Pagauti Roką pasikalbėti nebuvo lengva užduotis. Jaunas vyras prasidėjus buriavimo sezonui visą save atiduoda šiam sportui. Buriavimas – ir Roko darbas, ir pomėgis, ir aistra.
Kai galiausiai jis rado šiek tiek laiko „Stiliui“, prisipažino: „Gyvenu tris gyvenimus: esu buriuotojas, paleidinėjantis komandą „Ocean Race“ varžybų startui aplink Europą. Pandeminė situacija, saugumas šiose tarptautinėse varžybose reikalauja labai daug pasiruošimo, viską turime padaryti patys.
Marios reikalų ir sporto klube – ši sritis labai nukentėjo nuo koronaviruso pandemijos, dabar gniaužtai po truputį atsileidžia.
Trečias – svarbiausias mano gyvenimas – šeima. Ir čia bandome balansuoti ant beprotybės ribos ir sukurti gražų šeiminį gyvenimą.“
Rokas atviras – laiko šeimai lieka tikrai per mažai, norėtų artimiesiems jo skirti kur kas daugiau. Kartais pagauna save svarstantį, ar tas nuolatinis lėkimas ir bėgimas vertas tokios aukos, kainos, kurią tenka mokėti.
„Dabar prasideda buriavimo sezonas, laiko šeimai vėl bus mažiau... Šeimą matau porą kartų per savaitę. Kiek įmanoma, laisvus vasaros savaitgalius stengiuosi skirti šeimai. Tačiau kartais, net kai ji atvažiuoja į Klaipėdą, negaliu jai skirti laiko...
Ką jau kalbėti apie laiką dviese su žmona. Planuojamės, kartais pavyksta, dėl to tokį laiką tik mums labai branginame. Pabūti dviese ir prisiminti jaunystę, kai dar neturėjome vaikų, – tikra egzotika, pavykstanti kelis kartus per metus“, – pasakojo Rokas.
Vyras prisipažino – vasarą daugiau laiko praleidžia jūroje nei namuose. Jo sportas – ne toks kaip kitų sportininkų – kelios treniruotės ir gali grįžti į namus. Būna ir taip, kad buriuotojas namuose nebūna po kelis mėnesius. Palaikyti ryšį pavyksta ne visada, kai tik užsinori, – jūroje jo galvoje tik vėjas ir bangos, atsikvėpti plaukiant nėra kada.
„Šiandien širdis džiaugiasi, buriavimo buvau be galo pasiilgęs. Tačiau būnant laive romantikos mažai, čia – didelis ir sunkus darbas. Skambučiai, nuotraukos telefone šiek tiek gelbėja, bet atsigriebti stengiuosi grįžęs į krantą.
Vis dėlto recepto, kaip malšinti ilgesį, nepasakysiu – geriausiai jį malšina tik buvimas su šeima“, – pasakojo jaunas tėvas.
Idealiu atveju Rokas šeima džiaugiasi ir užsienio krantuose – stengiasi, kad artimieji atskristų ten, kur jis turės šiek tiek daugiau laiko krante.
Tokiomis dienomis vyras švyti, kad ir vaikai pakeliauja, pamato naujas šalis, susipažįsta su dar neregėtais gyvūnais. Tačiau jei tai nepavyksta, pirmu taikymu lekia namo.
Rokas prisiminė, kad buvo ir tokių atvejų, kai jau džiaugėsi galėsiantis netrukus apkabinti vaikus ir žmoną, bet vėjo dievai nusprendė kitaip: jau prie pat Lietuvos krantų ne kartą teko plūduriuoti laive parą ar net ilgiau, nes pučiant nepalankiam vėjui komanda tiesiog negalėjo prisišvartuoti krante.
R.Milevičius neslepia – gimus vaikams jo mąstymas ir gyvenimas pasikeitė iš esmės. Pirmiausia atsirado milžiniška atsakomybė, saugumo poreikis, kartais – net baimės jausmas.
Buriavimas – itin ekstremalus sportas, čia slypi daugybė pavojų ir rizikos. Anksčiau drąsiai į pavojingas situacijas žengęs vyras dabar tapo gerokai atsargesnis. Neslepia net pagalvojantis, kad neapdairus žingsnis vaikus gali palikti be tėčio.
„Gimus vaikams ne kartą klausiau savęs, kodėl ir kam aš darau tai, ką darau. Anksčiau niekada apie tai nebuvau susimąstęs. Prioritetai pasiskirstė gerokai kitaip.
Dabar aiškiai matau, dėl ko dirbu, – šeima yra svarbiausia. Rizikingus sprendimus jau pasveriu kur kas rimčiau, nekišu galvos į pavojus. Saugumo riba yra padidėjusi, tai pastebėjau labai greitai gimus Milai.
Dabar, kai vaikai eina į darželį, aplinkybės šiek tiek lankstesnės. Tačiau jau matau, kad Milai pradėjus lankyti mokyklą atsiras kitas tvarkaraštis ir kitos atsakomybės.
Pomėgiams, laisvalaikiui laiko liks dar mažiau, gyvenimas dar labiau pradės suktis apie vaikus. Tad reikės iš naujo perdėlioti savo grafikus, kad juose liktų daugiau laiko šeimai“, – svarstė buriuotojas.
