Tokių dizainerių kaip Hubert’as de Givenchy (1927–2018) ir Yves’as Saint Laurent’as (1936–2008) amžininkas gimė Šiaurės Italijoje 11 vaikų šeimoje, vėliau su nuo fašistinio režimo bėgančiais tėvais, seserimis ir broliais emigravo į Prancūziją. Kaip ir nemažai didžiųjų praėjusio amžiaus menininkų, vaikystę Pierre’as praleido ne pačiomis patogiausiomis sąlygomis, o kūrybinę gyslelę savyje anksti užčiuopė vedamas ne tik talento, bet ir noro turėti pinigų.
Dirbti jis pradėjo 14-os, būdamas 17-os jau specializavosi siūti moteriškus apdarus. Sulaukęs kiek daugiau nei 20-ies Pierre’as apsigyveno pasaulio mados sostinėje Paryžiuje ir siuvo kostiumus kino klasika tapusiam filmui „Gražuolė ir pabaisa“. Savo mados namus dizaineris įkūrė 1950-aisiais, o didžiausio pasisekimo sulaukė praėjus dar dešimčiai metų.
Dvidešimtojo amžiaus 7-asis dešimtmetis tapo dizainerio šlovės metais. Tuo metu pasaulyje prasidėjusi antroji feminizmo banga ir įsibėgėję kosminiai tyrinėjimai į siuvėjų dirbtuves atnešė didžiulių permainų. Šiuo laikotarpiu tarsi iš naujo sužydėjo moterų jaunystė: merginoms nebereikėjo vilkėti jų motinoms tinkančių apdarų, dar labiau sutrumpėjo sijonai, o menininkai drąsiai eksperimentavo su drabužių forma ir audiniais.
Stipriu pareiškimu tapo 1964-ųjų futuristinė P.Cardino kolekcija „Space-Age“, mados tendencijas savotiškai timptelėjusi į kosmoso amžių. Dizaineris rinkosi geometrinius kirpimus, savo darbuose naudojo stiklą, šviesą atspindinčius blizgučius, plastiką, trumpiau tariant, viską, kas tuo metu bent kiek priminė stilingą kosmonautų aprangą ir dėl ko iš proto kraustėsi tų laikų jaunimas.
Apskritai P.Cardinas laikomas vienu iš tų, kurie stilingus drabužius padarė prieinamus masėms.
P.Cardinas buvo ne tik talentingas dizaineris, bet ir verslininkas. Jis – pirmasis mados kūrėjas, kurio drabužiais pradėjo prekiauti universalinės parduotuvės, pirmasis, kurio prekių asortimentą sudarė ne tik drabužiai, bet ir kvepalai, stiliaus detalės, rašikliai ir net... maistas.
Per daugiau nei 70 metų trukusią karjerą P.Cardinui teko prisiliesti ir prie baldų dizaino, uniformų kūrimo, jam priklausė viešbučiai, restoranai, jis užsiėmė labdaringa veikla, buvo UNESCO ambasadorius. 2001-aisiais, beveik įžengęs į devintąją dešimtį, vyras nė neketino sustoti – Prancūzijos provincijoje nusipirko pilį (tiksliau – jos griuvėsius) ir ten rengė muzikos ir šokių festivalius!
„Žinote, mada buvo mano gyvenimo tikslas, po to įkūriau teatrą, steigiau viešbučius, restoranus, kūriau baldus. Pagaliau išėjau į tarptautinę areną, atidariau savo apdarų parduotuves komunistinėse šalyse, tokiose kaip Kinija ir Rusija. Juk esu kapitalistas.
Vėliau mane paskyrė ambasadoriumi. Prieš tai man dar buvo suteiktas Prancūzijos mados instituto nario vardas. Esu organizacijos, kuri rūpinasi svarbiais socialiniais klausimais, pirmininkas.
Visada dirbau entuziastingai. Kuriu filmus, įrašinėju plokšteles, kasetes, rašau knygas. Esu laisvas žmogus. Turėjau laimės ir pinigų daryti tai, ką norėjau. Gyvenime tai būna labai retai“, – daugiau nei prieš 20 metų pasakojo jis.
Apie mados legendos asmeninio gyvenimo užkulisius dažnai būdavo nutylima. Žinoma tik tiek, kad jis itin daug dirbo, spinduliavo energija ir kad amžina jo gyvenimo palydovė buvo... vienatvė.
P.Cardinas yra sakęs, jog nebendrauja su aukštosios mados kūrėjais, apie juos viešai nekalba, jo žodžiais – prie tokių kūrėjų jis ir pats niekada nebuvo priskiriamas.
Galbūt dėl to vyras aukštajai madai tikrai negailėjo kritikos.
„Aukštosios mados laikai – praeityje. Princesės, ambasadorės – visos turtingos moterys dirba. Viskas susipynė.
Taigi prabangos sąvoka nėra tokia kaip anksčiau. Jei, pavyzdžiui, rengiu pobūvį ir kviečiu į jį ateiti, nepasirodo nė vienas aukštosios mados kūrėjas. Mano restorane irgi nė vienas nesilanko. Anksčiau visi aukštosios mados kūrėjai susitikdavo „Maxims“ restorane.
Nuo to laiko, kai tapau jo savininku, nė vienas jų nėra užsukęs, tik Paco Rabanne.
Aš esu vienas, visiškai laisvas, taip pat ir priimdamas sprendimus. Man nereikia niekieno patarimo. Esu laivo kapitonas ir vairuoju laivą taip, kaip noriu ir kaip manau esant reikalinga“, – yra sakęs P.Cardinas.
Mados grandas mirė gruodžio 29-ąją į vakarus nuo Paryžiaus esančioje Neji prie Senos ligoninėje.
Parengė: Agnė Mačiulytė.
