jaunimui, todėl nuolat puikavosi madingiausiais apdarais. Tačiau jis nebuvo vien tuščiagalvis plevėsa.
Stefano demonstravo ir ypatingus gabumus paišymui, amžininkų žodžiais, „jis augo su pieštuku rankoje“. Stefano baigė grafiką ir dizainą Milano dailininkų koledže ir, įgijęs kūrybos direktoriaus specialybę, kurį laiką dirbo dailininku grafiku.
Domenico susitikimas su Stefano buvo lemtingas jiems abiem. Iš pirmo žvilgsnio pagal savo išvaizdą, kilmę ir charakterį jie buvo labai skirtingi: vienas aukštas, kitas žemas, vienas plikas, kitas – su vešlia ševeliūra, vienas – pašaipus kvatoklis, kitas – tylus introvertas, vienas save laikė išminčiumi, kitas – kvailiu. Tačiau tarpusavyje rado ir daug ką bendra.
Abu mėgo piešti, abu žavėjosi baroko stiliumi ir šeštojo dešimtmečio italų kinematografija.
Galų gale abu buvo homoseksualūs ir galiausiai tapo ne tik verslo, bet ir gyvenimo partneriais (nuo 1985 m. iki pat 2000 m. D.Dolce ir S.Gabbana gyveno kartu, nors tai slėpė nuo visuomenės. 2004-aisiais jie išsiskyrė kaip pora, tačiau lig šiol tebegyvena viename name. Asmeninės skyrybos nė kiek nepakenkė jų bendradarbiavimui ir verslui).
Domenico rekomendavimu Stefano taip pat įsidarbino asistentu G.Correggiari ateljė, tačiau abu iškart pradėjo kurti planus, kaip pradėti savo verslą. Pasakyta – padaryta.
1982 m. D.Dolce ir S.Gabbana Milane atidarė nedidelę aprangos konsultacijų studiją „Dolce&Gabbana“ ir nusprendė nuosavu prekės ženklu šturmuoti mados olimpą.
Pirmąją savo sukurtos aprangos kolekciją jie pristatė mažoje Milano kavinėje – plakatai, kviečiantys į renginį, buvo parašyti Domenico ir Stefano rankomis.
Žinoma, niekam nežinoma kompanija nesudomino publikos, o sėkmė ir pasaulinis pripažinimas dar buvo toli priešaky. Nepaisant didėjančių finansinių sunkumų, jų ateljė tebeegzistavo, kol galiausiai 1985 m. Nacionaliniai mados rūmai, rengiantys Milano mados savaitę, pakvietė juos dalyvauti parodos „Milano Collezioni“, skirtos jauniems dizaineriams pasirodyti, renginyje „Naujieji talentai“.
Tai buvo pirmas kartas, kai pasaulį išvydo aprangos kolekcija su „Dolce&Gabbana“ prekės ženklu (beje, šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį, kad kompanijos ir prekės ženklo pavadinimai rašomi skirtingai: kompanijos – su tarpu tarp žodžių ir ženklo &, prekės ženklo – be tarpų) – matydami kylančią jau antrąją seksualinės revoliucijos bangą D.Dolce ir S.Gabbana pasirinko naujovišką temą ir pristatė seksualios aprangos kolekciją „Real Woman“ („Tikra moteris“), metusią iššūkį nykiam ir nuobodžiam devintojo dešimtmečio dalykiškam moterų stiliui.
Tačiau jie neturėjo pinigų grandioziniam pristatymui, kuris buvo toks skurdus, jog Domenico vietoj modelių persirengimo kambario užuolaidų atnešė iš namų dvi skirtingų atspalvių staltieses, o drabužius demonstravo ne profesionalios manekenės, o paprastos pažįstamos dizainerių merginos, kurios netgi iš namų atsinešė savo papuošalus...
Nors kritikai apie pirmąją „Dolce&Gabbana“ kolekciją atsiliepė labai palankiai, lauktos komercinės sėkmės tai nesuteikė ir ateitis vis dar atrodė niūrokai.
