Gundanti elegancijos kaukė slėpėsi daug nutylėtų faktų ir paslapčių, apie kurias net pati dizainerė vengdavo kalbėti arba tiesiog nutylėdavo. Kokia buvo tikroji Gabrielle? Tiesmuka, nerūpestinga, gundanti, subtili, lengvabūdiška. Ji amžinai vaikėsi vidinės ramybės gyvendama audringos energijos sūkuryje.
Nepaprastas pasitikėjimas ir vidinės baimės ją lydėjo visą gyvenimą. Jos atsidavimas mados imperijos kūrimui tebuvo vienintelis išsigelbėjimas nuo tikrųjų jausmų ir sukauptų nuoskaudų.
Ji stebėdavo savo mados kolekcijų pristatymus tyliai pasislėpusi ant penktojo laiptelio nuo viršaus, kur galėjo matyti visus, tačiau pati buvo nematoma niekam – tik jos smilkstančios cigaretės dūmas.
Legendinės mados pasaulio ikonos gyvenimą gaubia paslaptys nuo pat gimimo. Pasauliui ji žinoma kaip Coco Chanel, tačiau jos vardas ir pavardė, įrašyti gimimo liudijime, yra Gabrielle Bonheur Chasnel.
Kadangi nė vienas iš tėvų nedalyvavo naujagimės registracijoje, pavardė dokumente išliko įrašyta su klaida.
Taip nevykusiai prasidėjo vienos garsiausių savo amžiaus asmenybių gyvenimas.
Chanel nebuvo kilusi iš pavyzdingos šeimos, kurioje būtų buvę darnūs šeimyniški santykiai: jos tėvas – saldžialiežuvis viliotojas, kuriam terūpėjo užkariauti moterų širdis, o ne įsipareigoti, todėl Chanel tėvų vedybos, kurios įvyko daug vėliau po ilgų derybų, buvo paremtos praktiniais sumetimais, o ne iš meilės.
Turgaus prekybininkas būdavo retas svečias namuose, dažnai palikdavo šeimą ir išvykdavo prekiauti į kitą miestą. Daugiavaikė šeima sunkiai sudurdavo galą su galu, tad sunkios gyvenimo sąlygos paguldė Chanel motiną į ligos patalą. Manoma, jog Gabrielle su seserimis ir broliais matė, kaip gęsta motinos gyvybė – ji mirė namuose nuo ūminio bronchito. Vėliau ji neteko ir savo seserų – jos abi nusižudė, o su broliais nepalaikė jokio ryšio norėdama atsikratyti savo tikrosios prigimties šešėlio.
G.Chanel buvo auklėjama ir mokoma vienuolių. Mokyklą lankė įvairios mergaitės: iš pasiturinčių šeimų ir likimo nuskriaustos kaip ji. Gabrielle jautė didelę gėdą dėl savo padėties tarp mergaičių: ji nešiojo valstybės finansuojamą mokyklos uniformą, kuri ją skyrė nuo kitų. Dėl ryškios socialinės atskirties Chanel niekada nejautė ramybės. Negailestingi išgyvenimai ir vidinio pažeminimo pojūtis turbūt buvo svarbiausi įkvėpimo šaltiniai jos tolesnėje kūryboje – kuriant klasikinės formos moteriškus kostiumėlius, kurių siluetus tobulino visą likusį gyvenimą.
Kartą ji yra pasakiusi: „Jei jums liūdna, pasidažykite ryškiau lūpas ir pulkite.“ Šia fraze ji užsimena, jog išvaizda gali pakeisti vidinę būseną. Savo išvaizdos puoselėjimas suteikia saugumo, kurio jai nuolat trūko.
G.Chanel buvo kontroversiška asmenybė, tačiau vienareikšmiškai talentinga mados kūrėja, kuri amžinai asocijuosis su elegancija ir klasika.
Pasak garsaus istoriko Halo Vaughano, Chanel netikėjo niekuo, išskyrus mada. Ji ne tik padarė milžinišką revoliuciją moterų mados pasaulyje, bet ir pakeitė patį požiūrį į jį: moteris nebėra manekenė, kuri tik demonstruoja apdarus ir aksesuarus, svarbu, kad drabužis moterį išlaisvintų ir ji jaustųsi patogiai ir atskleistų vidinį grožį.
