O kokia buvo grožio industrija garsenybių, į kurias daugelį metų lygiavosi ne viena Lietuvos moteris, jaunystės laikais? Minimumas priemonių ir daug kūrybos!
Galima pajuokauti, jog ir pati priklausau kartai, kuri, kad turėtų dailią šypseną, dantis balindavo sutrintomis anglies tabletėmis, o savaiminį įdegį išgaudavo smulkiai sutarkuotomis morkomis. Greičiausiai tas oranžinis „kamufliažas“ atrodė labiau panašus į geltą, bet mane tuo metu rezultatas džiugino.
Plaukų džiovintuvas anuomet irgi buvo retenybė, bet užtai visi turėjome orkaites: ir plaukai akimirksniu išdžiūdavo, ir žandai nurausdavo – dvigubas efektas, tad argi nenuostabu? O kai vaistinėje atradau elastinį bintą, iš kurio pavyko pasidaryti tinklines pėdkelnes, jaučiausi kaip devintame danguje!
Apie tai, kaip jaunystėje sekėsi gražintis, kada ir kokią kosmetiką pradėjo naudoti, „Stiliui“ papasakojo radijo ir TV laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė (55 m.).
Kosmetiką pradėjau naudoti labai vėlai. Eidama į šokius pasidažydavau tik blakstienas. Tušas „Leningrad“ buvo popierinėje dėžutėje su kietu plastikiniu šepetėliu. Kad jį galėtum naudoti, pirmiausia reikėdavo paspjaudyti.
Mano mama tuo metu jau naudojo kosmetiką, žinoma, rusišką, nes kitokios juk nebuvo. Dar ji buvo įsigudrinusi pati darytis manikiūrą. Visi sakydavo, kad mieste gražiausios rankos – Tamošiūnienės. Ir man pirmą manikiūrą gyvenime padarė mama.
Turėjau ilgus, sunkius plaukus, kasdien juos pindavau į kasą. Jau vien tai, kad man juos leisdavo išsileisti, būdavo šventė. O labai ypatingomis progomis mama juos šiek tiek net pasukdavo suktukais (tada juos vadinome „bigudukais“).
Kai pasižiūriu į savo mokyklos baigimo nuotrauką, matau, kad kirpčiukai irgi buvo pasukti. Labai jau nekaip ir neatsimenu – kuo, bet svarbu, kad pasukta. Plaukai buvo mamų ir močiučių nuosavybė. Dėl tos storos ilgos kasos sulaukdavau daug komplimentų, bet man jie buvo labai įsiėdę į kraują. Tik kai sulaukiau šešiolikos metų, man galiausiai buvo leista pasitrumpinti plaukus iki pusės nugaros.
Šešėlius turėjau vos kelių spalvų. Ir visi mėlyni, nes tada tokia buvo mada.
Drabužių pasirinkimas buvo daugiau nei skurdus. Aš esu žemaitė iš Plungės. Jūreiviai į Klaipėdą priveždavo visokių džinsų, odinių striukių, o iš ten šie daiktai ir mus pasiekdavo.
Plungėje turgus buvo didelis. Bet prisigyventi iki tų džinsų buvo beveik nerealu, nes jie kainavo apie 200 rublių – kur kas daugiau, nei tuomet siekė mėnesinė alga.
Mano mama važinėjo po Sovietų Sąjungą, kartais ir į artimąjį užsienį. Ten pirkdavo audinius ir parveždavo man dovanų. Todėl daugiausia rengdavausi siuvėjos siūtais drabužiais. Turėjau net kelnes iš aksomo, kurį atvežė iš Vidurinės Azijos.
Kai į madą atėjo plačios („kliošinės“) kelnės, pamenu, jas siūdavo iš brezentinių maišų. Deja, man su siuvėja sekėsi blogiau, nes ji buvo vyresnio amžiaus. Nors labai norėjau aptemptų kelnių, siuvėja nusprendė, kad tikrai negali taip būti, jog užpakaliukas „trykštų“.
Nusižiūrėjusi kokiame nors žurnale susimodeliuodavau plačią „šleiką“, o ji takšt – triskart plonesnę, nes „kas čia per užsieninės mados?!“
Tačiau vis tiek jausdavausi gerai, nes tokį pasiūtą drabužį turėdavau tik aš viena. Vėliau pati išmokau ir siūti, ir megzti.
