Rugsėjo 15-ąją Danguolė sutinka savo 50-metį, bet nė neketina slėpti, kad šis jubiliejus jos nė kiek nedžiugina, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Už menininkės nugaros – didžiulė gyvenimo patirtis: skausmingos pirmosios skyrybos, pripažinimas Lietuvoje, laiminga antroji santuoka su sėkmės lydimu katalonų verslininku Xavier Juanu Fontu ir ką tik santuokos keliu žengęs sūnus teisininkas Edgaras.
Vis dėlto meluoti nei sau, nei aplinkiniams žinoma moteris neketina – bėgantys metai palieka pėdsaką jos širdyje ir išvaizdoje.
„Kažkas 50-ies tik pirmą kartą išteka, kažkas pirmą kartą gimdo, įsimyli...
Mano visi gražiausi pavasariniai ir rudeniniai vėjai jau po kelis kartus ratus apsuko, nurimo, atslūgo, sušvelnėjo, atlyžo.
Tos, kurios šaukia, kad nebijo savo metų, jų neskaičiuoja ir kaip nuostabu senti, meluoja pačios sau.
Tokia saviapgaulė kam nors gal ir padeda, bet ne man!“ – atvirai prisipažįsta D.Pečiukonytė-Juan Font.
Nors moteris nevengia atsiduoti į grožio specialistų rankas, nes yra įsitikinusi, kad, nepaisant amžiaus, dailiosios lyties atstovė visada turi patikti tiek sau pačiai, tiek sutuoktiniui, tiek aplinkiniams, neslepia liūdesio, kad bėgantys metai nusineša energiją ir reikia vis daugiau laiko savo išvaizdai puoselėti.
„Nesuvokiu, kaip gali patikti vis labiau senstantis kūnas, dažnėjantys vizitai pas gydytojus, mažėjantis energijos šaltinis ir didėjanti raukšlių puokštė, – nusijuokė ji. – Man tai tikrai neteikia jokio džiugesio! Puikiai žinau, kad laiko jokiais būdais nesustabdysi, kad jis – didžiausias žmogaus priešas, atimantis prisiminimus, grožį, sveikatą, kartais net ir protą.
Sakysite, aš pesimistė? Ne! Aš – užkietėjusi realistė. Sunku priimti senėjimą. Dar sunkiau su juo susitaikyti. Aš pratinuosi. Po truputį.“
Nepaisant bėgančių metų į kiekvieno žmogaus gyvenimą įnešamų permainų, jie turi ir privalumų – suteikia neįkainojamos patirties, išminties, galimybę į save pažvelgti iš šalies.
Tiesa, Danguolė įsitikinusi, kad šis suvokimas ateina ne iš karto – tam reikia nemažai laiko.
„Prieš gamtos dėsnius nepapūsi – pavargsi, nusilpsi, neatlaikysi... Bet privalumų, kai skaičiai pase ima vis mažiau džiuginti, taip pat labai daug, – sakė Ispanijoje laimę kurianti lietuvė. – Noras gyventi ir džiaugtis savo turimu laiku, kuris priklauso absoliučiai tik mums, juk niekur nedingo. Tai ir yra didžiausia privilegija – kai gali niekur neskubėti.
Niekam nieko neįrodinėjame – jau nebereikia. Niekam nieko neaiškiname, tik, kai prašo, patariame. Juk sumanumas tik laikui bėgant ir ateina.
Dabar mane labiausiai džiugina išgryninta aplinka, mintys, draugai, žmonės. Nebeliko prisiplakėlių pakeleivių, balasto, netikrumo.
Šiandien šalia tik tie, kurie filosofuoja taip, kaip aš filosofuoju, kurie mąsto taip, kaip aš mąstau, vienodai mato dangų, žemę ir žvaigždes, vertina tuos pačius dalykus, garbina tuos pačius dievus.“
Danguolė neslėpė, kad su bauginančiu 50-mečiu į jos širdį ateina ramybė ir išmintis.
Nors daugelis lietuvei pavydi sėkmingos santuokos su turtingu verslininku, dažnam jos gyvenimas atrodo rožėmis klotas, tik ji pati žino, kokių sunkių etapų būta ir kiek ašarų pralieta.
Tačiau ji ne iš tų, kurios viešai guostųsi, jai kur kas mieliau su savo gerbėjais, kurių socialiniuose tinkluose turi tūkstančius, dalytis gražiomis gyvenimo akimirkomis – juk pilkų atspalvių aplink mus ir taip daug.
„Pūkuoto gyvenimo neduota niekam: nėra nė vieno žmogaus, kuris visą laiką tik juokėsi ir niekada neverkė, nėra nė vieno, kuriam buvo tik šilta ir niekada – šalta.
Toks žmogus, kuris neklupdamas aukštai kilo ir niekada nekrito, dar negimė. Ir aš ne išimtis: ir po gilų sniegą braidžiau, ir po lietumi stovėjau, ir saulę bučiavau, ir žvaigždes nuo dangaus skyniau, ir rasa verkiau...
Sakoma, kad žmonių norai pildosi tada, kai jie sutampa su Dievo norais. Man pasisekė – manieji išsipildė su didžiausiu kaupu“, – interviu „Stiliui“ prieš pat savo jubiliejų atviravo Danguolė.
Gal būtent dėl tų dosniai išsipildžiusių norų dabar moters laimei reikia visai nedaug – sesers apkabinimo, draugės skambučio, vyro bučinio, marčios žinutės, sūnaus ištarto „myliu“ ir... labai jau reikėtų anūkų.
„Visa tai man – daugiau nei viskas visoje visatoje. Visame tame ir slypi paprasta žmogaus laimė“, – sakė Danguolė, kuri iki šiol visus savo gimtadienius trankiai švęsdavo su dideliu draugų būriu Lietuvoje.
Tačiau dėl pandemijos ji jau antrą gimtadienį švęs vis dar vasara kvepiančioje Katalonijoje, kurią jau ne vienus metus vadina antraisiais namais: „Norisi jubiliejų paminėti ramiai, elegantiškai, gal ir nekukliai, bet taip, kaip verti visi šitie mano auksinio rudens skaičiai!“
