Jau ne vienus metus kartu su nekilnojamojo turto projektais užsiimančiu britų verslininku Raymondu Bloomfieldu (64 m.), jųdviejų sūnumi Ray Benjaminu (2 m.) ir dukra iš ankstesnių santykių Ūla Marija (14 m.) laimę kurianti moteris dabar gyvena tarp dviejų šalių.
Kitaip nei daugelis emigrantų, Gustė koronaviruso pandemijos metu negrįžo į Lietuvą – gimtinėje ji savo ateities jau seniai nebemato. Su vyru juodu susikrovė lagaminus ir iš Londono centre esančių apartamentų persikėlė į vilą Ispanijoje.
Įspūdingų kalnų fone moteris šoka ant pirštų galiukų ir tarsi gulbė savo sparnais mojuoja už jos besidriekiantiems toliams. „Baletas man – tikrų tikriausia pasaka“, – prisipažino toje pasakoje šiandien gyvenanti G.G.Žalienė.
– Baletas į jūsų gyvenimą atkeliavo praėjusį pavasarį. Ko išmokote per metus?
– Atkartoti pagrindines rankų ir kojų pozicijas, žinau jų pavadinimus. Manau, kad man visai neblogai sekasi pritūpimai „demi plie“ ir „grand plie“, kojos pakėlimas „battement tendu“. Na, o mano mokytoja Kristina sako, kad mano stiprioji vieta – arabeska (judesys, kai baleto šokėjas stovi ant vienos kojos. – Red.). Sunkiausia atlikti greitų posūkių grandines.
– Kaip į norą pradėti mokytis baleto reagavo jūsų artimieji – vyras ir vaikai?
– Ūla sakė, kad išprotėjau! Raymondas vis pašiepdavo, juokais klausdavo: „Na, tai kada ant scenos jau?“ Pyktelėjau. Pasakiau jam, kad tai mano hobis. Juk jis skaito apie politiką ir astronomiją ne todėl, kad ruošiasi tapti politiku ar išradėju. Užsiimu tuo, kas man patinka. Neverčiu kitų užsiimti baletu, tegu žmonės veikia tai, kas jiems patinka. Jei turite kokią nors svajonę, siūlyčiau pradėti ją įgyvendinti. Niekas niekada nėra per vėlu. Bent jau COVID-19 pandemija mus visus turėjo išmokyti, koks trumpas ir nenuspėjamas yra gyvenimas.
– Ar pavyko išvengti traumų? Jos juk dažnos palydovės baleto pasaulyje.
– Mokytoja mane švelniai pabarė, kai išgėrusi šampano apsiaviau puantus... Nuo tada pasakiau sau, kad per baleto pamokas visuomet būsiu itin atsakinga. Traumų, girdėjau, būna tikrai rimtų.
– Vis paminite savo mokytoją – garsią baleto šokėją Kristiną Tarasevičiūtę. Kodėl pasirinkote būtent ją?
– Mano ir Kristinos bičiulystė trunka jau gal dvidešimt metų. Kristina yra tikrų tikriausia profesionalė, pati geriausia pedagogė. Ji rezultato išreikalauja be spaudimo, su humoru, švelniai. Ji mane tiek subtilybių išmokė! To nerasčiau jokiame „YouTube“ ar specialioje literatūroje.
Tiesa, abi baigėme tą pačią Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Aš mokiausi dailės, o ji – baleto. Pamenu, į mokyklos valgyklą ateidavau murzina nuo dažų, apsivilkusi didžiulį megztinį (naiviai maniau, kad jis paslėps kilogramus), pasiryžusi nusipirkti spurgų ar kitokių kaloringų skanėstų. Balerinos būdavo kitokios: išsiskirdavo laikysena, išvaizda. Apskritai baletas man – pasaka.
– Kokiu būdu vyksta pamokos karantino metu, kai mokytoja Lietuvoje?
– Mokausi nuotoliniu būdu. Mes matome viena kitą kompiuterio ekrane ir dirbame. Ji mane taiso, aiškina.
– Ar norint pradėti šokti mėgėjiškai reikia turėti įgimtų fizinių ir kitokių gebėjimų, ar baleto judesių išmokti gali kiekvienas?
– Mano supratimu, žmogus turi turėti fizinius duomenis arba pasižymėti didžiuliu užsispyrimu ir nuolat dirbti. Balete labai daug klasikinių taisyklių, nėra improvizacijos. Judesių grožis ir tikslumas – atkaklumo rezultatas. Profesionalios balerinos treniruojasi bent 3 valandas per dieną! Man kol kas užtenka pusantros valandos. Būnu maloniai pavargusi.