Palūžęs Stefano netgi jau ruošėsi atšaukti užsakymą audiniams, skirtiems kitai kolekcijai, tačiau pagalba atėjo iš tolimosios Sicilijos – per Kalėdas ten apsilankiusio Domenico šeima pasisiūlė padengti visas išlaidas ir netgi pasiūti reikiamus drabužius.
Taip 1986 m. buvo pristatyta dar viena „Dolce&Gabbana“ kolekcija, pavadinta „Real Women“ („Tikros moterys“), skirta savimi pasitikinčioms ir stiprioms moterims, gražioms ir stilingoms, bet nepasižyminčioms idealia manekeniška išvaizda. Šį kartą Fortūna jiems nusišypsojo ir ateljė „Dolce&Gabbana“ durys pradėjo varstytis kur kas dažniau.
Lūžio metais jų istorijoje tapo 1987-ieji – D.Dolce ir S.Gabbana atidarė Milane savo „show-room“ – demonstravimo salę, kurioje pristatė pirmąją „prât-á-porter“ kolekciją (taip pat pasiūtą Domenico tėvo siuvykloje) – erotiškus moteriškus apdarus su korsetais, kojinėmis ir permatomomis palaidinėmis.
Tada atsirado ir pirmoji jų gerbėja – tikra žvaigždė. Ja tapo aktorė ir modelis Isabella Rossellini.
Netrukus „Dolce&Gabbana“ kūriniais susidomėjo japonų platinimo kompanija „Onward Kashiyama Group“, pasirūpinusi tuo, kad 1988 m. „Dolce&Gabbana“ kolekcijos buvo pristatytos, o nuo 1989 m. – ir pardavinėjamos Tokijuje.
Netrukus jiems finansinę paramą pasiūlė ir investicinė kompanija „Genny Group“, kurios pinigai leido „Dolce&Gabbana“ atidaryti savo butikus Singapūre, Honkonge ir Seule.
Pasirodė pirmieji rimti pinigai, ir, beje, ne tik jiems. D.Dolce tėvo siuvykla „Dolce Saverio“ dėl „Dolce&Gabbana“ gamybos užsakymų pavirto stambia įmone, ne tik siuvančia, bet ir pardavinėjančia vis didesnį populiarumą įgyjančius „Dolce&Gabbana“ ženklu pažymėtus drabužius.
1997 m. „Dolce Saverio“Milane atidarė lig šiol veikiantį stambų „Dolce&Gabbana“ drabužių siuvimo fabriką, kurį 1999 m. „Dolce&Gabbana“ išpirko iš D.Dolce šeimos ir pervadino „Dolce&Gabbana Industria“.
1989 m. pasirodė pirmoji „Dolce&Gabbana“ moteriškų apatinių drabužių ir maudymosi kostiumėlių kolekcija, kuri pavirto nuolatinėmis kasmetinėmis linijomis.
1990 m. „Genny Group“ finansavo jų darbą sukurti kolekciją komerciškai labai sėkmingam prekės ženklui „Complice“, skirtam masiniam naudojimui (su „Complice“ D.Dolce ir S.Gabbana dirbo iki 1994 m.). Beje, būtent su D.Dolce ir S.Gabbanos sukurtu dryžuotu megztiniu „Complice“ kolekcijai 1990 m. tada dar jauna dainininkė Madonna pasirodė ant „Vogue“ žurnalo viršelio.
Tie 1990-ieji taip pat tapo dar vienu lūžio tašku jų istorijoje. Iš pradžių „Dolce&Gabbana“ pristatė pirmąją savo vyriškos aprangos kolekciją, siejančią klasiką ir privalomą šių dizainerių kūrinių atributą – seksualumą.
Ši kolekcija sulaukė ne tik prestižinio „Woolmark Award“ apdovanojimo, bet ir pirmųjų vyrų gerbėjų – žvaigždžių. Jais tapo dainininkas Stingas ir aktorius Woody Harrelsonas (vėliau Stingas vaidino filme „Quadrophenia“ vilkėdamas išimtinai „Dolce&Gabbana“ aprangą). 1990 m. Niujorke buvo atidarytas pirmasis „Dolce&Gabbana“ butikas Amerikoje, kur jie gana greitai tapo populiarūs (po dešimties metų D.Dolce ir S.Gabbanai serialas „Seksas ir miestas“ netgi skyrė visą atskirą epizodą).
