Apie žuvis, grybus, karantino patirtis ir sielų bendrystę su vyru Pauliumi Kovu Nijolė Narmontaitė kalbėjosi su žurnaliste Laive Radzevičiene.
– Žiemą praleidote Tenerifėje, dabar, vasarą, – Lietuvoje, turbūt atsigriebiate už viską?
– Ispanijos sala Tenerifė buvo geriausias mūsų su Pauliumi sprendimas. Pandemijos ir karantino pasekmes abu labai aiškiai pajutome – juk dirbame su individualios veiklos pažymomis. Tas sąstingis, žinoma, gąsdino – nei darbų, nei pajamų. Tada ir sugalvojome, kad skrendame į Tenerifę – ten gyvena ir dirba sūnus Simonas, ten ir anūkė Kamilė.
Labai pasiteisino sumanymas, paaiškėjo, kad Ispanijos saloje būti kur kas pigiau, šviežios daržovės, vaisiai, o ir pažvejoti galima. Išvykome sausį, praleidome tris mėnesius, labai kūrybingą periodą – daug skaičiau, labai daug žvejojome, visokių idėjų prikūrėme, ką galėsime veikti, kai viskas pagerės.
– Prasitarėte, kad per karantiną patyrėte sumažėjusias pajamas. Ar tai reiškia, kad sužinojote, ką reiškia, kai trūksta pinigų?
– Kalbu ne apie mus, mes esame protingai savo gyvenimą į priekį susiplanavę. Tačiau faktas lieka faktu – pusantrų metų pajamų išvis neturėjome, juk visi renginiai, koncertai, paskaitos buvo uždaryti. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad individualiai dirbantys žmonės, susikūrę savo darbo vietas, nieko iš valdžios neprašantys, buvo visiškai palikti ant ledo.
Dar kartą sakau, nekalbu apie save – man nieko netrūksta, tačiau kiek jaunų žmonių, auginančių mažus vaikus, nežinojo, ką daryti, likę su paskolomis ir be pinigų. Grįžusi iš Tenerifės, nespėju skaičiuoti skyrybų! Žmonės neišlaiko spaudimo, kai nebelieka darbo, nebėra pinigų. Siaubinga...
Pačią pirmąją dieną, kai karantino suvaržymai buvo atlaisvinti, jau vedžiau renginį. Nuo tada kartais kasdien, kartais – kas antrą dieną vis turiu ką veikti. Suvokiu, kad dabar labai rimtai dirbu trečiai karantino bangai. Ir vis galvoju – o kas bus, jei tai truks ne dvejus metus, o penkerius ar septynerius? Vadinasi, kažkaip turime kitaip perskirstyti savo gyvenimą. Mudu su Pauliumi tai ir padarėme, suspendavome savo norus ir pageidavimus – kiek yra, tiek užtenka. Žinokite, padeda.
– Taip pat sužinojote, ką reiškia grįžti namo po trijų mėnesių? O gal svarstėte pasilikti?
– Visam laikui? Ne... Tačiau pirmą kartą pajutau, kad nesinori grįžti, kai viskas uždaryta, scena nelaukia. Jei ne buities reikalai, kuriuos turėjome sutvarkyti, mėnesiui dar tikrai būtume likę. Lietuvoje jau buvo prasidėjęs šiek tiek laisvesnis gyvenimas, bet fonas – vis dar tas pats, niūrus, skausmingas ir nieko gero nežadantis. Tenerifėje, nors ten irgi buvo karantinas, jautėmės kur kas laisviau.
– Ar per suvaržymų laiką pajutote pasiilgusi savo darbo, profesijos? Turbūt toks laikas geriausiai patikrina, ar iš tiesų darai, kas tau patinka?
– Mane išgelbėjo tai, kad rašiau naują knygą „Aktoriai ir (gi) skanėdos“. Jeigu ne ji, kažin kaip būčiau ištvėrusi, nes aiškiai supratau, kad mūsų specialybė yra absoliutus nulis. Be žiūrovų aktorius negali nieko! Nieko! Nuotoliniai pasirodymai ir spektakliai yra tik darbo imitacija, lyg ledų laižymas per stiklą.
Nežinau, kas bus su teatru, jei neliks galimybės susitikti su žiūrovais. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes, atlikėjai, jų esame beprotiškai pasiilgę. Ne su vienu artistu kalbėjau, rodos, kad visi koncertai su dar didesne ugnimi ir jėga vyksta. Ir žiūrovai... Tas kaukes nusiėmę, gali juoktis, reaguoti, dainuoti laisvai.
