Besidomintys automobilių sportu tikrai žino šios jaunos moters pavardę. Tačiau dešimtmetį „vyrų žaidimų aikštelėje“, kaip ironizuoja pati, besikapstanti kaunietė neslepia – apie daugybės žmonių palaikymą ji sužinojo visai neseniai. Mat 100 sporto žvaigždžių rinkimuose būtent dėl milžiniško visuomenės palaikymo šiemet ji pateko į auksinį dešimtuką.
„Tikrai labai nustebau, kad už mane balsavo daugiausia gerbėjų. Man tai buvo didžiulė staigmena! Nesu itin aktyvi socialiniuose tinkluose. Kartais ir dvi savaites neįdedu nieko naujo, neturiu nei atskiros savo, kaip sportininkės, paskyros, nei gerbėjų puslapio“, – pasakojo lenktynininkė.
Dar visai neseniai Ernesta vežiojo siuntas, o dabar, prasidėjus automobilių sporto sezonui, jau atsiduoda tik šiai veiklai. Jaunos moters tėvai valdo siuntų gabenimo verslą, tad darbo čia per karantiną netrūko ne tik kitiems namiškiams, bet ir Ernestai.
„Nuo gruodžio mėnesio čia padėjau, buvau labai įnikusi į darbus. Reikėjo ir siuntas vežioti, ir mokinius mokyti. Visos mano dienos prasidėdavo 4 val. ryto, nuobodžiauti nebuvo kada – dirbome iki devinto prakaito.
Gegužės pradžioje pati save atleidau iš šių pareigų, nes nenumaldomai artėja automobilininkų sezonas, reikia ruoštis“, – pasakojo E.Globytė.
Praėjusį sporto sezoną lenktynininkė vadina labai liūdnu – nors profesionaliems sportininkams apribojimų buvo mažiau, varžybų organizatoriai nežinojo, kaip elgtis pandemijos akivaizdoje. Tad pernai Ernesta dalyvavo tik dvejose varžybose – daugiau jų tiesiog nebuvo, neįvyko įskaitos, nesusidarė čempionatai.
Šiuo metu Ernestos diena prasideda 8 val., o 9 val. ji jau treniruotėje su asmenine trenere. Po jos moteris kimba į darbus garaže: pasirengimas lenktynėms, treniruočių planavimas, trasų ir viešbučių užsakymai, kelionių maršrutų dėliojimas, kelių mokesčiai, degalai, automobilių valymas, ratų plovimas – viskas, iš ko susideda automobilių sportas.
Nors šiais laikais vis dažniau kalbama apie lyčių lygybę, Ernesta sutinka, kad jos „žaidimų“ aikštelė labiau vyriška. Vos pradėjusi kultivuoti šią sporto šaką ji dažnai sulaukdavo komentarų, kad panelė užsimanė vyriško sporto, kad jai tuoj pabos, kad pažais ir numes. Ir posakiai „Boba prie vairo“ ar panašūs jai girdėti. Tačiau visiems tokiems komentuotojams ji turi atsakymą ir patikina, jog panašios kalbos – tik stimulas įrodyti, kad yra priešingai.
„Dabar jau paprasčiau, bet prieš dešimt metų, kai atėjau į šį sportą, jiems visiems buvo sunku ir net skaudu įsileisti moterį į savo kolektyvą. Tačiau dabar matau, kad po truputį visiems vyrams man pavyko įrodyti, jog skirstyti nereikia, o po šalmu, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, mes visi vienodi. Ir vyras gali būti prastas vairuotojas, ir moteris puiki“, – pasakojo E.Globytė.
Vieni susitaikė su tuo, kad tarp jų – ir Ernesta, kiti net ir su mintimi, jog greičiausiai ji ir aplenks juos trasoje, o norint pavyti ją reikės nemenkai pasitempti.
Galbūt gražiai moteriai lengviau vyrų pasaulyje? Ernesta įsitikinusi, kad grožis čia visai nesvarbus, pirmiausia atsibunda vyriškasis ego. Kaip čia dabar nutiko, kad moteris aplenkė vyrą? O jei dar kas nors patraukia per dantį, minčių apie grožį nebelieka.
Ernesta visiems jau daugybę kartų įrodė, kad yra visai kitaip, nei daugelis kalba. Per dešimtmetį ji tapo daugkartine Lietuvos ir Baltijos šalių čempione, turi Lietuvos sporto meistrės vardą, yra dalyvavusi Europos čempionato 12 ir 24 valandų ištvermės lenktynėse, Palangos lenktynėse iškovojusi prizinių vietų ir savo klasėje, ir bendrojoje įskaitoje.
