Grožio ir estetikos pasaulio atstovas neslepia – kai 2004-aisiais įsigijo šviesų labradoro retriverį, vardu Borsa, neturėjo nė menkiausio įsivaizdavimo, kad po daugiau nei dešimtmečio augintiniai taps tokia daug apimančia jo veikla.
Laikui bėgant Saulius su žmona Rimante Žiemelyte įsigijo antrą labradoro retriverį, vardu Kela, – šįkart šokoladinės spalvos.
„Namuose jau lakstė du labradorai, bet mums norėjosi dar vieno šuns – dalyvauti parodose man labai patiko, sumaniau, kad būtų smagu į jas važiuoti ne su vienos, o su kelių veislių šunimis. Ir azarto daugiau būtų! Ieškojau veislės, kuri būtų kiek mažesnė, bet išvaizdi, kad šuo namuose nesišertų.
Daug domėjausi įvairiomis veislėmis, tarp jų iš karto buvo atmesti neveisliniai šunys (pvz., su labradoru kryžmintas pudelis, spanielis su pudeliu ir pan.), kurie tokie populiarūs Amerikoje, tačiau neturi jokios savo istorijos, galimų ligų sąrašo“, – pasakojo vyras.
Dar vienos veislės pasirinkimas Sauliui ir Rimantei buvo ne tik įdomus, bet ir atsakingas darbas, mat norėjosi rasti vietą ir veisėją, kuris ne tik parduotų šuniuką, bet ir padėtų vėliau juos veisiant. Taip šeima atrado ispanų vandens šunis. 2017 m. „Okeanija“ buvo pirmasis veislynas Lietuvoje, atsivežęs šios veislės šunų. O vos per 4 metus šie šunys išpopuliarėjo tiesiog žaibiškai.
„Šia veisle susižavėjo visa mūsų šeima ir draugai. Šiandien turime 7 šios veislės augintinius ir per Velykas pasaulį išvydusius mažylius. Dvi suaugusios ispanų vandens šunų kalytės gyvena su mumis, viena pas mano tėvus, tokią turi ir sesuo.
Kiti mažyliai gyvena šeimose pas mūsų draugus. Treniruotėmis, parodomis, kelionėmis rūpinamės mes, o šeimininkams lieka maloniausia dalis – mylėti ir lepinti mažylius.
Be šunų veisimo nebūtų ir mano užsidegimo augintinių fotografijai“, – pasakojo S.Jermolajevas.
Čia viskas ir įsisuko – Saulius nuvyko į keletą parodų, o galiausiai pomėgis iš įdomaus laisvalaikio virto kone antra profesija.
Kai jau turėjo du labradoro retriverius, šeima sugalvojo pasidovanoti fotosesiją su jais. Taip Saulius su žmona nuvyko ir pas garsų fotografą Gediminą Žilinską. Tai buvo ne tik be galo įdomi ir nuotaikinga fotosesija, bet ir veisėjas vėliau tapo G.Žilinsko mokiniu ir asistentu.
„Jeigu mokytis, tai tik iš geriausių“, – toks Sauliaus požiūris. Jis džiaugėsi dabar jau sulaukiantis ir pagyrimų fotografijoje ne tik iš savo mokytojo, bet ir iš kitų savo srities profesionalų visoje Europoje.
„Dvejus metus aktyviai dalyvavau kinologų veikloje, važiuodavome ir į prestižines šunų parodas, organizuojamas ne tik Baltijos šalyse, bet ir Didžiojoje Britanijoje („Crufts“), ir visoje Europoje. Parodos – mano pomėgis, kaip kitiems žvejyba ar medžioklė.
Kaip atsirado fotografavimas? Kartu su pirmu augintiniu. Tiesiog mėgėjišku fotoaparatu fotografavau mūsų šeimos narį. Netrukus įsigijau profesionalią techniką, žmonės pradėjo prašyti įamžinti jų augintinius, mažų šuniukų vadas, parodose – augintinius su laimėjimais“, – pasakojo Saulius.
Prieš ketverius metus veislyno „Okeanija“ įkūrėjas įstojo į Pasaulinę šunų fotografijos asociaciją (WDPA – „World Dog Press Association“). Jis tapo ir pirmuoju ten priimtu fotografu iš Lietuvos. Ši asociacija rengia pasaulinius šunų fotografijų konkursus.
Saulius džiaugėsi: šiemet jo daryta nuotrauka tokiame konkurse savo kategorijoje – „Geriausias žmogaus draugas“ – laimėjo pirmąją vietą. Šį apdovanojimą kol kas Saulius ir vadina didžiausiu įvertinimu.
Nuotraukoje įamžinta „Okeanijos“ veislyno vedlė su garbanotu ispanų vandens šunimi Vasco. Ši nuotrauka taip pat naudojama ir Lietuvos kinologų draugijoje – ji atspindi atsakingo šeimininko akademijos veidą.
Pats šunis veisiantis ir su jais parodų ringe pasirodantis S.Jermolajevas pastebėjo, kad dažniausiai į parodas su augintiniais vyksta moterys, – vyrų, kurie patys veda savo šunis į ringą, čia sutiksi tikrai mažiau. Parodose vyras džiaugiasi sutinkantis daug įdomių žmonių, susipažįstantis su kitais šunų veisėjais iš viso pasaulio, galintis pasidalyti patirtimi.
