Kaune gyvenančios R.Staskonytės sukurtų kvepalų pavadinimai skamba intriguojamai: „Juodoji dvaro gulbė“ ir „Grafo Tyzenhauzo dvasia“, „Juodosios rožės legenda“, „Ruduo Pažaislyje“, „Priešpiečiai pas Mariją Pšezdeską“, „Salos meilės istorija“.
Moteris prieš keletą metų leidosi į begalinę kelionę po paslapties šydu apgaubtą kvapų pažinimo ir kūrimo pasaulį. Sustoti ji negali.
„Mano uoslė visada buvo labai stipri. Noras savo paveiksluose kokiu nors būdu parodyti kvapą taip pat ne mažesnis. Todėl iš pradžių aš bandydavau nupiešti kvapus – dažniausiai tai buvo paveiksle gėlės skleidžiami burbuliukai, taškučiai, brūkšneliai. Vėliau savo fantazijoms atskleisti tapydama ėmiau naudoti kvepiančius dažus“, – pasakojo Rasa.
Pradėjusi nuo kvepiančių paveikslų R.Staskonytė surengė ne vieną kvapią savo tapybos parodą. Priėjus arčiau prie kūrinių buvo galima užuosti nuo jų sklindantį su vaizdu derantį jos pačios sukurtą aromatą.
Po kurio laiko moteris nutarė, kad atėjo laikas kurti ne paveikslams, o žmonėms kvepintis skirtus aromatus, tačiau tam reikėjo daug žinių.
„Atrasti reikiamus kvapus padėjo olfaktorija. Tai nėra nei aromaterapija, nei parfumerija. Tai kvapų menas, dar vadinamas uostomuoju menu. Daugelyje užsienio šalių olfaktorija – savarankiška meno sritis, tačiau Lietuvoje – vis dar naujiena. Kvapų menu susidomėję lietuviai patys ieško informacijos. Į paieškas įnikau ir aš“, – sakė kvapų žinovė.
Kvapų meno ji pirmiausia mokėsi Kaune, vėliau vyko į kvepalų parodas Milane (Italija), kvepalų gamybos dirbtuves Prancūzijoje. Neseniai R.Staskonytė gavo parfumerijos ir olfaktorijos meno žinovės pažymėjimą iš Tailando parfumerijos mokyklos. Ją moteris baigė nuotoliniu būdu.
Olfaktorinį Lietuvos meno žemėlapį, kuris atspindėtų Lietuvos kultūros, architektūros, muzikos, literatūros ir istorijos, etnologijos ypatumus, svajojanti sukurti menininkė pirmuosius dvarų kolekcijos kvepalus sukūrė Prancūzijos parfumerininkų rojumi vadinamame Grase ir visai šalia esančioje Nicoje.
Vienus kvepalus ji skyrė viešniai iš praeities – gražuolei grafaitei Sofijai Tyzenhauzaitei de Choiseul-Gouffier, kitus – jos tėvui Rokiškio dvaro įkūrėjui grafui Ignotui Tyzenhauzui. Romantiškame Provanse sukurtus kvepalus kūrėja pavadino „Juodoji dvaro gulbė“ ir „Grafo Tyzenhauzo dvasia“.
Sofijai skirtas aromatas dvelkia aistra ir elegancija, nes jungia bijūnų, našlaičių, lotosų, ličių, muskuso, ambros, santalų, odos, pačiulių, rasotos žolės, hiacintų, vandens, vandenyno natas, sukurtas garsiuosiuose kvepalų namuose „Galimard“ Grase.
Grafo kvepalus kaunietė sukūrė lankydamasi elegantiškųjų „Molinard“ kvepalų namų, esančių Nicoje, kūrybos studijoje.
Jie pasižymi sodrumu ir prabanga: dvelkia oda, likeriu, smilkalais, cukruotais migdolais, cibetu, muskusu, ambra, šokoladu, vetiverijomis, tabaku.
„Į Prancūziją vykau turėdama du tikslus – susipažinti su nuo seno garsėjančiais Prancūzijos kvepalų namais ir troškimu ypatingai įamžinti iškiliąsias mano gimtojo miesto Rokiškio dvaro asmenybes – sukurti jų vardu pavadintus kvepalus“, – pasakojo menininkė.
