Pastarąjį pusmetį, kai D.Urbanavičienė eina kultūros viceministro pareigas, jos dienotvarkė, kad galėtų visur spėti, būti, dalyvauti, suskaičiuota minučių tikslumu.
„Man ne problema anksti atsikelti, esu vyturys. Keliuosi apie 6 val., kartais dar spėju ir pasportuoti“, – pasakojo Daina.
Per pusmetį ji apsiprato su viceministro pareigomis, o šiame darbe sunkiausia yra tai, kad vienu metu reikia spręsti labai daug klausimų, problemų. „Kartais išlenda mano nekantrumas, aš – toks žmogus, kuris mėgsta greitus rezultatus. Visko aprėpti idealiai tikrai neįmanoma“, – sakė D.Urbanavičienė.
– Nuo 2013 m. ėjote Lietuvos kultūros tarybos pirmininko pareigas, dabar – kultūros viceministro. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jūsų karjerai ne trukdo, o tik pritaria ar net padeda vyras Dainius ir vaikai Gabija ir Aleksandras. O gal yra atvirkščiai – sako: mama, susirask ne tokį atsakingą darbą?
– Visko būna. Bet turiu nuostabius vaikus, vyrą, kurie mane palaiko. Namie niekada nebuvo abejojama mano veikla. Priimdama sprendimą eiti viceministro pareigas, žinoma, kad tariausi ir su vaikais, ir su vyru. Būtent vyras patarė susirašyti ant popieriaus lapo šių pareigų privalumus ir trūkumus, kad būtų lengviau apsispręsti. Atvirai sakant, išėjo per pusę.
Tuos privalumus ir trūkumus apsvarsčiau ir kalbėjausi ne tik su savo artimaisiais, bet ir su keliais draugais. Nebuvo lengva priimti tą sprendimą, nes tuo metu buvau Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė ir iki antrosios kadencijos pabaigos man buvo likę dirbti dar pusmetį. Atrodė, gal nesąžininga prieš kolektyvą išeiti.
Norėjosi ten darbus užbaigti, tuo labiau kad Lietuvos kultūros tarybą man teko įsteigti. Kai Vyriausybės buvau paskirta eiti pirmosios Lietuvos kultūros tarybos pirmininko pareigas, biudžetinę įstaigą turėjau sukurti nuo nulio. Tai nebuvo lengva, nes biudžetinėje įstaigoje niekada nebuvau dirbusi. Kultūros taryba – mano kūdikis, į ją įdėjau labai daug savęs. Iš viso ten išdirbau septynerius su puse metų.
Kai priėmiau sprendimą išeiti, tiesiog pagalvojau apie save, apie savo charakterį. Mėgstu iššūkius ir štai atsirado nauja galimybė – antros tokios nebus, o tas pusmetis greitai prabėgs. Atsirado gyvenime nauja kryptis, o aš esu toks žmogus, kuris mėgsta naujus procesus, ką nors naujo daryti ir paleisti į gyvenimą.
Vaikai sakė: mama, žiūrėk savo sveikatos, įvertink savo galimybes. Jie matė, kiek daug savęs į Kultūros tarybą įdėjau. Be to, viceministras – politinio pasitikėjimo postas. Šiandien tu gali būti viceministrė, rytoj – nebe viceministrė. Jei ministras pasitraukia, atsistatydina visa komanda.
Be to, dar esu ir dėstytoja – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jau šešeri metai dėstau meno projektų valdymą, taip pat studijuoju doktorantūroje.
Aš labai mėgstu turėti daug veiklos, taip esu pripratusi – matyt, toks charakteris, negaliu ramiai gyventi.
– Ar lieka laiko namams sutvarkyti?
– Ne. Turiu žmogų, kuris ateina jų sutvarkyti. Kartais man visai patinka tvarkytis, deja, neturiu tam laiko. Aš jau geriau sumokėsiu, kad sutvarkytų namus, o tuo metu verčiau ką nors paskaitysiu ar ką kita padarysiu.
– O kuris darbas ar atsakomybė šeimoje jums sunkiausia?
– Kaip ir nėra tų atsakomybių, nes vaikai jau užauginti, iš namų išėję.
Dukrai Gabijai 23 metai, ji jau ištekėjusi, turiu žentą Marių. Dukra baigė Vilniaus licėjų, tada buvo vestuvės ir abu su Mariumi išskrido į Škotiją, Aberdyną. Abiem tada buvo po 19 metų. Aberdyne juodu studijuoja elektroninę inžineriją ir dirba.
Man nebuvo keista, kad juodu susituokė jauni, – suaugę žmonės. Aišku, buvo komentarų iš artimųjų: palaukite, neskubėkite tuoktis tokie jauni ir kad aš su jais turėčiau apie tai pakalbėti. Mano atsakymas buvo toks: o kokią teisę aš turiu jiems aiškinti? Aš galiu tik savo nuomonę pasakyti. Aš tikrai jiems neaiškinsiu, nes jie savo gyvenimą gyvens.