„Žinoma, taurę gauti visada smagu, bet jų neskaičiuoju ir titulų nerenku. Kuris laimėjimas labiausiai šildo širdį? Visi čempiono vardai, žinoma. Nesu iš tų, kuri renkasi lengviausią klasę, kur tikrai gali laimėti. Noriu varžytis su stipriais konkurentais, noriu jausti iššūkius ir adrenaliną. Čempiono titulas bendrojoje įskaitoje varžantis su stipriais vyrais – smagu.
Aplenkti vyrus iš dalies ir smagiau. Moteriška psichologija yra kitokia, jos atsargesnės, automobilių sporte jų vis daugėja, bet profesionalių dar neturime daug.
Neturiu šeimos, neauginu vaikų, šiandien mano didieji gyvenimo laimėjimai – automobilių sportas, verslas. Ir, žinoma, 10 metų santykių su tokiu pat užsispyrusiu žmogumi, kaip kad esu pati!“ – pasakojo Ernesta.
Sportininkė didžiausiu savo laimėjimu kol kas vadina 24 valandų ištvermės lenktynes. Prieš kelerius metus jose dalyvavusi moteris šią patirtį vadina savo karjeros vyšnaite ant torto. Ji buvo pirmoji moteris iš Baltijos šalių, įveikusi šį nemenką iššūkį. Šiais metais šį nuotykį Ernesta būtinai nori pakartoti.
Vis dėlto vietoje nestovinti ir naujų iššūkių vis prisigalvojanti moteris šiemet nusipirko ir raliui skirtą automobilį, tad jos laukia ne tik žiedinių lenktynių, bet ir ralio čempionatas.
„Ralyje visąlaik buvau šturmanas. Tačiau sėdėdama toje kėdėje ne kartą pagalvojau, kad ne toje pusėje sėdžiu. Šiais metais ta mintis, kad turiu bandyti, kada, jei ne dabar, nugalėjo. Taigi naujas mano tikslas – geri rezultatai ir ralio lenktynėse. Metai bėga, noriu įgyvendinti savo svajones“, – kalbėjo sportininkė.
Vaikystėje ji net nemanė, kad taip susidomės automobiliais ir galiausiai pasirinks lentynininkės kelią. Tiesa, dar būdama maža mergaitė nukniaukdavo vyresnio brolio tvarkingai sustatytas mašinėles, kad galėtų su jomis pažaisti.
„Kaip šiandien prisimenu tuos brolio mašinyčių garažus. Brolis labai jas saugojo, buvo pedantiškai tvarkingai jas išdėliojęs, todėl jei nors viena dingdavo, iškart pastebėdavo. Tačiau kai paaugau, technika manęs nebedomino.
Vienintelis dalykas, kurio tikrai labai norėjau, – kuo greičiau gauti vairuotojo pažymėjimą ir pradėti vairuoti. Paprastą automobilį.
Manau, kad būtent šį mano norą pastebėjęs tėtis pasiūlė pabandyti. Pabandžiau ir darau tai iki šiol. Tuomet man buvo 23-eji, šiame sporte jau buvau per sena, – šypsojosi pašnekovė ir pridūrė: – Nėra nieko per vėlai, jei yra didelis noras.“
Aistra automobiliams ir lenktynių adrenalinas Ernestą suvedė ir su mylimuoju Roku Steponavičiumi. 2011-aisiais Ernesta su jo tėvu vyko į Europos čempionatą.
Tuomet sūnus tėvo komandoje dirbo techniku. Pora susipažino, o kadangi varžybos vyko užsienyje, visa komanda laiką leido kartu, daug bendravo. Bendros kelionės, varžybų aptarimas prie kavos puodelio jaunuolius tada ir suvedė į porą.
„Vėliau pasigilinome ir, pasirodo, dar nepažinodami vienas kito abu kartu jau esame stovėję ant bendros apdovanojimų pakylos! Net radome nuotrauką“, – pasakojo lenktynininkė.
Šiemet dešimtus metus kartu skaičiuojanti pora kol kas vestuvių neplanuoja. Ernesta atvira – jau ir tėvai bei kiti artimieji nustojo klausinėti, kada gi jiems laukti tos didžiosios jų gyvenimo šventės.
„Nesu tipiška moteris, kuri svajoja apie baltą suknelę ir didelę šventę. Visada sakiau, kad žmonėms nereikia susituokti, jog jie laikytų save šeima. Spaudas pase ir vyro pavardė realiai nereiškia nieko. Tėvai niekada nesikišo į mūsų santykius ir jau susitaikė su mintimi, kad jei tekėsiu – pakviesiu. Kita vertus, turiu svajonę: jei kada nors ir tekėsiu, greičiausiai tai vyks ne Lietuvoje ir be būrio svečių, o visiems pranešime tik grįžę“, – atviravo lenktynininkė.
