Turėti savo plastikos chirurgą tapo taip pat elementaru kaip ir turėti asmeninį kirpėją. O kokia buvo grožio industrija garsenybių, į kurias daugelį metų lygiavosi ne viena Lietuvos moteris, jaunystės laikais? Minimumas priemonių ir daug kūrybos!
Galima pajuokauti, jog ir pati priklausau kartai, kuri, kad turėtų dailią šypseną, dantis balindavo sutrintomis anglies tabletėmis, o savaiminį įdegį išgaudavo smulkiai sutarkuotomis morkomis. Greičiausiai tas oranžinis „kamufliažas“ atrodė labiau panašus į geltą, bet mane tuo metu rezultatas džiugino.
Plaukų džiovintuvas anuomet irgi buvo retenybė, bet užtai visi turėjome orkaites: ir plaukai akimirksniu išdžiūdavo, ir žandai nurausdavo – dvigubas efektas, tad argi nenuostabu? O kai vaistinėje atradau elastinį bintą, iš kurio pavyko pasidaryti tinklines pėdkelnes, jaučiausi kaip devintame danguje!
Apie tai, kaip jaunystėje sekėsi gražintis, kada ir kokią kosmetiką pradėjo naudoti, „Stiliui“ papasakojo aerobikos trenerė Joana Bartaškienė (70 m.).
Nuo jaunystės buvau labai aktyvi, daug sportavau. Jaučiausi jauna, sulaukdavau begalės komplimentų, gal todėl iki trisdešimties metų apie kosmetiką nieko nežinojau ir net nesidomėjau.
Būdama 33-ejų Laisvės alėjoje kartą nuėjau pasidaryti manikiūro. Žiūriu, kad kosmetologė dar ir masažą daro. Sakau, gal ir man veidą pasilepinti? Išgirdau: „Oi, jūs dar labai jauna, bet po truputį apie lengvą masažą, kuris vos sužadintų kraujotaką, pagalvoti jau galima.“ Porą kartų pasidariau. Bet kadangi pinigų pertekliaus nebuvo, o ir veiklos labai daug turėjau, vėl kažkaip užsimiršo.
Vėliau čekų mados žurnale perskaičiau, jog susuktu rankšluosčiu reikia daryti tapšnojamąjį masažą kaklui, kad nebūtų pagurklio. Šią gudrybę iki šių dienų naudoju. Dabar sakoma, jog keturiasdešimt – jau senatvė, o man atrodo, kad tik tada subręstama!
Jaunystėje buvau auklėjama griežtai. Plaukus nusišviesinau tik po tėvelio mirties, gal kokių 35 metų, nes iki tol bijojau. Ne vyro, o tėvo! Buvau garbanota ir, aišku, labai norėjau tiesių plaukų, tempiau juos ir tiesinau cukruotu vandeniu ir „špilkomis“.
Norėdama pašviesinti plaudavau ramunėlių nuoviru. O draugės, kurios norėjo tamsesnių plaukų, naudojo ąžuolų žievę. Prisiklausėme, kad veidui vietoj kremo tinka grietinė, o pienu gerai praustis. Tai ir naudojome tokią „kosmetiką“.
Blakstienų tušas buvo pagrindinė makiažo priemonė. Dar turėjau „po blatu“ gavusi šešėlių. Lūpų dažais ne tik lūpas, bet ir žandus padailindavau.
Kartą prisižiūrėjusios, kaip vienos draugės mama pudruojasi, ir mes išbandėme pudrą. Išėjom „į žmones“ ir girdime, kaip kažkas klausia: „Iš kur čia tos mergiščios baltais veidais?!“ Pudra tai buvo balta, visai ne mūsų odos atspalvio.
Iš Estijos parsivežiau aerobikos virusą – televizijoje su savo studentėmis du kartus per savaitę vesdavau pamokų kupiną sveikatos laidą. Jau buvau daug laimėjimų pelniusi gimnastė, tad turėjau didelį pasisekimą tarp vyrų ir atrodžiau sau pati gražiausia. Su draugėmis, kitomis gimnastėmis jautėmės išskirtinės, buvome tikros, kad su mumis gali konkuruoti nebent balerinos.
Manau, tas pasitikėjimas išties turėjo patrauklumo. Kai tavo laikysena taisyklinga, eini grakščiai, nesvarbu nei nosies forma, nei plaukai, nei akių spalva. Vidinė energija yra duotybė. Kad mergaitė pasitikėtų savimi ir eitų iškelta galva, jai nuo mažų dienų turi būti sakoma, kaip ji gražiai šoka, kaip gerai piešia. Jei moteris bus nelaiminga, tai matysis jos akyse ir nei kosmetika, nei kūno formos 60-90-60 tapti laimingai tikrai nepadės.