Kai jaunam žmogui pasakai ir paaiškini – pagal save žinau, – pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. O ką nors drausti, priešintis man net minties tokios nebuvo. Aš vaikus visą laiką palaikiau ir palaikau. Pasakau savo nuomonę, bet pabrėžiu, kad tai mano nuomonė, o jie turi teisę priimti savo sprendimą. Juodu ir mokslus greitai baigs. Į Lietuvą kol kas neplanuoja grįžti.
Sūnui Aleksandrui 19 metų, jis ISM Vadybos ir ekonomikos universitete studijuoja rinkodarą. Kadangi turi darbą, gyvena bangomis – tai mūsų namuose, tai išsinuomoja butą. Per karantiną porą mėnesių buvo Meksikoje. Dabar jaunimas dirba virtualiai. Nuvažiuoja į kokią nors šalį, išsinuomoja darbo vietą – dabar tai madinga, – kur sėdi daug jaunų žmonių kaip bibliotekoje ir dirba.
Savotiškai gaila, kad vaikai nepasuko į menus. Dukra labai apsiskaičiusi, ji ir humanitarė, ir tiksliukė. Kol ji gyveno Vilniuje, kartu į renginius vaikščiojome. Su sūnumi – mažiau, nes jis 10 metų žaidė tenisą.
Tikrai turiu nuostabius vaikus, jie visada mane palaiko, jais didžiuojuosi, niekada nesu su jais susipykusi. Visokių būdavo niuansų, bet aš tikrai ne iš tų mamų, kurios viską kontroliuoja. Sugebėjau rasti tokį bendravimo būdą, kad jie jaustų, jog yra atsakomybės ribos, ne tik laisvė.
Sūnus nuo šešerių metų lankė teniso treniruotes – siekė tapti profesionaliu sportininku. Šešias dienas per savaitę po pamokų važiuodavo į treniruotes, namo grįždavo 21 val. Jis taip gyveno 10 metų, neturėjo net atostogų.
Dešimtoje klasėje sūnus svarstė, kokia tenisininko perspektyva Lietuvoje. Liūdna. Nes tai labai brangus sportas, valstybė jo nefinansuoja, viską turi padengti tėvai. Su juo apie tai daug diskutavome, bet sūnus pasakė, kad nemano, jog verta toliau tęsti treniruotes, – viskas kainuoja labai brangiai.
Gerų trenerių pas mus nėra, o važiuoti treniruotis į užsienį – pinigų krūvos. Kita vertus, tai – vieno žmogaus sportas, psichologiškai turi būti labai stiprus, pasaulyje yra daug gerų tenisininkų, konkurencija labai didelė, o darbas alinantis. Matydavome, koks nusivaręs nuo kojų jis grįždavo vakarais.
Kad viskas po 10 treniruočių metų nebūtų nutraukta staiga, su vyru jam pasiūlėme susimažinti treniruočių skaičių. Jis susimažino, bet po kiek laiko pasakė, kad viskas, pakaks, – vis tiek dideli pinigai, nors ir kelios treniruotės per savaitę. Ir nutraukė tas treniruotes. Bet kartais su draugais susitinka, pažaidžia, tačiau ne dėl sporto rezultatų, o dėl savęs.
Mudu su vyru dabar esame dviese, savo jau atidirbome 20 metų – vaikus užauginome, jie yra savarankiški. Dabar vyras turi savo dienotvarkę, aš – savo. Grįžusi namo noriu ramybės. Bet kadangi studijuoju doktorantūroje – kitas galvos skausmas, kita atsakomybė.
Turime vokiečių aviganį. Ta kalytė, kaip sakau, – mūsų vaikas. Jos vardas Kleopatra, bet trumpiname – vadiname Kleo. Jai reikia daug dėmesio, dresūros, ji labai protinga.
Mano svajonė buvo turėti tokį šunį. Vyras ją dresuoja, bet tai – mano šuo. Rytą aš neturiu laiko ja užsiimti, nebent atsikėlusi 5 valandą. Bet jeigu noriu pasportuoti ir su šunimi pasivaikščioti, turiu keltis kuo anksčiau.
– Įtariu, kad dabar jums sunkus gyvenimo etapas. Judu su vyru dar jauni, o vaikai jau iš namų išėję.
– Be abejo. Vaikų išėjimas iš namų tėvams, ypač mamoms, labai sudėtingas. Mano vyras gal uždaresnis, bet man buvo labai sunku. Tu susitaikai su tuo, kad jie išėjo, bet viduje kurį laiką tuštuma. Paskui supranti, kad jie išėjo. Dabar grįžti į praeitį, prisiminimus, susijaudini, norėtum atsukti laiką atgal, kad vaikai būtų maži, kad galėtum juos apkabinti.