Galiausiai tais pačiais D.Dolce ir S.Gabbana pristatė pasauliui savo pirmąjį mados išradimą – legendinę juodą biustjė suknelę, tarpusavyje suderinusią rafinuotumą (dėl biustą išryškinančio korseto) ir naivumą (dėl šalio ir permatomo pečių audinio).
Kaip ir priimta itališkame mados versle, vos išgarsėjęs prekės ženklas su išties itališku užmoju ėmėsi gaminti kuo daugiau kategorijų produktų ir stiliaus detalių – naujos „Dolce&Gabbana“ linijos ir gaminiai pasipylė kaip iš gausybės rago – 1991 m. pristatyta „Dolce&Gabbana“ skarelių kolekcija, o dar po metų pasirodė vyriškų kaklaraiščių kolekcija. 1992 metais sukurti „Dolce&Gabbana“ kvepalai (iš pradžių moterims, o 1996 m. pasirodė ir aromatai vyrams).
Savo krikštamote D.Dolce ir S.Gabbana gali laikyti tą pačią dainininkę Madonną. Ji juos išties mėgo ir reklamavo visais įmanomais būdais. Kodėl? Nes, jos pačios žodžiais tariant: „Dolce&Gabbana“ apranga yra seksuali ir su humoro jausmu – visai kaip aš pati.“
1991 m. Madonna dokumentinio filmo „Lovoje su Madonna“ premjeroje Niujorke pasirodė vilkėdama „Dolce&Gabbana“ striukę bei išorinį korsetą, nusagstytą „Swarovski“ kristalais. 1993 m. „Dolce&Gabbana“ gavo jos užsakymą ir per rekordiškai trumpą laiką – vos du mėnesius pasiuvo 1500 kostiumų pasaulinio Madonnos turo „The Girlie Show“ muzikantams ir šokėjams.
Beje, tik juos pasiuvus paaiškėjo, kad per skubėjimą dizaineriai net neaptarė su Madonna savo gaminių kainos, tačiau į tai tik ranka numojo – pinigai jiems jau buvo nebesvarbu, nes iki tol jie jau buvo spėję jų uždirbti tiek, kad nebūtų sugebėję išleisti.
„Gyvenimas – tai ironija, o kai nėra ironijos, mes tampame pernelyg rimti, o vertindamas gyvenimą pernelyg rimtai krinti į nuobodulį ir depresiją. Jokio skirtumo, turtuolis ar vargšas esi“, – taip filosofiškai situaciją įvertino S.Gabbana (beje, Madonna su dizaineriais vis tiek sąžiningai atsiskaitė).
Madonnos išpopuliarintas mados kūrėjų dueto jai sukurtas sceninis įvaizdis – vyriškas kostiumas ant apnuoginto kūno lėmė tai, kad 1994-aisiais dizaineriai pristatė savo antrąjį mados išradimą – mafiozų stilių – moteriškus kostiumus, pasiūtus iš ketvirtąjį dešimtmetį Amerikos gangsterių mėgto audinių rašto – juodo su plonomis baltomis juostelėmis. Tais pačiais metais buvo pristatytas naujas prekės ženklas „D&G“, kuriuo buvo žymima apranga „jauniems, aktyviems ir drąsiems žmonėms“.
1995 m. pasirodė dar viena atskira linija „Dolce&Gabbana Basic“ – šiuo ženklu buvo padabinti džinsai, stiliaus detalės ir akiniai.
Tais metais D.Dolce ir S.Gabbana pristatė trečiąjį savo mados išradimą – „lady-like“ stilių, pavergusį visą pasaulį tvarkingos moters su kuklia juoda suknele vaizdu – padoriu, bet kartu ir neįtikėtinai erotišku.
