Viena gražiausių XX amžiaus meilės istorijų prasidėjo tada, kai Lietuvoje jau skambėjo nepriklausomybės aidai, tačiau politiniu lygmeniu šalies dar nebuvo. Tuomet svarbiausią reikšmę turėjo tuometė Rusijos sostinė Sankt Peterburgas, o Vilnius tebuvo mažas taškelis imperijos žemėlapyje.
Lemtingąjį poros meilės pradžią pažymėjusį 1907-ųjų rudenį S.Kymantaitė buvo pradedančioji literatė. Į Vilniuje vykusį Vinco Kudirkos (1858–1899) 50-mečio minėjimą kontroversiškai vertinamą menininką iš Druskininkų ji buvo pakvietusi pati. Vėliau prisiminimuose Sofija rašė, kad dar prieš susitikimą ją kamavo jaudulys.
Panašu, kad būsimo garsiausio Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus širdyje irgi virė jausmai – per šventę jis prisėdo prie Sofijos ir paprašė jį mokyti lietuvių kalbos, mat pats taisyklingai kalbėti lietuviškai nemokėjo, jo šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Pamokas netrukus pakeitė ilgi, iki ryto trukę pasivaikščiojimai Vilniaus gatvėmis ir vis stiprėjantys jausmai vienas kitam.
Galbūt būtent tada jaunutės rašytojos lydimas į ketvirtąją dešimtį įkopęs dailininkas, žvelgdamas į apsnigtus bažnyčių bokštus, ėmė dar labiau mylėti tėvynę. Teigiama, kad ne kas kitas, o Sofija jam įskiepijo tokį tvirtą didžiavimosi savo tauta jausmą. Apskritai pirmieji pažinties su mylimąja metai M.K.Čiurlioniui atnešė didžiulę sėkmę – tada jis nutapė brandžiausias sonatas, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą.
Nepaisant amžiaus skirtumo, Mikalojaus ir Sofijos pora pasižymėjo tuo laiku ne tokia įprasta vyro ir moters lygybe.
Genijaus gyvenimą ir kūrybą daug tyrinėjusio politiko, muzikos ir kultūros istoriko prof. Vytauto Landsbergio (88 m.) žodžiais, Sofija buvo kaip reta išsilavinusi to meto lietuvaitė.
Jaunystės dienas ji praleido Plungės rajone įsikūrusiame Kulių kaimelyje, jos tėvas buvo bežemis bajoras. Nors šeima vertėsi sunkiai, žemaitiškai užsispyrusios ir praktiško būdo Sofijos išsilavinimu pasirūpino dėdė, pirmuoju jos lietuvių kalbos mokytoju tapo jaunas kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933).
Vėliau ambicinga mergina mokslus tęsė Sankt Peterburge, Rygoje, Krokuvoje, o grįžusi į Vilnių pradėjo aktyviai reikštis tautos išsilaisvinimo, moterų lygybės klausimais. „Aš nesu daiktas ir niekam nepriklausau!“ – taip moterį puikiai išreiškė filme „Laiškai Sofijai“ pastarąją suvaidinusi aktorė Marija Korenkaitė (37 m.).
Mikalojus ir Sofija buvo giminiškos sielos, visus gyvenimiškus rūpesčius ir džiaugsmus jie gliaudė drauge, tačiau moteriai gyventi su genijumi toli gražu nebuvo lengva. Kai jie susipažino, M.K.Čiurlionis buvo baigęs ne vieną konservatoriją, kaip ir Sofija, jis buvo matęs pasaulio.
Vis dėlto vyras ramybės nerado – labai daug dirbo, siekė būti išgirstas ir pamatytas, laiką leido tai Druskininkuose, tai Vilniuje, tai tuometėje sostinėje. Amžini menininko palydovai buvo finansinis nepriteklius ir didžiulis jautrumas – iki šiol M.K.Čiurlionio psichologines problemas tyrinėja Lietuvos ir užsienio ekspertai.
Tuo metu Sofijos giminaičiai jai linkėjo turtingo vyro. Į gražios ir intelektualios moters širdį beldėsi ne vienas kandidatas, bet ji pasirinko meilę. Ir tai buvo apgalvotas sprendimas – bičiulei ji sakė, kad puikiai supranta, koks gyvenimas laukia jos ir ypač talentingo, bet pripažinimo nesulaukiančio menininko.
Tik nežinia, ar moteris nujautė, kad tas gyvenimas bus panašus į jūrą, – saulėtomis dienomis jis dvelkė viltimi ir ramybe, bet taip pat kaip orui greitai pasikeitus M.K.Čiurlionio jausenai į krantą jau dužo bangos.
„Įdomu man, ką tu tada su savo tapytoju darysi? Irgi skonis, fe! Reikėjo geriau su žveju susipažinti. Nėra geresnio už žvejį, sakau Tau. O tapyba – žinai, dėl tos tapybos į neviltį įpuoliau. Visą dieną šiandie tapiau ir vakare sunaikinau, o tai retai man pasitaiko.
Nieko neišeina, o tai, kas jau yra, kabo ant sienos kaip sąžinės priekaištas ir šnabžda man visomis savo spalvomis apie negabumą, apie storaodiškumą ir kitus liūdnus dalykus. Zose, gal aš Tau to nerodysiu? Nepyksti?“ – dar 1908-aisiais Sofijai laiške rašė šmaikščiai pajuokauti mėgęs M.K.Čiurlionis.
1909-aisiais pora susituokė, prie jūros jie praleido medaus mėnesį. Pora kartu rašė straipsnius, dalijosi kūrybinėmis idėjomis, daug galvojo apie drauge kurtą operą „Jūratė ir Kastytis“, deja, šiandien nepalikusią jokio pėdsako.
Menininkas mylimąją meiliai erzindavo sakydamas, jog apie Jūratę sukasi visos jo mintys, bet ir pridurdavo, kad jie visuomet būsią kartu. Jūra, kurią abu taip mylėjo, atsispindėjo jųdviejų kūriniuose ir net Sofijos veide – M.K.Čiurlioniui ją primindavo mylimosios akys.
Praėjus vos metams nuo vestuvių Mikalojaus sveikata pablogėjo, jis buvo paguldytas į netoli Varšuvos esančią psichiatrijos sanatoriją, tų pačių metų gegužę jiems gimė dukra Danutė (1910–1995), kurios jis taip ir nepamatė. Didysis menininkas mirė 1911 m. susirgęs plaučių uždegimu. Iki pat jo mirties Sofija tikėjo ir kovojo už tai, kad jis pasveiktų.
25-erių likusi su dukrele ant rankų Sofija nepasidavė – dirbo mokytoja, rašė, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ji buvo vienintelė lietuvė moteris, dalyvavusi Lietuvos Vyriausybės delegacijoje Tautų Sąjungoje. Tuo pat metu ji buvo ir vyriausioji Lietuvos skaučių vadė.
S.Čiurlionienė niekuomet nebeištekėjo, savo laiškus Mikalojui ji sudegino. Po vyro mirties moteris daug dėmesio skyrė jo kūrybiniam palikimui.