– Kur su būsimuoju vyru susipažinote? Ar tai buvo lemtinga pažintis?
– Kažkada Dainius buvo muzikantas mėgėjas. Kai susipažinome, jis grojo gitara Salomėjos Nėries mokyklos metalo grupėje, dainavo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Paskui keliese įkūrė roko grupę „Moondust“, koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, tačiau po kiek laiko išsiskirstė.
Jis baigė ekonomiką, dirba amerikiečių kompanijoje informacinių technologijų padalinio vadovu. Dabar dirba nuotoliniu būdu iš namų, bet prieš COVID-19 pandemiją skrisdavo į pagrindinį biurą Jungtinėje Karalystėje, keliaudavo į kuruojamus regionus.
Susipažinome įdomiai – traukinyje per žiemos atostogas, man buvo 16 metų. Mūsų klasė iš Nidos atvažiavo į Klaipėdą, jo klasė – iš Palangos. Klaipėdoje visi sulipome į traukinį, kuriuo turėjome grįžti į Vilnių. Iš pradžių mus kelis Dainius kviesdavo į savo koncertus. Paskui jis ėmė man rodyti dėmesį, per porą metų susidraugavome.
Susituokėme anksti – abiem buvo po 20 metų. Dukra gimė po metų. Turėjau gyvenimo viziją, kad būsiu dėstytoja, studijuosiu doktorantūroje, bet taip susiklostė, kad pirmiausia tapau mama. Bet aš nenutraukiau studijų. Vaikai visada matė mamą užsiėmusią, siekiančią užsibrėžtų tikslų. Jie ne kartą man sakė, kad manimi didžiuojasi, kad aš jiems esu pavyzdys.
Turbūt lemtinga buvo ta pažintis. Kai susipažinome, taip ir nebuvome išsiskyrę. Tačiau gyvenime būna visko, negali sakyti, kad viskas einasi kaip sviestu patepta, bet reikia išmintingai į tai žiūrėti.
Visi išgyvena tam tikrus santuokos etapus, bet tai priklauso nuo pačių žmonių – kaip tu bendrauji, koks tavo požiūris į gyvenimą, į partnerystę, į santuoką. Yra etapų, kai žmonės kartais pavargsta vieni nuo kitų, tada prasideda principų rodymas. Tikrai nėra idealių šeimų.
– Jaunystėje jums teko patirti ir skaudžią netektį – iš gyvenimo savo noru pasitraukė jūsų tėvas, garsus birbynininkas Antanas Smolskus. Kaip taikėtės su ta netektimi?
– Labai sunkiai su tuo taikiausi. Labai sunkiai. Jau daug metų praėjo nuo jo išėjimo. Jam buvo 52 metai. Aš jį radau jo bute. Tėvai nebuvo išsiskyrę, bet gyveno atskirai.
Laikas gydo, bet randai lieka. Beprotiškas ilgesys, neatsakyti klausimai, į kuriuos ir nebus atsakymo. Su tuo susitaikai.
Tiems, kurie patiria tokio pobūdžio netektį, yra labai didelė trauma. Ir kaltės jausmas, kad kažko nepadarei laiku, nesužiūrėjai. Mums tai buvo visiškai netikėta. Niekada gyvenime nebūčiau pamaniusi, kad tokia nelaimė galėtų atsitikti.
Man užtruko porą metų, kol galėjau suvokti, kas įvyko. Porą metų iš viso negalėjau su tuo susitaikyti. O paskui... Gyventi reikia, bet viskas buvo labai sudėtinga.
– Ar aiškinotės, kodėl jis taip pasielgė?
– Aišku, kad norėtųsi išsiaiškinti. Aš galiu turėti savo versiją, apie kurią nelabai norėčiau kalbėti.
Tiesiog įvyko, kas įvyko. O ar jis sirgo depresija, ar jam buvo labai sunku, mes galime tik taip sakyti, nes niekur to nėra užfiksuota. Į medikus jis nesikreipė. Jis buvo fiziškai sveikas. Gal tam žingsniui turėjo įtakos tam tikri gyvenimo nusivylimai.
Jis buvo menininkas, labai kūrybingas. Menininkų vaizduotė – labai laki, daug dalykų nusėda pasąmonėje. Galbūt kas nors sprogo viduje, ir jis neatlaikė, vienišas jautėsi. Atsakymų į tai neturime.
– Ką jums per gyvenimą skiepijo, ko mokė tėvas? Kokių pamokų gavote iš motinos muzikologės Virginijos Smolskienės?