Ji gebėjo užčiuopti moteriškos dvasios esmę, pabrėžti moters individualumą elegantišku paprastumu. Taip pat pripratino moteris nešioti kelnes ir su laisvo kirpimo džersio kostiumu išlaisvino jas nuo korsetų. Jau tuo metu ji nusikirpo trumpai plaukus nebijodama aplinkinių reakcijos. Ji visada žinojo, ką daro, turėjo labai gerą savęs pajautą, kūrė savo įvaizdį norėdama patikti sau pačiai.
„Tai buvau aš, kuri buvo madinga“, – teigė G.Chanel viename interviu. – Jei aš nusikirpdavau plaukus ar patrumpindavau sijoną, iš karto kitos moterys padarydavo tą patį.“ Ji nesistengė įtikti žmonėms – tai buvo jos vidinis ginklas, kuris ją darė lydere tuomečiame mados pasaulyje. Ji įkvėpdavo aplinką inovatyviomis idėjomis. Visuotinai įprasti dalykai jai buvo nepageidaujami ir ji tikėjo turinti neklystantį pojūtį, kas yra „apsimesta, įprasta ar bloga“. Ją traukė tikrasis grožis, o ne paprastas žavesys.
Chanel yra paradoksalus fenomenas, nes, pasak jos biografinės knygos autorės, jos stiliaus elegancija absoliučiai neatitiko jos rašytinės prancūzų kalbos, kuri buvo nei taisyklinga, nei išraiškinga. Jos meilužis Salvadoras Dali taip pat buvo pastebėjęs, kad ji labai mažai rašo. „Tu niekada, niekada, niekada nerašai – ir pats jau imu tai pastebėti“, – sakė jis.
Beje, Chanel nemokėjo piešti, ji kūrė modelius tiesiai ant manekenų, tuo pabrėždama savo kūrybinį išskirtinumą.
Nuo pat jaunystės daug Paryžiaus aukštuomenės grietinėlės vyrų sukosi aplink Chanel. Ji žavėjo aplinką savitu grožiu, kitoniškumu, protu ir stulbinančiu atvirumu.
Nors turėjo įgimtą eleganciją, ją nuolat lydėjo menkavertiškumo pojūtis.
Karjeros pradžioje ji pajuto, ką reiškia būti atstumtai aukštuomenės dėl savo nekilmingų šaknų. Ją gelbėjo aukštuomenės luomui priklausantys meilužiai – jais mokėjo puikiai naudotis ir vargu ar be jų pagalbos būtų padariusi tokią karjerą. Tačiau finansinė priklausomybė nuo meilužių jai nedavė ramybės. Jos laukė ilgas kelias link absoliučios laisvės.
Didžiausią įtaką prancūzės verslui ir kūrybai padarė vienintelė jos gyvenimo meilė Arthuras Capelis, pramintas Boy. Tai buvo jos išsvajota laisvė, išsikovota širdies sąskaita.
Deja, jos mylimasis, kurio dėka Chanel atsistojo ant kojų, išdavė ją ir vedė kitą, kilmingą moterį. Chanel dar labiau pasijuto vieniša ir atstumta supratusi, jog netinkama vedyboms, o turinti tik meilužės statusą. Tačiau chaotiška jų meilė nesibaigė ir Arthurui vedus. Romanas tęsėsi iki tragiškos vyro žūties automobilio avarijoje, dėl kurios Chanel išgyveno visą likusį gyvenimą. Pasak įvairių šaltinių, mylimojo žūtis paskatino Chanel sukurti legendinę mažąją juodą suknelę, kuri buvo viena didžiausių jos sėkmių karjeroje.
Po mylimojo žūties tolesnį savo asmeninį gyvenimą Chanel apibūdina sakiniu: „Mano meilė tapo netvarkinga, nes mirė vyras, kurį mylėjau.“ Ne paslaptis, jog ypatingo charakterio moterį gyvenimas suvedė su garsiais to meto meno pasaulio atstovais ir kitais įtakingais vyrais, visuomenėje užimančiais aukštą padėtį.