Vyras savo laimėjimais ar titulais šeimoje nesididžiuoja, o save vadina paprastu tėčiu. Juodu su žmona nesistengia vaikų lavinti perdėtai vežiodami į būrelius ar siūlydami kokias nors išskirtines veiklas. Savo šeimos gyvenimą Rokas vadina paprastu ir niekuo neišsiskiriančiu.
Vis dėlto buriuotojas prisipažino – kadangi jis dažnai būna išvykęs, o visa buitis ir vaikai krinta ant žmonos Erikos pečių, peržengęs namų slenkstį jis dažnai tampa tuo, kuris lepina ir vaikams negali pasakyti „ne“.
„Man labai natūraliai išeina lepinti juos, nes matau kur kas rečiau, nei norėčiau. Kasdien vaikais besirūpinanti žmona taip pat natūraliai lieka ta, kuri auklėja, kai reikia, pabara ar sudrausmina. Kita vertus, tenka ir man pabūti griežtuoju tėčiu. Vaikai žino – jei jau supyko tėtis, tai tikrai nebesaldu“, – apie tėvystę pasakojo R.Milevičius.
Per karantiną daug laiko namuose praleidusi šeima dabar esant galimybei stengiasi ištrūkti į lauką. Vasarą jie su vaikais keliauja buriuoti į Kauno marias, leidžia laiką prie vandens, plaukioja, nakvoja palapinėje, iškylauja lauke.
„Gal šiais laikais žygiai su palapine skamba egzotiškai, tačiau mes mėgstame tokias išvykas, ką jau kalbėti apie įspūdį ir pažinimo džiaugsmą vaikams. Daug laiko pernai vasarą praleidome prie jūros, miške pasistatę palapinę ieškojome uogų, grybų.
Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti ne namuose, atitolti nuo televizorių, kompiuterių ar telefonų realybės, norime mažuosius supažindinti su gamta ir jos teikiamomis galimybėmis.
Žinoma, visai tų išmaniųjų technologijų išvengti nepavyksta ir mums – turime savo darbų, įsipareigojimų, kuriuos įvykdyti kartais galime tik pasitelkę tokias technologijas ir vaikams“, – atviravo jaunas tėvas.
Paklaustas, ką jam reiškia būti tėvu, Rokas neslepia – pirmiausia prieš akis iškyla jo paties tėvas, kuris jam – didžiulis tėvystės ir rūpinimosi vaikais pavyzdys ir autoritetas. Kadaise ir buriavimas R.Milevičiaus gyvenime atsirado būtent tėvo dėka.
„Labiausiai norėčiau būti toks tėtis, koks yra manasis. Turiu sesę, dabar pats – du vaikus, tad mūsų situacija iš esmės panaši. Trokštu būti vaikų įkvėpėjas, teigiamas pavyzdys, kuris visada palaiko ir skatina vaikus tobulėti, augti, būti geresnius. Tikiu, kad jau ir nebūsiu griežtas, visada baudžiantis ir gyvenimu nepatenkintas tėvas.
Atsiradus vaikams ir pats pasaulį pradėjau matyti kitokį, viską darydamas galvoju apie šeimą – ar jai tai tiks, ar bus gerai, ar neatims manęs iš jų, ar visi būsime laimingi. Visus sprendimus dabar pirmiausia apsvarstau per šeimos prizmę, ypač vaikų“, – pasakojo vienas garsiausių mūsų šalies buriuotojų.
Rokas ir šiandien puikiai pamena, kaip vaikystėje laiką leido su savo tėvu. Jam labai patikdavo išeiti pasivaikščioti su juo ir nuolat klausinėti „kodėl“ – taip Rokas susipažino su jį supančiu pasauliu ir pažino žmones ir jų emocijas.
„Puikiai pamenu tuos pasivaikščiojimus, kai dar gyvenome senajame bute.
Tėtis man buvo tas, kuris žino absoliučiai viską ir gali atsakyti į visus mano klausimus, išspręsti visas vaikiškas problemas – mano saugumo uostas.
Dar puikiai pamenu, kai mama dirbo, o tėtis statė namą. Mus su sese jis pasisodindavo ant dviračio – vieną ant vairo, kitą – gale ir važiuodavome per Kauną statyti namo. Dabar turėdamas savo vaikus vis pagalvoju, kažin ar labiau ten padėdavome, ar trukdydavome, bet prisiminimai tikrai labai šilti. O ir mums, vaikams, tada tikrai atrodė, kad mes – tikri tėčio pagalbininkai ir padedame statyti šeimai namą“, – atviravo R.Milevičius.
Rokas net neabejoja, kad jo vaikai ūgtelėję lips į laivą ir buriuos. Jau dabar matyti, kad mažyliai mėgsta sportą ir su didžiausiu malonumu sportuoja. Juolab kad senelis – Roko tėvas Marius Milevičius – vis dar aktyviai treniruoja vaikus.
„Gal net šią vasarą mūsų vaikai išbandys tai ir paplauks. Atsargiai, iš lėto, kad neįvarytume vaikams baimių, kaip kad vaikystėje buvo nutikę man ir sesei. Jei norės – tikrai palaikysime, jei ne – leisime rinktis patiems“, – kalbėjo pašnekovas.
Buriuotojo svajonė – kada nors, kad ir po 20 metų, su žmona Erika ir jau suaugusiais vaikais jachta apiplaukti aplink pasaulį.
