„Ji mielai ir su anūkais būna, ir padeda. Be jos tikrai būtų sunku. Vaivutė yra visų mūsų mylima mama“, – patikino Dovilė.
Per Motinos dieną pasveikinti V.Mainelytės suvažiuoja visa šeima – įteikia gėlių puokštę ir kokią nors simbolinę dovanėlę.
„Stengiamės visi, o jei pasitaiko tokios aplinkybės, kad negalime, kuris nors iš mūsų būtinai pas ją nuvyksta“, – kalbėjo D.Žebrauskė.
Dovilė su mama bendrauja kiekvieną dieną labai artimai ir ją drąsiai vadina geriausia drauge.
„Kasdien po penkis ar šešis kartus susiskambiname. Tai yra mano paguoda ir mokytoja. Mano pusė gyvenimo yra ji. Mūsų šeimoje moteriškoji linija labai stipri. Turėjau labai stiprų ryšį su promočiute, močiute ir mama, tad Motinos diena yra ganėtinai svarbi“, – teigė ji.
D.Žebrauskė sakė, jog pati nesitikėjo, kad turės keturis vaikus, tačiau tokia gyvenimo dovana labai džiaugiasi: „Mano vyresnėliai yra dideli sūnūs – iš jų visada sulaukiu gėlių, atvyksta pas mane. O mažieji visada nustebina savo piešinukais ar darbeliais.“
V.Mainelytė atliko nesuskaičiuojamą skaičių įsimintinų vaidmenų teatre ir kine. O kokia ji buvo mama – griežta, o gal atlaidi?
„Labai gerai atsimenu, nuo mažų dienų ji pabrėždavo, kad negalima meluoti: už melą būdavo dviguba bausmė. Ji niekada nebuvo man jokio diržo paėmusi, nors, kaip Vaiva sako, buvau geras vaikas, bet iš tikrųjų ir pati stengdavausi jos nenuvilti, neįskaudinti. Taip, būdavo ir griežtų akimirkų – padarydavau kokią nors kvailystę, ji supykdavo, taip parodydama, kad negalima to daryti.
Auklėdavo morališkai, pavyzdžiui, nekalbėdavo valandą ar dvi, tad jau matydavau, kad labai negerai, man būdavo baisu. Tačiau viskas vykdavo per susitarimą, emocijas, pavyzdžius. Ir pati iš savo klaidų pasimokydavau“, – prisiminė Dovilė.
Dabar ji sulaukia patarimų iš mamos dėl vaikų auklėjimo. Vaiva vis tarsteli, kad dukrai reikėtų būti griežtesnei.
„Vaivutė visada turėjo ir turi savo žodį, o aš esu šiek tiek kitokia. Ji vis man sako, kad aš nusileidžiu. Atrodo, pasakau ką nors griežčiau, bet, žiūrėk, jau po kiek laiko mane apvynioja aplink pirštą ir viskas pasisuka kita linkme“, – juokiasi Dovilė.
Abi moterys viena kitą besąlygiškai palaiko.
„Mūsų gyvenime visko buvo daug: ir liūdnų nutikimų, ir džiaugsmingų. O mes visą laiką kartu. Jei kurią nors akimirką nepasikalbame, vadinasi, kažkas negerai, pradedu galvoti, kas atsitiko, kodėl neskambina“, – apie artimą ryšį su mama pasakojo Dovilė.
Daugiau nei metus visą pasaulį stingdo pandemija, tačiau dar kai buvo galima laisvai susitikti, Dovilė su mama mėgdavo tiesiog kartu leisti laiką.
„Dabar laikai šiek tiek pasikeitė... Dar ir laiko atžvilgiu – esu labai užsiėmusi. Auginu vaikus, dirbu ir dar siekiu antro aukštojo mokslo diplomo. Tad tarp viso to rasti veiklos kartu su mama sudėtinga.
Labai mėgdavome drauge sode padirbėti, pabūti gamtoje. Kai nebuvo karantino, Vaivutė kiekvieną šeštadienį atvažiuodavo pas mus pietų. Žinoma, ir visos šventės būdavo pas mane: visi suvažiuoja ir stalas būna ištiestas per visą kambarį“, – kalbėjo ji.
Savo mamai Dovilė dėkoja už tai, kad yra tokia, kokia yra, ir nebijo savimi būti. V.Mainelytė žino visas jos paslaptis.
„Na, buvo toks momentas, kai nesakiau mamai, kad iš chemijos gavau dvejetą. Ir nors vėliau ji sužinojo, viskas buvo gerai, tačiau kažkodėl norėjau nuslėpti. O ką jai dabar norėčiau pasakyti, ko nesu sakiusi? Tai, jog ji yra tokia didelė mano gyvenimo dalis, kad aš be tos savo dalies savęs neįsivaizduoju...“ – jautriai kalbėjo garsios aktorės dukra.
Moteris prisiminė savo vaikystę. Mama visada ją imdavo į gastroles, tad prie jos auklėjimo teatras labai daug prisidėjo: „Pati irgi vaidinau vaikiškuose spektakliuose. Nors mama nuolat būdavo užsiėmusi, stengdavosi pasinaudoti kiekviena laisva minute, kad tik pabūtų su manimi. Buvau teatro vaikas.“
Nors pati nuo vaikystės matė daug teatro, mamos pėdomis Dovilė nepasekė.
„Bandžiau stoti į Teatro akademiją. Bet taip likimas susidėliojo, kad teko pasirinkti kitą veiklos sritį. Mama labai nenorėjo, kad būčiau aktorė, manau, ji širdimi jautė, jog tai tikriausiai ne man.
Jeigu būčiau tapusi aktore, nebūčiau turėjusi tokios šeimos su keturiais vaikais. Manyje motinystė prabudo labai anksti. Dar kai buvau aštuonerių, mokėjau su mažais vaikais bendrauti, ir močiutė tai pastebėjo“, – pasakojo D.Žebrauskė.
Anot Dovilės, jos profesinis kelias link mokytojos prasidėjo nuo 16 metų. Tuomet vasaromis ji dirbo darželyje, vėliau – auklėtoja. Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad Dovilė kurį laiką dirbo reklamos agentūroje, dar vėliau – personalo srityje. Ir visą laiką nesijautė savo vietoje. Taip ji atkeliavo iki visos dienos grupės mokytojos su pradinukais pareigų. Tad šiuo metu ji ne tik savo vaikų, bet ir daugybės kitų vaikų mama.
„Visada sakau: kur tave versle ar kokioje nors įmonėje atėjusį į darbą taip pasitiks kaip mane? Dar lauke mane pamatę vaikai šaukia: „Mokytoja, mokytoja!“ Toks džiaugsmas ir pozityvas visai dienai. Ne tik aš jiems kai ką duodu, bet ir pati iš jų labai daug gaunu: žinių, emocijų, naujo požiūrio. Tai leidžia nesustoti vietoje“, – pasakojo ji.