Jos meilužių sąraše puikavosi Rusijos didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius, Vestminsterio kunigaikštis Hugh Grosvenoras, nuo kurio būdama 44-erių mados kūrėja bandė pastoti laikydamasi gydytojų rekomendacijų, tačiau nesėkmingai – manoma, kad dėl praeityje atlikto aborto.
O žymusis romanas su nacių karininku Hansu Güntheriu von Dincklage ant jos ilgam metė Prancūzijos išdavikės šešėlį. Vėliau kalbėdama apie šį romaną Chanel teigs, jog savisaugos jausmas paskatino būti su priešininku.
Chanel mezgė romanus ne tik su išsiskyrusiais vyrais, bet ir su vedusiais. Šiuo klausimu nepaisydama jokių moralinių vertybių, o gal tiesiog norėdama vis dar persekiojančias gedulingas nuotaikas prasklaidyti inteligentiškų vyrų glėbyje. Savo romantinėmis užgaidomis Chanel skaudino ir garsiojo kompozitoriaus Igorio Stravinskio žmoną Kateriną, ir ryškiojo impresionisto Salvadoro Dali mylimąją Galą.
Nors, kita vertus, įvairaus pobūdžio romanai buvo įprastas ir madingas reiškinys tuometiniame Paryžiuje.
Lisa Chaney biografinėje knygoje mini intymius Chanel ryšius su moterimis. Pasak autorės, Gabrielle nevengė ir slaptų romanų su dailiosios lyties atstovėmis, kurie jai keldavo virpulį. Vieną iš moterų autorė įvardija kaip Misią, kuri buvo Chanel darbuotoja, dešinioji jos ranka. Memuarais dalijasi ir garsusis to meto aukštuomenės veikėjas Paulis Morand’as, kuris savo akimis matė Chanel su moterimi vienoje lovoje, kol svečiavosi pas ją Šveicarijoje.
Būtent ten Chanel su Misia apsirūpindavo morfino atsargomis. Stipri jos valia niekada neleido, kad ši medžiaga ją kontroliuotų, morfiną kontroliavo pati Gabrielle. Būtent dėl polinkio į svaigiąsias medžiagas santykius su ja yra nutraukęs garsusis skulptorius Fenosa, kuris buvo labai nusiteikęs prieš narkotikus.
Gabrielle prancūzams nuolat jautė dviprasmiškus jausmus. Kaip ir jie jai. Ji jautė prancūzų antipatiją dėl draugystės su naciu pareigūnu, bet įgimta kova už išlikimą laimėjo. Chanel teko išgyventi įvairias permainas tiek asmeniniame gyvenime, tiek sukurtos mados imperijos namuose. Pasak dizainerio Karlo Lagerfeldo, prancūzų žurnalistai buvo labai nusiteikę prieš Chanel, kai ji, būdama jau 71-erių, ryžosi prikelti mados namus naujam gyvenimui. Tuo metu jos reputaciją padėjo atgaivinti Amerikos žurnalistai.
Prancūzija ją buvo pasmerkusi. Stiprus tikėjimas, vizija ir savo įsitikinimų neišsižadėjimas pavertė Chanel nenugalima.
Nuolat blaškoma susipynusių jausmų chaose ji sugebėjo išlikti savimi. Nors santykiai be pasižadėjimo ją nuolat stūmė į neviltį ir sekino, savo mados namus ji vedė į aukštumas.
Pradėjusi verslą kaip skrybėlaičių fėja, ji tapo galingiausia stiliaus ir mados ikona.
Savo gyvenimą ji apibūdina kaip tikrą tragediją, kurioje vaikėsi tuščių iliuzijų apie vyrą ir vaikus, nuolat kovodama su vienišumo jausmu. Iš tiesų jos hedonistiškas gyvenimo būdas atrodė jai amoralus ir skaudinantis. Bet ar ji turėjo pasirinkimą? Juk nemylima moteris jau yra pralaimėjusi, nesvarbu, kokie būtų jos laimėjimai. Tačiau iš didelio vidinio chaoso sugebėjo sudėlioti tvarką mados pasaulyje – štai kur slypėjo jos kūrybos esmė. Įgimtu savo talentu Chanel madą padarė funkcionalią, o jos mados imperija tapo vienu stipriausių prekės ženklų pasaulyje.
