Šitą vietą Mados terapijos butiko įkūrėja A.Muralytė vadina Bermudų trikampiu dėl labai paprastos priežasties.
„Laikas čia tiesiog dingsta. Gera pabūti kažkur miškuose, sutikti ne tik pažįstamų, bet ir bendraminčių“, – šypsojosi moteris.
Asta yra baigusi interjero dizaino ir reklamos bei ekonomikos mokslus. Prieš dvylika metų kūrė interjerus kitiems, vėliau gimus dukrai Antuanetei (12 m.) gyvenimas keitėsi ir ji atrado madą. Tačiau pavasarį dėl karantino sustojus pasauliui moteris ir į savo namų baldus pradėjo žvelgti kūrybiškai.
„Įdomu, kaip gyvenimas koreguoja kai kuriuos dalykus. Mes sąžiningai karantinavomės. Atsiradus daugiau laiko namuose sukūriau didelių gabaritų veidrodį, šviestuvų, dažiau ne tik baldus, bet ir sienas. Kūriau namų paveikslą. Jaučiau: man reikia mokytojo, kad viską galėčiau atlikti profesionaliai“, – pasakojo ji.
Kai Asta kurdavo interjerus, ji restauratorių prašydavo atnaujinti baldus. Ir dabar prisipažįsta, kad matydavo, jog idėja įgyvendinama ne taip, kaip jai norėjosi. Tad slapta mintis tai pabandyti padaryti pačiai pradėjo pildytis, kai ji gavo baldus jau daug metų restauruojančios Gintarės Jurgės kontaktus.
„Per kūną perbėgo šiurpuliukai: supratau, kad man reikia būti čia. Kaip pati juokiuosi, nuo glamūro iki lemūro. Kas mane pažįsta, tam tokia mano veikla netikėta“, – su užsidegimu kalbėjo Asta.
Šiuo metu ji bando įvairias technikas ir džiaugiasi turinti nuostabią mokytoją, rodančią kryptį ir pavyzdžius.
„Ji tiek daug gali ir, atrodo, tokių sudėtingų dalykų moka. Tik pradėjusi pati restauruoti radau atsakymą, kodėl man kažkada nepatikdavo arba patikdavo kitų darbai“, – kalbėjo A.Muralytė.
Labiausiai interjere ją žavi juodos spalvos baldai, nors, pripažįsta, tai labai pretenzinga spalva, parodanti visus defektus ir reikalaujanti dar daugiau kruopštumo.
„Ši spalva turi tam tikro svorio ir suteikia įdomumo. Supratau, kodėl beveik niekur nėra juodų baldų. Ši spalva tokia išdavikė“, – šypsojosi moteris.
Į dirbtuves Asta atsigabena ir savo namų baldų, ir ieško tarp sendaikčių, ką gi prikelti naujam gyvenimui. Nors paieškos užtrunka, moteriai šis etapas yra be galo įdomus ir įtraukiantis.
„Čia tiktų mintis, kad kiekviena moteris savo svetainėje yra karalienė. Tai ta karalienė turi turėti savo sostą. Štai savo kėdes restauruoju, net ir mano dukra šiek tiek įsitraukė. Žinoma, čia reikia daug kantrybės, vaikui sunku susikaupti, bet norime ką nors kartu sukurti. Mes su ja vadovaujamės mintimi, kad kai manęs nebus namie, žiūrėdama į kėdes ji mane prisimins, o kai dukters – aš jausiu jos šilumą“, – atskleidė Asta.
Restauravimo darbai užtrunka įvairiai. Pavyzdžiui, su kėdėmis iš svetainės ji darbuojasi jau kelias savaites.
„Pritvirtintą gobeleną reikia nuimti taip, kad nesusigadintų baldas, labai delikačiai nušlifuoti, kad nieko nepažeistum, – tai išties sunki technika. Noriu minkštąją kėdės dalį gaminti laiko patikrintu būdu – jūržoles aptraukti aksomu, kai kurias detales dekoruoti aukso folija“, – pasakojo ji.
Ne paslaptis, kad ne kiekvienam restauruoti baldai įkandami. Dažniausiai jie būna labai brangūs.
„Dabar gerbiu kiekvieną restauratorių ir sakau, kad tikrai nėra brangu tai, ką jie daro. Tai yra baldų otkutiūras, prabangus malonumas, – įsitikinusi A.Muralytė. – Kaip kažkas nori pasisiūti suknelę pas dizainerį ir moka didelius pinigus, tokia pat istorija ir su baldų restauravimu.“
Kad visas procesas eitųsi kaip sviestu patepta, pirmiausia reikia turėti begalinį norą, tik vėliau įrankius, erdvę ir tai, ką restauruoti.
„Kol kas esu restauravusi nedaug. Man tai tarsi žaidimas ir savęs išbandymas. Gal labiau konsultuoju, kaip padaryti nestandartinį baldą“, – kuklinosi ji.
Vienas svarbiausių aspektų perdarant baldą, moters teigimu, yra laisvos mintys: neleisti analizuoti protui, tiesiog viską išjausti.
„Arba įvyksta chemija su tuo baldu, arba ne. Tik vėliau aiškiniesi, kur jis stovės, koks jo gyvenimas. Prasideda naujos istorijos kūrimas. Mėgstu daiktą padaryti blizgų, gal net truputį pamaivišką. Tačiau jis turi derėti kaip apdaras. Stengiuosi kuo mažiau remtis logika – darau ir žiūriu, kur mane kūryba nuves“, – aiškino Asta.
Kitų erdvių savo baldais ji dar nespėjo papuošti, bet vis daugiau jų atsiranda ne tik pačios Astos, bet ir artimųjų namuose. O galbūt ne vieną grožio karūną praeityje pelniusi moteris jau pasvajoja ir apie naują verslą?
„Juokavome, kad reikia surengti parodą „12 kėdžių“. Daug kyla minčių, bet viskam reikia laiko ir užsispyrimo. Nėra lengva ir paprasta. Pačiame procese blizgesio nedaug. Man patinka, kad viskas vyksta kontrasto principu. Juk gera vieną savaitę pailsėti 5 žvaigždučių viešbutyje, o kitą – palapinėje, be patogumų, su laužu. Tuomet gerai pailsi smegenys, o po tokios terapijos kyla daug idėjų. Čia lygiai taip pat – nuo drabužių, raudonojo kilimo iki dirbtuvių, kuriose apie dailų manikiūrą nėra net kalbos“, – juokėsi ji.
Šlifavimas, įvairios technikos, dažymas, galų gale baldų stumdymas – regis, šiame procese trūksta vyriškos rankos. A.Muralytė patikino, kad restauravimo srityje nesvarbu žmogaus lytis.
„Ir moteris, ir vyras gali būti pagalbininkas. Girdėjau daug diskusijų, kad vyrų dekoratorių yra mažiau, nes jų energetika kitokia. Bet lieku prie to, jog pirmiausia turi būti žmogus“, – sakė ji.