Baleto esmė – grožis, estetika, čia itin svarbu detalės, net nedidelis galvos pasukimas gali turėti didžiulę reikšmę. Pavyzdžiui, šiuo metu stengiuosi išmokti atskirti kūno padėties darbus. Tai reiškia, kad kai dirbu su koja, viršutinė kūno dalis visiškai negali judėti, veide irgi negali būti matoma jokio dantų sukandimo. Čia tiek daug subtilybių!
– Kaip save motyvuojate? Ar nesinori pasirodyti didesnei auditorijai?
– Tie, kurie parkuose bėgioja uždusę, tai daro ne dėl tikslo laimėti maratoną. Jie pirmiausia bėga dėl savęs – savo sveikatos, psichologinės būsenos, fizinės formos. Ir aš baletu užsiimu dėl tokių pat priežasčių. Mano didžiausia motyvacija – matyti gražų, liekną, stiprų savo kūną. O skirtumas per metus tikrai nemažas! Dabar sveriu 48 kg, esu 170 cm ūgio. Man nėra geresnio jausmo, nei jaustis lengvutei.
Bet silpna nesu! Pabandykite ištiestą koją iškelti iki galvos ir ją išlaikyti, po to ramiai, nesukandę žandikaulio ir nespurdėdami gražiai nuleisti ir pastatyti ant žemės. Baleto šokėjai labai stiprūs.
Žinoma, gal ir norėčiau ateityje sušokti kokiai auditorijai. Būtų malonu. O ir mano svajonės manęs nestebina. Aš jas prisijaukinu, susidraugauju su jomis.
Yra žmonių, kurie savo svajones regi kaip kai ką idealaus ir nepasiekiamo. Tai – žmonės, linkę save įtikinėti, kad tai – ne jiems. Bet juk tuomet tu negyvensi savo svajonių gyvenimo!
O aš jį gyventi noriu. Kodėl negaliu gyventi taip, kaip noriu?
Pavyzdžiui, nužvelgdavau moteris, dėvinčias „Chanel“ apdarus. „Juk tokios kainos, kas sau tai gali leisti!“ – maniau. Ir aš nekalbu apie tas, kurios nešioja padirbinius. Kalbu apie tas, kurių megztukas, sijonas, paltukas – viskas iš „Chanel“. Pamenu, žiūrėdavau į jas ir nervindavausi. O kodėl nervindavausi? Vadinasi, pati norėjau tokia būti, vadinasi, pavydėjau.
Pasakiau sau, kad irgi noriu rengtis tik „Chanel“ drabužiais. Man patinka. Viskas. Taškas. Sukroviau auklei, draugėms maišus nenešiojamų drabužių, dalį apdarų, kurie neatitiko mano stiliaus, pardaviau.
Ir dabar pusė mano garderobo yra iš „Chanel“! Kiekviena tai gali, jeigu nori. Sakysite: „Neturiu pinigų, galiu įpirkti tik „Zara“...“ Bet, moterys, vadinasi, ne taip jau ir norite.
Būkite išmintingos! Gal turite kokius nors baisius „D & G batus“ – parduokite. Už tuos pinigus nusipirkite ką nors iš „Chanel“. Juk yra daugybė interneto portalų, kur siūloma originalių daiktų mažesnėmis kainomis. Gal dėvėti, gal su kokiu defektu, bet yra iš ko rinktis. Man, beje, vyras iš „Chanel“ parduotuvių irgi nepirktų suknelės už 18 tūkst. eurų, bet aš pati kažkaip susisuku.
– Baletas vadinamas vienu garsiausių Prancūzijos prekės ženklų. Gal planuojate mokytis ir prancūzų kalbos?
– Man baleto terminologija yra žavesys! Kaip juokauju, baleto kalba man gražesnė už prancūzų kalbą. Vis dėlto nesieju baleto tik su Prancūzija. Baletas atsirado Italijoje, o stipriausios mokyklos veikia Rusijoje.
Išaiškinimus apie kojų ir rankų pozicijas, šokio pozas, judėjimo kryptis skaitau tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.
– Sakėte, kad kalorijas skaičiuojate visą gyvenimą. Ar pasikeitė mitybos įpročiai pradėjus šokti ir persikėlus į Ispaniją, kuri garsėja Viduržemio jūros dieta?
