Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistą M.Daraškevičių sužavėjo ušu kovos menas, kuris praktikuojamas Kinijos Šaolino vienuolyne, daugelį šimtmečių garsėjančiame kaip kovos menų lopšys.
– Kodėl susidomėjote kovos menais, kuo jie jus paviliojo?
– Kai ieškojau rankų stiprinimo pratimų, į akiratį pateko Šaolino vienuolis, su kardu rankoje šokantis karo šokį. Baleto spektakliuose vyras turi turėti stiprias ir tvirtas rankas, kad gebėtų tinkamai asistuoti savo scenos partnerei. Tačiau klasikinio šokio treniruotėse intensyviausiai dirba šokėjų kojos, rankoms tenka antraeilis vaidmuo.
Šaolino vienuolyno ušu kovos menas man pasirodė priimtinas, estetiškas ir netgi panašus į baletą. Čia irgi šokami duetai, tačiau vietoj balerinos vyras rankose laiko kardą. Supratau, kad noriu įvaldyti ušu principus.
Ir kai susipažinau su Tomu Lapinsku – vieninteliu oficialiu Šaolino vienuolyno atstovu Baltijos šalyse ir kitais Lietuvos tradicinio ušu asociacijos „Shaolin“ nariais ir išmėginau šį kovos meną, supratau, kad radau būtent tai, kas sukuria mano gyvenimo pilnatvę.
– Ar ušu turi panašumų su baletu?
– Ušu kovos menas man padėjo kurti Birbanto vaidmenį prancūzų baletmeisterio Manuelio Legris balete „Korsaras“.
Birbantas – romantikas, jūrų piratas, dievinantis monetas, ginklus, moteris ir nuotykius. Jis grįžta į savo olą po sėkmingo žygio ir ten visa laivo įgula švenčia ir šoka pergalės šokį su ginklais rankose. Tą šokį man teko šokti ir laikyti rankose ginklą, kokį jau buvau laikęs ušu treniruotėje.
Randu daug bendro tarp Šaolino vienuolio ir baleto artisto. Jų kūnų sudėjimas panašus: liekni, bet tvirti, lankstūs ir ištvermingi, greiti ir šoklūs, jų treniruotėse dominuoja choreografinės kompozicijos.
Balete vyras šoka su partnere, o Šaolino vienuoliai – su kardais ir lazdomis. Abiem atvejais siekiama harmonijos. Ušu treniruotė primena teatrą, nors šių disciplinų tikslai skiriasi. Balete siekiama estetinio idealo, ušu kovos mene – savo vidinio ir išorinio pasaulio harmonijos.
– Kelis kartus per savaitę lankote treniruotes? Koks tas jūsų pamėgtas kovos menas, kas jame svarbiausia?
– Ušu – tai harmoninga žmogaus gilaus dvasingumo ir fizinio tobulumo vienovė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų ušu kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu.
Aš mėgaujuosi kiekviena akimirka, praleista ušu treniruotėje, nors ir negaliu to daryti reguliariai. Ušu susižavėjau ne tik dėl kūno stiprinimo galimybių, bet ir dėl filosofijos, kuri moko pažinti pasaulį, siūlo unikalų požiūrį į jį.
Ušu disciplinoje ginklas nėra skirtas tam, kad sužeistum kitą žmogų. Ginklas yra tarpininkas tarp žmogaus ir jo savęs paties pažinimo. O kovojama pirmiausia ne su kitu žmogumi, o su pačiu savimi.
Ginklas rankoje man sufleruoja, kad esu ne vakuume, o šalia manęs yra dar kažkas, ką aš laikau rankoje, kuo turiu rūpintis ir puoselėti. Tai padeda man tobulėti: pažinti save, paaštrinti per bukus savo asmenybės kampus ir nušlifuoti per aštrius. Taigi ušu man padeda ne tik kurti vaidmenis, bet ir save patį.
– Gal ušu judesius jau teko panaudoti ir kasdieniame gyvenime?
– Gatvėje užtenka griežto žvilgsnio ir tvirto žodžio. Ušu elementų esu naudojęs tik kurdamas choreografiją.
– Dažnai žmogus dėl savo pomėgio pameta galvą. O jūs?
– Aš vis dar esu pametęs galvą dėl baleto, dėl savo žmonos Agnės ir dukrelės Mėjos, o ušu yra malonus gyvenimo prieskonis, kuris palengva tampa ir mano gyvenimo būdu, moko siekti harmonijos su pačiu savimi ir mane supančia aplinka.