„Veiksmo ringe – vos kelios minutės, tad jei vykčiau tik parodyti savo šunų, būtų labai liūdna. Todėl dar prieš pandemiją sumaniau pafotografuoti vyrus su savo augintiniais, kurie patys dirba treniruotėse ir rodo šunį ringe teisėjui, dalyvauja konkursuose.
Šis projektas „Draugai namuose – profesionalai parodų ringe“ buvo pirmasis ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, ir sulaukė didelio susidomėjimo. Nuotraukos buvo eksponuojamos kalėdinėje šunų parodoje 2019-ųjų gruodį. Tokios fotosesijos pasaulyje nebuvo.
Tokią pat fotosesiją rengiau ir su šeimomis – jų buvo vos dvi, tačiau visuomet sakau: geriau kokybė, o ne kiekybė. Kad vyras ir moteris abu su savo šunimis dalyvautų parodose – retenybė. Dažniausiai šeimininkai samdo profesionalius vedlius, kad jų šunis parodytų teisėjams“, – pasakojo ispanų vandens šunų ir labradoro retriverių veislyno „Okeanija“ įkūrėjas ir savininkas.
Saulius neslepia: nuo mažens socializuoti ir dresuoti šuniuką – milžiniškas darbas ir didžiulė atsakomybė. Didžiausias darbas – ne išmokyti augintinį taisyklingai pasirodyti parodose, o padaryti taip, kad jis parodoje jaustųsi puikiai, kad ir jam būtų smagu.
Jis pasidžiaugė, kad savo komandoje turi puikią pagalbininkę Ugnę Juozelėnaitę, kuri ne tik treniruoja kai kuriuos jų šunis, bet ir jais rūpinasi, kai šeimininkai išvyksta atostogų.
„Kai pamatai nuotraukas ar vaizdo reportažus, kaip jie ten leidžia laiką, pagalvoji, ar norės grįžti namo! Mano šunys, vos paimu į rankas pavadėlį ar užsidedu kuprinę su fotoaparatu, nebenustygsta vietoje, jie visada džiaugsmingai nori eiti kartu.
Kai atvyksta būsimi šuniukų šeimininkai, juokaujame, kad, be kitų dalykų, augintiniai visada bus išėję pozavimo fotografui pradžiamokslį“, – pasakojo veislyno įkūrėjas.
Negana to, fotografija vyrui ne tik pomėgis, bet ir papildomos pajamos. Saulius neslepia, kad jo fotosesijos nėra pigios, nes kiekvienai jis kuria atskirą idėją, scenarijų.
Šuniukų iš vyro veislyno žmonėms kartais tenka palaukti ir dvejus metus. Mat tai optimalus laikas kalytei ne tik atsigauti, bet ir gyventi visavertį gyvenimą šeimoje.
„Kalytė nėra ir neturi būti lyg koks pinigų medis, kurį nuolatos purtai, ji turi gyventi normalų laimingo šuns gyvenimą. Atsižvelgdamas į kiekvieno augintinio savijautą bei Lietuvos kinologų draugijos reikalavimus veisėjas turi priimti sprendimą, kaip, ką, kada ir su kuo daryti.
Kai į mus kreipiasi augintinio ieškantys žmonės, visada jiems pasakau, kad gali tekti laukti ir beveik dvejus metus. Jei pasiseks – pusmetį. Juk net nukeliavęs į automobilių saloną naujo negausi tą pačią akimirką. Neparduodame šunų gyvenimui voljeruose – parduodame šeimos narius.
Vieni žmonės iškart sutinka laukti, kiti pradeda abejoti. Tokių neapsisprendusių net netraukiu į laukiančiųjų sąrašą. Šuniukus į naujus namus išleidžiame tik labai gerai susipažinę su būsimais šeimininkais“, – pasakojo Saulius.
Jo augintinių pirkimo sutartyse yra griežti punktai ne tik dėl nepriežiūros, bet ir dėl šuniukų veisimo be dokumentų. Atidžiai stebėjęs daugintojų skandalų naujienas Lietuvoje vyras iškart pasirūpino, kad jo augintinių niekas negalėtų įsigyti tokiems dauginimo ketinimams.
„Mums, veisėjams, tai, kas vyko dėl daugintojų, nėra naujiena. Tačiau visi džiaugėmės, kad ledai čia pajudėjo, kad tai viešinama. Baisu, vargšai gyvūnai...“ – kalbėjo Saulius.
Vaikystėje augęs su kate, šiandien Saulius nebeįsivaizduoja namų be šunų. Šeima ir keliauja kartu su augintiniais. Jų namuose šunys – mylimi ir globojami šeimos nariai, švelnumo ir džiaugsmo terapija ir reabilitacija. Ypač sutuoktiniai laimę turėti augintinių pajuto per karantiną – nors parodos nevyksta, namai visada gyvi, pilni klegesio ir judesio.
„Pasivaikščiojimai, žaidimai, dresūra. Nelyginu šuns su žmogumi, bet mūsų augintiniai tikrai gyvena ne prasčiau nei mes. Iš pradžių lyg ir bandėme neleisti į svetainę... Dabar, kai turime keturis, nebeleidžiame jų į miegamąjį, bet visur kitur – prašom. Kam reikia šuns, jei jis negali būti šalia, jei namai apdėlioti tvorelėmis?“ – retoriškai klausė Saulius.