– Nelabai lengva nevalgyti, oi, tai kova visam gyvenimui! Bet stengiuosi. Mėsos nevalgau, bet žuvies atsisakyti sunku. Savo kieme turiu vaismedžių, kas rytą spaudžiu apelsinų sultis. Šis įprotis įsišaknijo, kai užsikrėtėme koronavirusu. Visur skaičiau, kad reikia kuo daugiau vitamino C. Dabar jau neįsivaizduoju savo ryto be šviežiai spaustų apelsinų sulčių.
– Naujus namus įsigijote praėjusį rudenį. Kaip pavyko įkurtuvės?
– Anglijoje viskas uždaryta. Negalima išvykti iš šalies be rimtos priežasties. Mano dukra ir sūnus su aukle gyvena ten. Bandžiau suorganizuoti, kad vaikai atvyktų pas mane, bet tai, pasirodo, nėra rimta priežastis išvykti. O ir mes skristi į Angliją negalime, nes mano vyro koronaviruso testas vis dar teigiamas.
– Kodėl rinkotės Ispaniją?
– Marbelja man yra Europos Kalifornija. Koks čia klimatas! Kokie žmonės! Čia patinka viskas.
Beje, turime nuostabius kaimynus. Visi jie užsieniečiai: iš Šveicarijos, Jungtinių Valstijų, Anglijos, Vokietijos... Mes visi bendraujame angliškai. Kai užsikrėčiau koronavirusu ir teko izoliuotis namuose, kaimynai man prie durų palikdavo sriubos, maisto, vaistų. Visi jie draugiški, nuo jų veidų nedingsta šypsenos.
Jeigu taip būtų pasielgęs kuris nors iš kaimynų Lietuvoje, būčiau tikrai nustebusi ir į juos žiūrėčiau įtartinai, manyčiau, kad jie ko nors prašys. Bet čia niekas nieko neprašo, tik duoda. Man irgi patinka duoti.
– Tikriausiai pasimėgavus karšta Ispanijos saule grįžti į lietingąjį Londoną nebesinori?
– Tikrai taip, tik labai pasiilgau vaikų. Be to, man trūksta daiktų, drabužių, knygų – viskas Londone. Čia gyvenu turėdama vieną lagaminą, kaip atostogų kurorte. Atsibodo vaikščioti su tais pačiais drabužiais, bet ką padarysi.
– Planuojate gyventi tarp dviejų šalių ar Ispanijoje norite apsistoti visam laikui?
– Kol kas gyvename tarp dviejų šalių. Bet čia yra tobula vieta. Džiaugiuosi, kad prikalbinau Raymondą neskubėti į Londoną. Jau 3 mėnesiai, kai mes čia!
– Dėl koronaviruso be šeimos sutikote Kalėdas, jūsų vyras per gražiausias metų šventes gulėjo ligoninėje. Kas nutiko?
– Kai atskridome į Ispaniją, jis skundėsi, kad jam sunku kvėpuoti, silpna. Sakiau jam nezirzti. Po kelių dienų pati pasijutau keistai, tarsi iš vakaro būčiau išgėrusi prastą kokteilį.
Prisimenu, kad ėjau pajūriu, saulė kaitino, išsirengiau net iki trumpų rankovių. Ir supratau: „Aš užsikrėčiau koronavirusu.“ Jis buvo nustatytas mums abiem su vyru.
Viskas įvyko taip staiga. Buvau bejėgė, sėdėjau ligoninėje ir klausiau gydytojo verdikto. Jis pasakė, kad namie turėsiu karantinuotis 10 dienų, o Raymondas – gultis į ligoninę. Abu jo plaučiai buvo stipriai pažeisti, tyrimų rezultatai – prasti. Jis buvo gyvas lavonas.
Vėliau iš gydytojų sužinojau, kad jie į mano vyrą žiūrėjo kaip į tą, kuris neišvengiamai mirs. Taip maniau ir aš. Bet apsimečiau, kad nepanikuoju, kad viskas bus gerai. Kraudama jo daiktus į ligoninę maniau, kad tai darau paskutinį kartą gyvenime.
Ir meldžiausi. Labai daug, sukalbėjau visas litanijas ir dabar visada po ranka turiu maldaknygę.
Raymondas iš ligoninės grįžo po kelių savaičių. Man tai buvo tikras stebuklas.
