Mamos Irenos Marozienės (62 m.) verslui jau daug metų vadovaujanti Birutė mintį apie aromatus brandino dešimtmetį. Tačiau tik per antrąjį karantiną ėmėsi veiksmų.
„Pagalvojau: jeigu ne dabar, turbūt niekada. Ši mintis man kirbėjo daugybę metų. Planą susidėliojau, kai su vyru Egidijumi keliavome per centrines JAV lygumas besidriekiančiu greitkeliu „Route 66“. Sėdėdama ant galinės „Harley-Davidson“ sėdynės visą dieną kūriau vizijas, tačiau realybėje, turint tokį įtemptą darbą didelėje užeigoje, kuri dirba 7 dienas per savaitę ir kone visą parą, laiko kitai veiklai ir kūrybai beveik nelieka“, – sakė B.Marozaitė.
Dabar moteris džiaugiasi, kad neskubėjo ir grįžo prie idėjos turėdama daugiau laiko. Pernai lapkritį tris dešimtmečius gyvavusi „Amatininkų užeiga“ buvo viena pirmųjų, pranešusi apie užsidarymą. Tačiau B.Marozaitė į liūdesį nenugrimzdo – sukūrė prekės ženklą „Maroz Perfume“.
„Mūsų šeimos pavardė jau ir taip yra tarsi prekės ženklas“, – nusijuokė Birutė.
Cepelinai ir šaltibarščiai – Marozų šeimos kasdienybė, jais jie didžiavosi savo restorane, tad ilgai galvos dėl aromato Birutė nesuko.
Iš pradžių pagaminti namų aromatą pabandė pati: internete susirado informacijos, kaip jie kuriami, peržiūrėjo vaizdo medžiagų „YouTube“ kanale, nusipirko įvairiausių aromatų, priemonių ir jas maišė.
„Labai naudinga pažiūrėti, pačiam žinoti virtuvę. Sumaišiusi keliasdešimt skirtingų namų aromatų buteliukų draugams ir artimiesiems pagalvojau, kad norėčiau, jog tai būtų pasiekiama ne tik nedideliam ratui žmonių, bet ir visiems. Manyčiau, kad tai labai puiki, kelianti šypseną dovana tiek lietuviams, tiek kaip lauktuvės ar suvenyrai užsieniečiams“, – įsitikinusi ji.
Tuomet B.Marozaitė susirado gamintojus, kurie pagamino unikalius „Maroz Perfume“ namų aromatus.
Cepelinų buteliuke nugulė greipfrutai, žaliosios citrinos, citrinos, apelsinai, persikai, eukaliptai. Juos papildo žemesnės jazminų, apelsinų žiedų, heliotropų, rožių, vilkdalgių, migdolų, kedrų, vanilės, gintaro, baltojo muskuso, pačiulių natos.
„Cepelinų aromatas, kaip ir pats patiekalas, yra intensyvesnis, o šaltibarščių – lengvesnis, taigi viskas apgalvota iki menkiausių detalių“, – šypsojosi moteris.
Šaltibarščių aromatas sukurtas iš žaliųjų citrinų, aviečių, citrinų, rabarbarų. Žemesnėms natoms pasirinkti jazminai, rožės, našlaitės, ciklamenai, gintaras, muskusas, vanilė, tabakas.
„Jei įsigilintume, cepelinai ir šaltibarščiai kvapo beveik neturi. Žinoma, koks nors aromatų guru man turbūt pirštus nukapotų už tokius žodžius. Tiesa ir tai, kad dauguma žmonių užrištomis akimis uosdami atspėtų, jog tai yra cepelinai ar šaltibarščiai. Tas mums žinomas cepelinų kvapas labiau juntamas ir asocijuojasi dėl spirgučių kvapo, o šaltibarščių – dėl krapų, agurkų. Bet „Maroz Perfume“ namų aromatuose nėra nei spirgučių, nei krapų“, – atskleidė B.Marozaitė.
„Šaltibarščiais“ ir „Cepelinais“ jau prekiauja keli butikai, žinoma, jų bus galima įsigyti ir „Amatininkų užeigoje“, kai tik ji atvers duris.
„Metai buvo tikrai sunkūs. Verslas uždarytas 8 mėnesius, keista, kad dar išvis gyvas. Jei ne mūsų pačių santaupos ir nuosavos patalpos, šiuo metu turbūt jau pardavinėtume puodus ir šaukštus“, – atsiduso Birutė.
Tėvų versle ji sukosi nuo pat vaikystės. „Amatininkų užeigos“ direktore tapo baigusi viešbučių ir restoranų vadybos magistro studijas Šveicarijoje.
Ko sukantis šeimos versle daugiau – privalumų ar trūkumų?
„Kokie privalumai ir trūkumai – nežinau, nes nelabai galiu palyginti, mat kitur esu dirbusi tik per savo magistro praktiką Škotijoje, „Holliday Inn“ viešbučio registratūroje. Tačiau manyčiau, jog pagrindinis trūkumas – kad šeimos versle neišeina atsiriboti nuo darbo. Beveik niekada! Net per šeimos šventes daugiausia temų būna susijusių su darbu“, – sakė verslininkė.
Tiesa, vyro Egidijaus Jadenkaus į šeimos verslą Birutė neįtraukė. Jis turi savo verslą – vadovauja vienai popieriaus įmonei.
„Bet labai gerai abiem pasitarti ar paklausti patarimo“, – teigė moteris, kuriai vyrą susirasti padėjo bendras pomėgis – jėgos aitvarai.
Su drauge ji skrido į Braziliją patobulinti savo jėgos aitvarų valdymo įgūdžių. Čia netikėtai sutiko lietuvių bendruomenę, užsiimančią ta pačia veikla. Toje kompanijoje Birutė ir susipažino su savo būsimu vyru. Moteris juokėsi, kad vyrą rado ne didesniame už Rumšiškes Brazilijos kaime, bet kad jį surastų, reikėjo sukarti tūkstančius kilometrų.
„Labai gerai, kad tuoktis neskubėjau, – ištekėjau 33-ejų. Nors, tiesą sakant, nepasakyčiau, kad kas labai iki tol ir siūlė. Dėl to susiradau vyrą, kokį ir turėjau susirasti, manau, viskas iki tol buvo tikrai ne šiaip sau“, – įsitikinusi verslininkė.