Kurdama kvepalus Sofijai moteris galvojo, ar jie patiktų kilmingajai grafaitei, prieš kurią lenkėsi pats Prancūzijos imperatorius Napoleonas, o jos santykiai su Rusijos caru Aleksandru, kaip rašė to meto šaltiniai, „buvo peržengę visas ribas“. Ar Sofija būtų skubėjusi žirgais kinkyta karieta į jų pristatymą?
Kai rinko aromatus impozantiškajam I.Tyzenhauzui, menininkės vaizduotėje iškilo grafas. Pasak istorinių žinių, jis labai domėjosi įprastai iš Paryžiaus ateinančiomis mados tendencijomis, buvo įvairių naujovių puoselėtojas.
Jo dėka Rokiškio dvare atsirado tuo metu Prancūzijoje madingi daiktai, įpročiai, tradicijos. Manoma, kad I.Tyzenhauzas į dvaro tvenkinį galėjo atvežti juodųjų gulbių, kuriomis grafaitė negalėjusi atsižavėti.
Kaunietė tikino Prancūzijoje sužinojusi ne vieną kvepalų kūrimo paslaptį, o visa kita buvo jos bandymai ir atskleista fantazija. Kūrėja pabrėžė, kad geri kvepalai turi subręsti, turi susijungti molekulės.
Tam prireikia bent dviejų trijų savaičių. Tik tuomet galima pajusti visą aromato dvelksmą, o kiekviena jo nata susipina į simfoniją ir gražiai suskamba akordais.
Iš Rokiškio kilusi R.Staskonytė neslėpė, kad nuo vaikystės jos gyvenimas vienaip ar kitaip siejosi su Tyzenhauzų puoselėtu dvaru.
„Mano, kaip kūrėjos, istorija prasidėjo Rokiškio dvare. Turėjau galimybę piešti dvaro požemiuose, net dailės mokyklos baigiamąjį darbą ten kūriau.
Tuomet pažinau net atokiausius dvaro kampelius. Išgirdau dvaro istorijų, kurios jau vaikystėje atrodė labai paslaptingos, intriguojančios, keliančios fantazijas“, – pasakojo R.Staskonytė.
Labiausiai menininkę žavėjo iš šio dvaro kilusios, o vėliau neretai čia besilankiusios gražuolės grafaitės Sofijos, pagarsėjusios puotomis ir gandais apipintais ryšiais su itin aukšto luomo atstovais, asmenybė.
1812 metų pavasarį Taujėnų dvare (Ukmergės r.) lankėsi Rusijos caras Aleksandras. Pamatęs Sofiją jis ja susižavėjo, o užsimezgusi draugystė truko 13 metų.
Napoleonas Bonaparte’as taip pat buvo pakerėtas Sofijos grožio. Jis net prasitarė, kad jam lankantis Lietuvoje vienintelis tikrai geras dalykas buvo pažintis su Sofija.
„Esu skaičiusi Sofijos laiškus, skirtus jai svarbiems asmenims. Jie patvirtina, kad grafaitė buvo moteris, kuri nekentė apribojimų, laužė visuomenės normas, todėl jai skirtus kvepalus pavadinau „Juodoji dvaro gulbė“, – sakė R.Staskonytė. – Net išvažiavusi iš Rokiškio gyventi į Kauną mintyse dažnai sugrįždavau į dvarą, kuris man visada siejosi su Sofija, juodosiomis gulbėmis ir novatoriumi jos tėvu.
Kai perskaičiau rašytojos Ginos Viliūnės romaną apie Sofiją Tyzenhauzaitę „Imperatoriaus meilužė“, jis pažadino mano norą kurti.“
Grįžusi iš Prancūzijos, kur sukūrė kvepalus, menininkė ėmėsi teptuko ir dažų. Ant drobių ji nutapė Rokiškio dvarą, šalia kurio plaukioja juodosios gulbės ir žydi daugybė gėlių.
Pernai vykusio Muziejų nakties renginio metu R.Staskonytė sukūrė kvepalus „Priešpiečiai pas Mariją Pšezdeską“. Juos gaminant panaudota 40 natų – citrusai, šafranas, žalioji arbata, kašmyrinis muskusas, bergamas. Šiuos kvepalus sukurti padėjo dar maždaug 300 žmonių. Viešo renginio metu menininkė siūlė žmonėms uostyti ir atrinkti natas, kurios, jų manymu, labiausiai derėtų nakties magiją atskleidžiantiems kvepalams.
