Prekės ženklo MEMPHITA įkūrėja didžiąją karantino dalį praleido savo studijoje sostinėje.
Tarp baltų sienų mintyse iškilo pirmieji kolekcijos derinių siluetai, o jų eskizai nugulė ant popieriaus.
Įprastai toliau būtų kruopščiai renkami audiniai, konstruojami lekalai, galiausiai siuvamoji mašina suktų siūlo ritę...
Deja, dėl pandemijos užvertos šalių sienos šį planą kiek pakoregavo.
„2020-ųjų vasaros pabaigoje mintyse susidėliojusi drabužių kolekcijos vizija atrodė šiek tiek kitaip. Tuo metu nė į galvą nešovė, kad netrukus gali pritrūkti audinių ar kitų siuvimo procesui reikalingų detalių.
Viskas prasidėjo nuo noro pratęsti pirmąją savo kolekciją. Deja, planus kaip reikiant pakoregavo pasaulį užplūdusi pandemija.
Įvedus karantiną duris užvėrė ir tos vietos, kuriose drabužių kūrėjai įsigyja siūti reikalingų priemonių. Tuomet ir prasidėjo didysis išbandymų metas“, – kolekcijos kūrimo pradžią prisiminė B.Klimbytė.
Dizainerės kūryboje akį traukia kontrastingų, ryškių spalvų gama ir geometrinių figūrų formos.
Išraiškingi, gyvybingi spalvų akcentai prikausto dėmesį, asocijuojasi su gyvybe, prisikėlimu iš visus užvaldžiusio sąstingio.
Rožinės ir raudonos spalvų derinys spinduliuoja šviesą, prikausto dėmesį ir kelia nuostabą.
„Vasariškas gėlėto rašto audinys – tarsi svajonė ir viltis, kad ši painiava, apnikusi pasaulį, kada nors baigsis“, – viltingai sakė Benita.
Įkvėpimas, kaip pasakojo kūrėja, atėjo iš italų dizaino ir architektūros kūrėjų grupės „Memphis Milano“ darbų, meno kūrinių ir devintojo dešimtmečio dvasios.
Su šiuo dizaino judėjimu kūrėja pirmą kartą susipažino gyvendama ir savo profesinius įgūdžius tobulindama Milane.
Kasmetinėje didžiausioje dizaino ir interjero parodoje pasaulyje „Salone del Mobile“ atrastas stilius pakerėjo jauną mados kūrėją ir padėjo suformuoti asmeninės kūrybos braižą.
Maži kristalų elementai, žvyneliais nusėti audiniai, kurių gausu šios kolekcijos drabužiuose, atspindi vieno iš „Memphis Milano“ įkūrėjų Ettore Sottsasso (1917–2007) darbuose naudojamą keramikos, stiklo ir plastiko draugystę.
„Drabužių siluetai kurti siekiant žmogaus figūrai suteikti architektūriškumo pojūtį, priartinant figūrą prie skulptūros, dizaino objekto.
Kartu buvo svarbu išlaikyti drabužį patogų kasdieniam vilkėjimui. Maištinga, drąsi ir protestuojanti – kaip ir „Memphis Milano“, kurie protestavo prieš minimalizmą“, – tokią moterį, vilkinčią savo kurtais drabužiais, mato vilnietė.
Kolekcijos pavadinimas „Deficitas“ kilo dėliojant paskutines kolekcijos detales.
„Atsitraukusi nuo ilgo ir įtempto kūrybos darbo minutę stabtelėjau. Į galvą šovė mintis, kad visą šį etapą ir savo kūrybinę būseną apibūdinčiau vieninteliu žodžiu – deficitas.
Man trūko emocijų, priemonių, žmonių, o svarbiausia – laisvės. Savaime kilo klausimas: kas kūrėjui geriau – ar būti įspraustam tarp keturių sienų, ar turėti begalinę laisvę?“ – retoriškai klausė B.Klimbytė.
Drabužių kūrėja svarstė, kad nors kūrybos laisvė atimta nebuvo, kasdien tekdavo susidurti su kūrybiniu sąstingiu – juk vienintelė erdvė, kurioje sukosi dienos, buvo keturios studijos sienos.
„Pajutau, kaip greitai traukėsi kolekcijos spalvos, kaip balta sienų spalva įsivyravo didžiojoje dalyje drabužių. Vienatvė ir saviizoliacija nuo išorinio pasaulio ištuštino mintis ir sukėlė idėjų stygių“, – prisiminė B.Klimbytė.
Įtemptais kūrybiniais momentais kūrėja žinojo negalinti atsiriboti nuo pagrindinių MEMPHITA drabužių atsiradimo istorijos detalių.
„Kolekcijoje išliko griežtos, konstruktyvios drabužių formos. Čia nerasime jokių užuominų į romantizmą ar kitokių, švelnų sapną primenančių detalių. Kolekcijoje daug vyriško silueto kirpimo: švarkai, marškiniai, tiesaus kirpimo kelnės. Siekiant sukurti architektūriškas formas konstrukcijoje naudojami petukai, korsetą laikantys kauliukai, išorinės siūlės. Deficito nuotaiką sukuria trumpas sijonų ir palaidinių ilgis. Audiniai naudojami minimaliai, smarkiai apnuoginamos rankos bei juosmuo“, – pasakojo Benita.
Naujausią B.Klimbytės kolekciją dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba.