– Esu dėkinga mamai ir tėčiui, kad jie įskiepijo man tokias vertybes kaip kūrybiškumas, darbštumas, atkaklumas, atsakomybė ir pagarba. Tai vertybės, kuriomis remiuosi savo kasdienėje veikloje ir darydama pasirinkimus.
Mano tėtis buvo labai diplomatiškas, sakyčiau, aristokratiškas. Labai gerbė žmones. Ir jį žmonės labai mėgo, jis turėjo nepaprastai daug draugų visame pasaulyje. Jis labai daug koncertuodavo, su koncertais gal tris kartus yra apkeliavęs pasaulį. Su kai kuriais tėvo draugais net iki šiol susirašinėju. Aišku, jie jau pagyvenę, o kai kurie jau išėję. Dėl to išgyvenu, tai kaip tėčio dalis.
Jis buvo didelis Lietuvos patriotas, jam buvo svarbi lietuvybė. Jam buvo labai svarbios moralinės vertybės. Jis norėjo, kad būčiau empatiška, nebūčiau egoistė.
Tėtis mane visada palaikė, kad ir ką daryčiau. Prieš kiekvieną koncertą jis norėdavo su manimi pasitarti. Pasikalbėdavome arba telefonu, arba užeidavo pas mane į darbą.
– Esate kilusi iš muzikų šeimos. Kodėl po vidurinės mokyklos pasukote ne į muziką, o į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos?
– Kai mokiausi mokykloje, istorija man buvo vienas įdomiausių dalykų. Esu dalyvavusi keliose istorijos olimpiadose. Man buvo labai įdomu ypač kultūros istorija, Renesanso, baroko epochos.
Nesigailiu, kad pasirinkau istoriją, nes šis mokslas suteikia plačią pasaulėžiūrą, išsilavinimą ir apskritai supratimą apie pasaulį, gyvenimą, tam tikrus istorijos etapus. Tai studijuoti man buvo be galo įdomu, Vilniaus universitete baigiau istorijos magistro studijas.
Tėčiui išėjus kelerius metus buvo labai sunku. Bet vieną dieną atėjo supratimas – turiu grįžti į kultūrą, juk mano tėvai – muzikai. Be muzikos ir aš negaliu gyventi, muzika – mano gyvenimas, bet studijuoti kurią nors konkrečią sritį, mokytis amato – jau vėlu, nors vaikų muzikos mokykloje ir baigiau fortepijono specialybę.
Ir man atėjo į galvą mintis – o gal pasirinkti kultūros vadybą? Įstojau į Vilniaus dailės akademiją, kur baigiau UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas. Ir taip grįžau į kultūrą – nuo 2006 m. rudens kaip savanorė, o po trijų mėnesių pradėjau dirbti VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Vienintelė ten dirbau nuo pirmos dienos iki paskutinės.
Prieš dvejus metus, kad savo gyvenime įteisinčiau muziką, pradėjau studijuoti muzikologijos doktorantūroje. Mano darbas – apie Lietuvos džiazo scenos identitetą.
– Jūs – įdomaus Kultūros nakties projekto sumanytoja ir viena rengėjų. Iš pradžių atrodė keista – kaip čia dabar: po muziejus nemokamai vaikščiosime naktį, koncertų klausysimės naktį? Bet greitai vilniečiai įsitraukė į tą neįprastą renginį. Jums patinka netipiški muziejai, koncertai, renginiai?
– Man patinka viskas, kas nenuobodu. Bet viskas nuo žmogaus priklauso: vienam bus nuobodu, kitam – įdomu. Vienam patinka klasikinė muzika, kitas negali jos klausytis.
Kultūros naktis nebuvo labai originali idėja, nes tokias naktis rengia ir kiti Europos miestai. Bet Vilniuje tokio renginio atitikmens iš viso nebuvo. Tik paskui atsirado Muziejų naktis, Tyrėjų naktis.
Akivaizdu, kad Vilniui tokio renginio reikėjo. 2007 m. įvykusi pirmoji Kultūros naktis sulaukė milžiniško pasisekimo, visas miestas buvo pilnas žmonių.
– Ar jūsų svajonės pildosi?
– Drįsčiau sakyti, kad taip. Kartais kai kurių svajonių išsipildymo reikia ilgai palaukti ir jos materializuojasi. Bet tikrai yra tokių svajonių, kurios, atrodė, nebus įgyvendintos, bet jos išsipildė.
Pavyzdžiui, 2008 m. skridau į Geteborgą. Sesuo Giedrė, jau daug metų gyvenanti Švedijoje, padovanojo bilietą į airių roko grupės „U2“ koncertą – tai buvo mano svajonė. Koncertas vyko Švedijoje. Buvau tos grupės gerbėja ir vis kalbėdavau artimiesiems, sesei, kad svajoju kada nors pamatyti „U2“ koncertą. Ir ta mano svajonė išsipildė.