Su širdies draugu Roku Ernesta yra kalbėjusi, kad jei planuotų vaikelį, būtinai įvyktų ir vestuvės. „Vis pakalbame apie vestuves, paklausia, ką atsakyčiau, jei pasipirštų. Mano atsakymas būna: pabandyk ir sužinosi! O kas bus, jei nesutiksiu? Nieko, kitą kartą pabandysi. Pasijuokiame, ir tiek.
Esame susikoncentravę į automobilių sportą, į savo verslą – prižiūrime ir lenktynėms ruošiame kitų automobilius, padedame varžybose. Dabar geras laikas uždirbti pinigų, tad tai ir darome“, – pasakojo E.Globytė.
Vis dėlto jauna moteris neslepia – Rokas yra tas žmogus, su kuriuo ji jaučiasi saugi ir mylima, būtent su juo įsivaizduoja ir senatvę.
„Santykių pradžioje buvo visko – kovų, charakterių dvikovų. Abu esame užsispyrę, nelinkę nusileisti. Tačiau bėgant laikui išmokome ieškoti kompromisų, atsitraukti, nurimti ir neleisti konfliktui įsiplieksti. Kai tai išmokome, viskas stebuklingai pasidarė taip paprasta ir lengva, kad dabar tvirtai galiu pasakyti – įsivaizduoju mus abu po 50 metų kartu geriančius arbatą. Kai prasideda automobilių sporto sezonas, kartu praleidžiame 24 valandas.
Užpakalius vyrams kur kas smagiau spardyti trasoje, o ne namuose. Po darbų tikrai nesipykstame, kas ką nuveiks buityje, – jei vienas gamina vakarienę, kitas suplauna indus. Neapsikrauname pareigomis, viską darome abu. Viskas išeina natūraliai, tarsi savaime ir be dramų“, – šypsojo pašnekovė.
Moteris atviravo, kad kai yra normalus, karantino nevaržomas sezonas, Rokas keliauja į varžybas užsienio šalyse ir su kitomis komandomis, tad kas yra pasiilgimas, kai namai tušti, lyg ko trūksta, juodu vis dėlto žino.
„Štai kelias dienas jo nėra namuose, ir jau namai kiti, niekas šalia neburba. Per tiek laiko kartu pripratome“, – sakė moteris.
Ernesta didžiuojasi, kad visai šalia turi nuostabų darnos ir puikių santykių pavyzdį, – jos tėvai rugpjūtį minės 40 metų kartu jubiliejų. Mama kadaise metė karjerą ir atsidavė šeimai – kūrė jaukius namus, augino vaikus – Ernestą ir vyresnį jos brolį. Tėtis visada buvo tas, kuris išlaiko šeimą, o anksčiau ir pats šiek tiek lenktyniavo. Mama buvo jo šturmanė.
„Tas šeimos genas lenktyniauti, matyt, persidavė ir man. Kadangi brolis žaidė krepšinį ir technika, vairavimas jo neviliojo, tėtis ir pabandė į savo mėgstamą veiklą įtraukti mane. Nors ir nebuvo įkyrus siūlydamas man, matyt, norėjo per mane įgyvendinti savo svajonę. O man pabandžius lipo, prilipo ir tiko“, – šypsojosi pašnekovė.
Save Ernesta nedvejodama vadina tėvelio dukryte – būtent tėtis yra tas žmogus, kuris visada paskatina, palaiko, keliauja į varžybas net į kitą pasaulio kraštą, užsuka į garažą pasiteirauti, kaip sekasi, džiaugiasi ir didelėmis, ir mažomis dukros pergalėmis.
„Tikiuosi, kad ir aš, bobutė, atsivešiu anūkus į trasą! Ką norėčiau veikti, kai nebevažiuosiu pati? Įsivaizduoju save kaip komandos savininkę. Gal pati ir nevažiuosiu, bet galėsiu treniruoti, perteikti savo žinias, patirtį, padėsiu susireguliuoti automobilį. Noriu, kad ir kiti siektų aukštų rezultatų“, – sakė E.Globytė.
Ar automobiliai ir lenktynės – vienintelė Ernestas aistra, darbas ir pomėgis kartu? Jauna moteris mėgsta sukiotis virtuvėje, o iš draugų ir artimųjų ne kartą yra girdėjusi, kad gamina skaniai. Be to, nei atostogų, nei poilsio neįsivaizduoja be skaitinių – knygų ir žurnalų. Gamtą dievinanti sportininkė kartais vietoj automobilio pasirenka dviratį, o dažnai iškeliauja pasivaikščioti ir pėsčiomis.
„Labai mėgstu vandenį – jūrą, ežerus. Nesimaudau, tiesiog būnu prie vandens. Kaip atrodo mano tobulas atsipalaidavimas? Gamtoje, prie ežero ant gulto su knyga – tobula. Kartais tikrai norisi vietoj variklių gausmo girdėti tik tylą ar paukščių čiulbėjimą“, – atviravo E.Globytė.