Šią vasarą turiu nemažai renginių, vos spėju žymėtis kalendoriuje. Labai laukiu susitikimo su žiūrovais Anykščiuose, festivalyje „Purpurinis vakaras“.
Daug kartų jame esu buvusi kaip žiūrovė ir dar niekada – kaip atlikėja. Dar didesnis džiaugsmas, kad pasirodysiu su gyvos muzikos grupe, neabejoju, kad gerai padžiazuosime. Mano dainavimo maniera yra visiškai aktorinė, – kur noriu, įkvepiu, kur noriu, iškvepiu, kur noriu, pauzę darau.
Sakau jiems: jūs, vyrai, mane gaudykite scenoje (juokiasi). Man visada įdomu ne tobulas atlikimas, o scenoje papasakota istorija, turbūt todėl taip mėgstu Marlene Dietrich dainas ir jų atlikimo stilistiką: kartais šalia natos, prarūkytu balsu... Bet tame balse – gyvenimas, žmogaus istorija ir velniška įtaiga. Lygiai tą patį jaučiu dainuodama šansonus. Jie irgi pasakoja istorijas.
– Užsiminėte, kad daug renginių priplanuota, ar turėsite kiek laiko vasaros pomėgiams – žvejybai, grybavimui. Bus šiais metais grybų, kaip manote?
– Nesukame per daug galvos, ar spėsime, mėginame derintis vienas prie kito. Jei Paulius turi paskaitą ar kokią sesiją, kartu važiuoju aš, jei aš vykstu į koncertą ar renginį, jis irgi važiuoja. Būna, jei vieta graži, o dar jei yra vandens telkinys, pasiliekame dar dienai.
– Nijole, kaip jums pavyko per dvidešimt metų išsaugoti sielų bendrystę. Juk, kai pradėjote draugauti, daug kas galvomis kraipė – kažin kiek jiedu temps?
– Aš nežinau... Kažkokia chemija egzistuoja tarp mūsų. Ir tikrai, kartais stebiuosi, kaip tokio skirtingo temperamento žmonės gali sutarti, sutapti.
Mes – labai labai skirtingi. Ir kartu, pasirodo, tokie panašūs. Kai girdžiu, kaip moterys pasakoja, kokios jų vyrų savybės nervina, tyliai sau pagalvoju – o manęs niekas nenervina. Nei kur kojines pasideda, nei kaip lovą pasikloja, nei kaip dantų pastos tūbelę išspaudžia. Kad ir ką Paulius darytų, man viskas – menas.
Tobulas žmogus po namus vaikšto (juokiasi). Manęs kartais klausia, na, vis tiek, juk pasibarate. Nesibarame. Net nežinau kodėl – nesibarame. Ir, štai, neturiu, ką apie savo vyrą draugėms papasakoti (juokiasi).
– Gal taip nutiko, kad susitikote vyresniame amžiuje?
– Gali būti... Ir kai man sako – kaip gaila, kad taip vėlai susitikote, aš sau galvoju – negaila. Niekas nežino, kaip būtų buvę, jei būtume jaunesni. Gal aš Pauliaus anksčiau nebūčiau įvertinusi, gal būčiau galvojusi, kad taip, kaip mums klostosi, yra norma ir visi taip kuria santykius.
Mes abu vienas be kito būtume kitokie. Paulius yra tas žmogus, kurio nuomonės pirmiausia klausiu. O ir jis... Anksčiau jam taip sunku būdavo viešumoje kalbėti, dabar paskaitas skaito, kiekvieną kartą stebiuosi jo klausydama, kaip sklandžiai mintis dėlioja, kaip giliai neria į patirtis. Ramiai taip, tyliai, o visi klauso nuščiuvę.
Mokytis ir mokytis... Daug ką iš Pauliaus perėmiau, bet jis man irgi už daug ką dėkoja. Pirmiausia, kad tiksliai išsakau pastabas apie jo pranešimus, kad moku išklausyti. Ir dar... Pauliaus sukurti vynai skina medalius, o aš esu svarbiausia degustatorė, man tiksliai pavyksta nustatyti, kurio vyno laukia sėkmė. Abu nuolat esame ieškojimuose ir tai veda į priekį, gyvenimą daro nenuobodų. Ar žinote, ką dovanojame vienas kitam per gimtadienius? Ogi keliones – nes nieko daugiau mums abiem ir nereikia, tik dar šiek tiek daugiau pamatyti, sužinoti.
