Pasak Danutės, rankdarbiais ji užsiėmė kone visą gyvenimą – mezgimas ir siuvimas jai artimi nuo pat vaikystės.
Iki šiol su šypsena moteris prisimena tetos, kuri buvo siuvėja, žodžius: „Vaikeli, esi mergaitė – mokykis, kada nors gyvenime tau to prireiks. Nesvarbu, jauna būsi ar pasenusi.“
Gyvenimas taip susiklostė, kad tetos žodžiai ir pamokos tapo realybe. Jau pusę metų Danutė pasitardama su sutuoktiniu Vladimiru sodyboje kuria įmantrias rankines.
„Ieškojau sau įdomesnės veiklos. Vienu metu jaunimas skatino mane siūti ištaigingus šunų guolius, tačiau ši idėja manęs visai netraukė. Viskas prasidėjo nuo paprastų, talpių paplūdimiui skirtų krepšių. Jie – dideli, minkšti. Tokie, kad norisi priglausti prie savęs ir nepaleisti“, – visko pradžią prisiminė moteris.
Ne vieną tokį krepšį pasiuvusi Danutė panoro tobulėti – nusprendė siūti vintažines įvairių formų rankines.
„Supratau, kad neturėdama pagrindų rankinės nepasiūsiu, tad labai greitai susiradau, kur pasimokyti šio amato. Gerą pusmetį atsidėjau kursams, mokiausi, tobulėjau, kol perpratau visą procesą. Tuomet visa tai tapo malonumu. Mano vyras Vladimiras turi spalvų pojūtį. Džiaugiuosi, kad galiu su juo pasitarti. Jis mane visuomet padrąsina. Nors nesame jauni žmonės, norisi, kad mano rankų darbo kūrinius nešiotų jaunimas, tad ryškesnės spalvos ir originalūs sprendimai be galo svarbu“, – šyptelėjo ji.
Moteris pasakojo, kad į kiekvieną rankinę įdeda savo širdį. Danutė neslėpė, kad siūdama visuomet pagalvoja, ar tokį daiktą nešiotų pati. Pasak jos, jei ne, nėra prasmės siūti, nes nepatiks niekam.
„Mano rankinės pasiūtos rankomis – siūlu ir adata. Tik pamušalas siuvamas mašina. Visa kita – pirštų ir adatos darbas. Siuvu ir minkštas kuprines. Parduotuvių lentynas puošiančios kuprinės dažniausiai būna sintetinės, brezentinės – visai nemielos. Man norėjosi, kad jos būtų minkštos ir malonios. Tokias ir pavyko pasiūti“, – kalbėjo Danutė.
Idėjų moteriai netrūksta, jų semiasi iš gamtos.
„Išeinu į lauką ir stebiu medžius, jų lapų išsidėstymą. Nežinau, kaip taip išeina, bet bendrą vaizdą visuomet matau iš karto. Tuomet sėdu, pradedu braižyti, planuoti tokį ornamentą.
Siuvimas atima laiko. Žinoma, jei tai darytum be sustojimo, užtruktų dvi dienas. Tačiau dažniausiai vieną dieną darau vieną operaciją, kitą – kitą, tad procesas užsitęsia.
Jeigu visa tai būtų galima siūti mašina, viskas vyktų kur kas greičiau. Sudėtingiausia prisiūti rankeną. Tuomet reikia labai tiksliai viską susižymėti ir lekalas turi būti labai tikslus. Jei 2–3 milimetrai į šoną – rankena bus kreiva. Tad nesėdint visą dieną tokią rankinę galima pasiūti per tris dienas“, – pasakojo ji.
Socialiniuose tinkluose Danutės vyras Vladimiras aktyviai dalijasi žmonos darbais. Matyti, kad atsiranda ir susidomėjusių, tačiau moteris verslu užsiimti neskuba. Savo kūrinius ji kol kas išbando ir nešioja pati.
„Norėčiau pasiūti jų daugiau, nes reikia turėti ką žmonėms pasiūlyti. Ateityje galvoju apie internetinę prekybą, nenoriu, kad visi mano darbai dulkėtų namuose. Mano rankinės – unikalios. Dviejų vienodų nebuvo ir, manau, nebus. Iš vienos medžiagos noriu pasiūti rankinę, kuprinę ir vieną prabangų paplūdimio krepšį. Orientuojuosi į patogumą, tad toks komplektas, manau, praverstų kiekvienai“, – sakė ji.
Danutė siuva iš brangesnių medžiagų, kad daiktas būtų kokybiškas ir tvarus.
„Mano rankų darbo rankinės nebus pigios. Kadangi tai prabangos daiktas, manau, kainuos apie šimtą eurų“, – prasitarė ji.