Naujausias R.Staskonytės darbas – neseniai baigti kurti kvepalai Joniškėlio dvarui. Kūrėja juos pavadino „Juodosios rožės legenda“. Šiame aromate išryškėja rožių, juodųjų serbentų, sniego, juodojo agarmedžio natos.
„Joniškėlio dvarą pirmąkart tapiau prieš 13 metų. Kai visai neseniai šioje vietoje vėl ėmiausi teptuko ir dažų, galvoje pradėjau dėlioti ne tik spalvas, bet ir aromatų natas. Mane įkvėpė juodosios rožės legenda, be kurios Joniškėlio dvarą būtų sunku įsivaizduoti“, – kalbėjo kūrėja.
Pasak legendos, Joniškėlio dvaro šeimininkai Karpiai vertino grožį ir labai puoselėjo gėlynus. Dvaro gėlyne augo tūkstantis rožių. Pačiame šio rožyno centre puikavosi imperatoriškoji juodoji rožė su raudonais krašteliais. Karpių dvaro sodininkui net buvo prisakyta, kad už šią rožę jis atsako savo galva.
Neva viena žiema buvo itin šalta ir snieguota. Nuo sniego gausos vieną naktį ėmė aižėti stiklinis oranžerijos stogas, o juk po juo žiemoti buvo atnešta juodoji rožė.
Pamatęs ant imperatoriškosios rožės krintantį stiklą ir saugodamas ją, o drauge ir savo galvą, sodininkas augalą pridengė savo kūnu. Ryte žmonės rado tik didžiulę raudono sniego pusnį, o po ja sodininką, savo kūno šiluma ir gyvybe išsaugojusį rožę.
„Kvepalų pristatymas Joniškėlio dvaro svečiams turėjo vykti praėjusį pavasarį, tačiau dėl karantino teko jį nukelti“, – sakė R.Staskonytė.
Ilzenbergo dvarui, šalia kurio esančioje Meilės saloje, pasak legendos, auga stebuklingas ąžuolas, prie kurio ištartos meilės priesaikos yra amžinos, parfumerininkė sukūrė kvepalus „Salos meilės istorija“.
Jie dvelkia rožiniais lotosais, jazminais, ąžuolo žieve, baltuoju ąžuolu, ajerais.
Pažaislio vienuolyno grožio ir paslaptingumo įkvėptus kvepalus, dvelkiančius sakais, aksomu, smilkalais, vandeniu, gintaru, R.Staskonytė pavadinio „Ruduo Pažaislyje“.
Sukurti išskirtinį aromatą moterį paskatino ir Rokiškyje vykstančio kasmečio Vargonų muzikos festivalio koncertai. Jis dvelkia tujų, rubinų ir tabako natomis.
Rasa savo kurtų kvepalų kol kas nepardavinėja. Sako, kad dar neturi tam reikalingų leidimų. Menininkė juos dovanoja savo artimiesiems, bičiuliams ir erdvių, kurios ją įkvėpė kurti, šeimininkams.
„Kaip ir paveikslus, kvepalus vadinu meno kūriniais. Turiu jų formules. Aromatui išgauti reikia žinių, fantazijos, laiko. Geri kvepalai turi subręsti, turi susijungti molekulės. Tam prireikia ne vienos savaitės, o kartais ir mėnesių. Tik tuomet galima pajusti visą aromato dvelksmą, o kiekviena jo nata susipina į simfoniją ir gražiai suskamba akordais“, – kalbėjo R.Staskonytė.
Kūrėjos teigimu, sustoti aromatų kūrimo kelyje neįmanoma, nes jis beribis, atskleidžiantis vis daugiau galimybių ir įdomybių, o ir parfumerininkas uoslę lavina visą gyvenimą. Be to, Lietuvoje dar yra daugybė dvarų, vienuolynų ir kitų įspūdingų vietų, kurios taip pat skatina kurti ir tobulėti.
Kvepalų kūrimo dirbtuves moteris yra įrengusi savo namuose, tačiau ji svajoja įsirengti laboratoriją, kurioje gimtų išskirtinių kvepalų formulės.