1996 m. pasaulį sudrebino ketvirtasis jų išradimas – ilgos suknelės su gobtuvais ir prakirptėmis šonuose – šis fasonas buvo toks populiarus, jog net nepasibaigus jo oficialiam kolekcijos pristatymui jau buvo sulaukta užsakymų iš 650 parduotuvių Europoje, Amerikoje ir Australijoje. 1996 m. didelio populiarumo sulaukė „Dolce&Gabbana“ kolekcija „Animal Prints“ – drabužiai su žvėrių atvaizdais.
1999 m. „Dolce&Gabbana“ metinė apyvarta pasiekė 500 mln. dolerių ir tais pačiais metais dizaineriai sukūrė sceninį įvaizdį pasauliniam dainininkės Whitney Houston turui „My Love is Your Love World Tour“.
2000-aisiais „Dolce&Gabbana“ sukūrė aprangą naujam pasauliniam dainininkės Madonnos turui „Drowned Worlds Tour“.
Vardas apie juos pasklido po visą pasaulį, galiausiai pasiekė ir Holivudą. Ten be „Dolce&Gabbana“ aprangos, ypač suknelių, lig šiol neapsieina nė vienas raudonojo kilimo renginys. 2001 m. dar viena garsi dainininkė Kylie Minogue užsakė pas juos aprangą savo pasauliniam turui „Showgirl“. Didelėmis „Dolce&Gabbana“ stiliaus gerbėjomis tapo ir kitos dainininkės – Beyonce, Missy Elliot.
Tais pačiais 2001-aisiais po visą pasaulį buvo sparčiai ir gausiai atidarinėjami „Dolce&Gabbana“ butikai, prekiaujantys dar 2000 metais pradėtais gaminti „Dolce&Gabbana“ laikrodžiais, batais ir odos galanterija. 2001 metais paleista ir vaikiškos aprangos linija „D&G Junior“.
2004 m. D.Dolce ir S.Gabbana pristatė naują savo bendradarbiavimo rezultatą – jų sukurto ypatingo dizaino ir salono „Citroën“ automobilius „C3 Berlina“ ir „Pluriel“. Po dvejų metų „Dolce&Gabbana“ pasaulio futbolo čempionato proga sukūrė aprangą Italijos futbolo rinktinei, kuri, beje, dar tapo ir pasaulio čempione.
Taip pat pristatyta ir kolekcija „Animalier“ – skrybėlaitės, kepurės, neseserai, plaukų juostos, rankinės ir dvipusiai diržai, pagaminti iš audinių bei medžiagų su leopardų kailio raštu. 2007-aisiais pradėta krokodilų odos rankinių gamyba. 2009 m. „Dolce&Gabbana“ įžengė ir į IT rinką – pristatytas ypatingo dizaino telefonas „Sony Ericsson Jalou by Dolce&Gabbana“. 2010 m. pasirodė specialios receptūros gėrimas „Martini Gold by Dolce&Gabbana“.
2011 metais pradėti gaminti „Dolce&Gabbana“ juvelyriniai papuošalai ir uždarytas prekės ženklas „D&G“, nes savo kainomis jis jau kurį laiką nebesiskyrė nuo „Dolce&Gabbana“ prekės ženklo gaminių.
Prekės ženklas tapo toks populiarus, jog kai 2012 m. Honkonge apsaugininkai neleido praeiviams fotografuoti „Dolce&Gabbana“ butiko vitrinos, į miesto gatves protestuoti išėjo apie 12 tūkstančių žmonių!
2012 m. buvo pristatyta pirmoji „Dolce&Gabbana“ aukštosios mados – „haute couture“ kolekcija „Alta Moda“. Tai buvo labai įslaptintas renginys, kuriame dalyvavusiems vos 80 svečių buvo uždrausta fotografuoti ir naudotis socialiniais tinklais.
Pirmojo pasirodymo metu buvo išsyk parduotos 73 suknelės – vienetinės gamybos, niekada daugiau nedubliuotos.
