Viena pusė – prie meno, o kita – prie maisto. A.Lasytė įsitikinusi, kad pastarąją atėjo laikas parodyti kitiems. Dvejus metus brandinta idėja gaminti augalinės kilmės desertus pagaliau išsipildė.
„Nebuvo jokių dvejonių, nes viskas klostėsi labai natūraliai. Tai tarsi dar vienos mano kūrybinės idėjos išsipildymas. Kai jauti, kad kas nors sukelia teigiamus pojūčius, kai tiki, jog gali pavykti kas nors įdomaus, nori dalintis su kitais, nes tiki, kad atsiras tokių, kuriems pakeliui. Taip yra su visa kūryba“, – tvirtai sakė ji.
– Šiomis dienomis, kai karaliauja pandemija, pozityvios mintys aplanko retai. Kaip neprisileidžiate blogų minčių, stiprinate savo organizmą?
– Nuotaikos labai įvairios. Pavasarį, per pirmąjį karantiną, buvo daugiau neaiškumo, todėl ir įtampos buvo daugiau. Dabar, nors ir nėra iki galo aišku, bet šiek tiek lengviau dėliojasi mintys, kas vyksta ir kaip gyventi.
Čia taip pat kaip ir su kiekviena nesėkme, nes kiekviena nesėkmė – tai lyg savotiškas praradimas to, ką vadindavai sėkme. Pradžioje būna skaudu, baisu, neaišku, kaip čia būti, bet kai praeina laiko, įvyksta susitaikymas su realybe. Tada priimi, kad yra būtent taip, ir galima plėšytis, bijoti, stresuoti, bet vis tiek bus taip. Juk kai stresuoji, tai dviguba nesėkmė – įvykis, kuris nutiko, ir dar prie viso to nesėkmingumo vyksta savo sveikatos naikinimas. Tad, sakykim, pandemija yra ta nesėkmė, todėl toje nesėkmingoje kasdienybėje stengiuosi ieškoti daugiau optimizmo ir malonumo.
Kartais užtenka visai nedaug – tiesiog pagalvoti, kad man pasisekė, nes esu sveika, galiu miegoti savo lovoje ir vis dar galiu užsiimti mėgstama veikla. Be to, manau, kad šiuo metu būtina sveika mityba, meditacija, sportas, vitaminai. Ir miegas labai svarbu. Gaila, kad nuo minčių pertekliaus ne visada pavyksta sklandžiai išsimiegoti.
– Esate aktorė ir atlikėja. Ar buvo akimirkų, kai pagalvojote, ką reikės daryti dabar, kaip keisis gyvenimas?
– Na, tikrai sceninių lūkesčių turėjau daugiau tais laikais, kai pandemijos nebuvo. (Šypsosi.).
Šioje gana nestabilioje profesijoje klausimų „ką daryti?“ būdavo nuolatos. Kartais pritrūkdavo finansų ar sustrateguoto laiko įgyvendinti kokią nors idėją, bet visada būdavo galimybė.
O dabar tos galimybės tiesiog nėra. Daug scenos žmonių liko be pajamų. Nors iš tikrųjų esu įsitikinusi, kad ir aklavietėje galima surasti savo vietą. Tik reikia truputį pagalvoti ir užsukti savo vidinį variklį, kurį turime kiekvienas.
Tik būna, kad kažkur nugrūdame užvedimo raktelį... Bet reikia tik truputį pagalvoti ir įkišti ranką į kišenę. Galbūt vienoje nebus pinigų, bet kitoje greičiausiai bus tas raktelis, kuris paleis vidinį variklį ir suras išeitį, o gal net ir ne vieną.
– Kaip atrodė jūsų užvedimo raktelio paieška kišenėje?
– Kadangi viena mano pusė prie meno, norėjau išreikšti kitą savo pusę – prie maisto. Ir įgyvendinau tai iš pirmo žvilgsnio labai neparankiu laikotarpiu, bet, kita vertus, pačiu patogiausiu. Jei dabar būtų renginių, repeticijų, susitikimų, tikriausiai šiai mano idėjai dar nebūtų atėjęs laikas.
Beveik dvejus metus gvildenau mintį, kaip dar vieną savo pomėgį paversti uždarbiu. Desertai yra mano silpnybė. Kiek save prisimenu, visada mėgdavau smaguriauti. Bet ne bet ką. Svarbu būdavo, kaip desertas atrodo, nes pirma paragauja akys, po to nosis ir tik tada burna su visais skonio receptoriais.
Prieš kelerius metus atsisakiau pridėtinio cukraus. Kurį laiką nevalgiau nieko, kur dedama cukraus. Bet jo būdavo daug kur. Kavinėse gražiai išdėlioti pyragaičiai, aišku, irgi su kalnu cukraus. Vėliau atsibodo skaityti etiketes ir per daug į tai gilintis, todėl tiesiog išsiugdžiau įprotį nepirkti ir nevalgyti jokių saldainių, bandelių, tortų. Bet smaguriauti vis tiek norėjau.
Pradėjau ragauti migdolų, anakardžių kremus. Be galo juos pamėgau. Ir tai buvo puiki alternatyva saldumynams. Po to vis surasdavau becukrių pyragaičių ar šokoladukų – jie buvo skanūs, bet apie juos nesvajodavau. Po truputį pradėjo daugėti vis gardesnių variantų.
Dabar tokie įvairovės ir pasirinkimo laikai, kad gali surasti sau tinkamą variantą ir be cukraus, ir be ko tik nori. Augalinės kilmės desertų dabar žmonės gamina visai nemažai. Prieš dvejus metus buvo mažiau, dabar daugiau ir dar daugės.