Tačiau viskas ėjosi per gerai, kad viskas būtų gerai. 2013 m. mados imperiją sukrėtė tikra krizė – Milano apeliacinis teismas pripažino D.Dolce ir S.Gabbaną asmeniškai slėpus ir vengus sumokėti net 1 milijardą eurų mokesčių.
Šis Italijos prokuratūros tyrimas buvo prasidėjęs dar 2004 m., kai Liuksemburge buvo įkurtos dvi kompanijos „Dolce&Gabbana Luxembourg sarl“ bei „Gado sarl“, ir nuo to laiko, prokuratūros teigimu, „mados namų įkūrėjai užsiėmė itin didelio masto finansinės atskaitomybės ir apskaitos pažeidimais bei mokestinių dokumentų falsifikavimu“.
2008 m. apie tai pirmą kartą jau buvo užsiminta žiniasklaidoje, o dar po metų D.Dolce ir S.Gabbana buvo apkaltinti nuslėpę 250 mln. eurų mokesčių, 2011 m. – jau milijardą. Teismas priteisė kompanijai „Dolce&Gabbana“ valstybei sumokėti apie 300 milijonų eurų.
Tačiau prokuroras pareikalavo dar ir nuteisti abu dizainerius bei keletą mados namų direktorių dvejiems su puse metų kalėjimo ir sumokėti 10 milijonų eurų „už valstybės institucijų reputacijos gadinimą“.
2014 metais D.Dolce ir S.Gabbana gavo po pusantrų metų lygtinai ir įpareigojimą sumokėti valstybei po pusę milijono eurų baudos, tačiau po pusmečio to paties teismo buvo išteisinti.
2015 m. D.Dolce ir S.Gabbana vėl pateko į skandalą, kai pasisakė prieš surogatinę motinystę ir gėjų porų įsivaikinimą (nepaisant to, kad patys yra atviri gėjai) – tokia nuostata sukėlė gėjų pasipiktinimą visame pasaulyje ir garsusis dainininkas Eltonas Johnas pakvietė viso pasaulio žmones boikotuoti „Dolce&Gabbana“ prekės ženklą.
Šiuo metu „Dolce&Gabbana“ sudaro keletas prekės ženklų ir 13 aprangos bei stiliaus detalių linijų, parduodamų butikuose 80 pasaulio šalių.
Mados namai kasmet sukuria apie 30 naujų kolekcijų. Metinė apyvarta siekia 1,3 mlrd. eurų.
Taigi galų gale kur slypėjo jų sėkmės paslaptis? Žinoma, iš pradžių – idealioje vizionieriaus (S.Gabbana) ir technologo (D.Dolce) sąjungoje.
Antra, naujovėse – suknelė biustjė, plėšyti džinsai, leopardų kailio raštas, taip pat sukurta mada nešioti vyrišką kostiumą ant apnuoginto moters kūno.
Tačiau, trečia, visi tie kūriniai turėjo aiškią paskirtį. D.Dolce žodžiais tariant, „kartais moteris net nesupranta, kokia seksuali ji yra, kol neapsivelka mūsų sukurto drabužio. Atsistojusi prieš veidrodį ji staiga suvokia – aš juk turiu gražų kūną!“
Moters seksualumas ir siekis jį atskleisti – štai kas lėmė jų sėkmę. Atkreipkite dėmesį, nors jie moterims prikūrė daug apdarų, niekada nesiekė jos apnuoginti.
Kaip ir visi gėjai, D.Dolce ir S.Gabbana laikė moters kūną grožio etalonu, tačiau niekada nelaikė jo lengvai prieinamu. Ne veltui penki žodžiai, kuriais D.Dolce apibūdino „Dolce&Gabbana“ prekės ženklą, buvo „mada“, „meilė“, „abipusė pagarba“, „šeima“ ir „vestuvės“. Štai todėl „Dolce&Gabbana“ XXI amžiui tapo tai, kuo „Prada“ buvo paskutiniam amžiaus dešimtmečiui, o „Armani“ devintajam dešimtmečiui – naujų stiliaus vertybių įamžintojais.