– Savo rankomis ruoštas maistas – skaniausias. Ar iškart žinojote visus receptus, kuriais norėtumėte nustebinti ir kitus?
– Pastebėjau, kad kai pasidarau pati, įdedu daugiau pastangų ir tuos ingredientus, kuriuos labiausiai mėgstu. O aš beprotiškai mėgstu riešutų kremus.
Kai pradėjau riešutus malti pati, atėjo didžiulis noras dar ką nors su tuo kremu nuveikti. Pradėjau miksuoti su vaisiais (džiovintais paprastai ir šaltyje), sėklomis, eteriniais aliejais.
Pradžioje tai dariau chaotiškai, nes norėjau daug ką išragauti. Ragavo ir draugai. Tada buvau tokia užsidegusi, kad norėjau iškart tai paversti dar viena nuolatine veikla. Bet gyvenime norai pildosi tik tada, kai esi tikrai pasiruošęs. Labai džiaugiuosi, kad viskas klostėsi lėtai, nes per tą laiką ieškojau, tobulėjau.
Dabar turiu prikūrusi kelias rūšis riešutų desertų iš įvairių riešutų kremų, vaisių, kakavos ir panašiai. Sugalvojau gaminti ir saldainius, kuriuose taip pat dominuoja riešutai, mano gamintas becukris šokoladas, džiovinti vaisiai. Kadangi šie saldainiai cukraus mėgėjams atrodo nelabai saldūs, pavadinau juos „nepersaldainiais“.
Stengiuosi juos gaminti puošnius, kad norėtųsi pajusti šventę ne tik per šventę, bet ir paprastoje kasdienybėje.
Visada maniau, kad labai mėgstu gaminti. Bet dabar mąstau, kad man labiau patinka maistą ne gaminti, o kurti. Nes gaminti maistą – vadinasi, nuplauti, nulupti, pjaustyti, pilti, maišyti ir įdėti į lėkštę.
O kuriant išlieka tie patys veiksmai, tik čia svarbu, kaip tu tai darai. Tas pats produktas gali turėti šimtus variantų, kaip jis galėtų būti paruoštas. Čia ir yra visas įdomumas.
Naujų produktų mes neišrasime. Pomidoras yra pomidoras – nors yra įvairių veislių, skonių ir spalvų, iš esmės tokia daržovė kaip pomidoras jau yra. O kaip mes tą pomidorą su visomis veislėmis, skoniais ir spalvomis panaudosime, – čia jau prasideda kūryba. Taip ir su mano desertais. Man labai patinka surasti, kaip išgauti tam tikrą konsistenciją ar skonių pusiausvyrą. Kaip papuošti, kad būtų skanu akims.
Kartais pagaminu ką nors, labai nudžiungu, bet jei kas nors iš ragautojų pasako, kad kažko trūksta, tuomet ragauju dar kartą ir stengiuosi skonį pajausti iš naujo, įsigilinti, ko ten galėjo pritrūkti. O kartais būna, kad pačiai dar norisi paieškoti, o kitam labai patinka taip, kaip yra.
Tad tenka laviruoti tarp skonių galybės. Gyvenimas – nesibaigiantis ieškojimas. Beje, nenoriu apsiriboti vien desertais.
Kadangi savo pietus pradedu nuo deserto, tai, sakykime, čia tik pradžia, o vėliau pažiūrėsime, gal vis dėlto teks įdėmiau panagrinėti ir pomidorą. (Šypsosi.) Bet viskas turi sulaukti savo eilės.
– Kuo spėjote pasidžiaugti, o ko dar trūksta šiame versle?
– Vos spėju suktis. Nors dar tik pradžia, jau noriu didesnių įrenginių, kurie tikrai palengvintų ir paspartintų gamybą. Tačiau iš esmės džiugina, kad pagaliau pradėjau, kad išsipildė tai, ko siekiau. Atrodo, dar visai neseniai dairiausi gamybinių patalpų, jas įsirenginėjau, o dabar ten verda gyvenimas.
Kartais susipainioju, kur yra mano namai. (Juokiasi.) Dabar namuose aš retas svečias. Turiu antrus namus „prie maisto“, ten ir tirpsta mano laikas kaip sušildytas kakavos sviestas.
– Ar į naują veiklą nėrėte viena, o gal turite komandą?
– Mano mylimasis padėjo man įrengti patalpas ir visokeriopai palaikė, o desertus gaminu viena.
Todėl viskas klostosi šiek tiek lėčiau, negu norėtųsi. Dar yra apie ką pagalvoti, kaip ką pasilengvinti, bet tikiu, kad su laiku viskas bus tik geryn. Jei tuo netikėčiau, vargu ar būtų prasmė apskritai tai daryti.
Dabar yra tyrinėjimo etapas, kiek ko spėju padaryti, bet pasiskelbus socialiniuose tinkluose pradėjo plūsti užsakymai, nemaniau, kad bus tiek norinčiųjų paragauti, net džiaugsmo ašarą teko nubraukti.
– Kaip atrodo jūsų mitybos racionas?
– Jau kelerius metus esu atsisakiusi daugumos gyvulinės kilmės produktų.
Maždaug prieš penkerius metus atsisakiau mėsos, vėliau iš raciono dingo žuvis, po to kiaušiniai, ir tai nebuvo koks nors suplanuotas ar eksperimentu pagrįstas sprendimas, viskas kiek paprasčiau – tiesiog nustojau norėti.
Be to, jaučiuosi laimingesnė, kad prisidedu prie gyvūno išlikimo.
Kažkodėl dažniausias klausimas, kuris iškildavo žmonėms: „O tai ką tada tu valgai?“ Mano atsakymas – visa kita.
