– Gabija, esate pristatoma kaip SMK kanclerė. Kaip šis statusas atsirado jūsų gyvenime?
– Man nepatinka savęs tapatinti su kokiomis nors pareigybėmis, bet organizacijoje tenka jas eiti. Pokytis įvyko natūraliai – prieš pusantrų metų nusprendžiau atsisakyti direktorės pareigų, tad kanclerės pareigybė tapo mano nauja pozicija mūsų organizacijoje.
Tiek gyvenime, tiek versle esu kūrėja plačiąja prasme. Tai atspindi mano esybę, vertybes ir tai, ką iš tiesų darau. Akademinėje organizacijoje galbūt keistai skambėtų pasivadinti kūrėja – žmonės nesuprastų. Tad kanclerė – tai mano formalizuota pareigybė, bet netapatinu savęs su ja. Esu verslo, idėjų, strategijų ir įvairių projektų kūrėja.
– 1994-aisiais, kai SMK pradėjo pirmuosius žingsnius, Lietuva skaičiavo pirmuosius Nepriklausomybės metus. Dažnai mintyse verčiate prisiminimus – kokie sunkumai jus augino?
– Sunkumai pasireiškia einamuoju momentu, kai mes juos išgyvename. Kai žvelgi į praeitį, vargu ar matai tuos sunkumus – jie laikui bėgant tampa pamokomis, gal net tam tikru tų laikų ilgesiu.
Negaliu pasakyti, kad atsigręžus į praeitį kas nors buvo blogiau, – tiesiog buvo kitaip. Gal pačios vertybės, sistema buvo kita, bet žvelgdama į tuos metus matau juos kaip laikotarpį, per kurį mes daug ko išmokome ir patyrėme.
Visko – ir pamokų, ir išbandymų. Visa tai buvo vertinga mums patiems tobulėjant, mokantis, tampant tuo, kuo esame dabar. Praeitis vertinga tiek, kiek ji man padėjo tapti tuo, kuo esu dabar, ir judėti į priekį, tobulėti.
– Jūsų veikla susijusi su švietimu, ugdymu, per išsilavinusią visuomenę kuriama šalies ateitis. Pati auginate sūnų. Kokia esate mama, kokį pavyzdį, kokias vertybes siekiate įdiegti?
– Vaikus ugdome būdami tuo, kuo patys esame. Specialaus mokymo, matyt, neatlieku, bet kartu jaučiu iš sūnaus kalbų, kad tos vertybės dažnai atspindi tai, kaip aš galvoju dabar ar net galvodavau būdama tokio amžiaus kaip jis.
Nežinau, kas tai yra, – gal sklandantis ore susikalbėjimas tarp vaikų ir tėvų, kai daugelio dalykų nė nereikia išsakyti žodžiais. Esame mokytojai ir pavyzdys savo vaikams. Sūnus mokosi iš manęs, o aš daug ko mokausi iš jo.
Didžiausias džiaugsmas, kurį man teko pačiai patirti ir kurį noriu su sūnumi išgyventi, – tai tėvų ir vaikų kuriančioji partnerystė. Taip buvo mano ir mamos atveju. Mes su mama daugelį dalykų darėme kartu – ir pykomės, ir tarėmės, ne tik rūpinomės buitimi, bet ir puoselėjome mamos ir dukros santykį kaip tam tikrą kūrybą, kuri vėliau tapo šeimos reliktu, verslu, gyvenimo būdu.
Sūnui nuo mažumės kartojau, kad reikia galvoti, kaip užaugęs uždirbs pinigų, klausdavau, koks bus jo kelias – verslas ar kita sritis?
Jam įdomu, kai pasakoju apie savo veiklą. Kartoju sūnui, kad šeimos tęstinumas vyksta ne tik per genetinę liniją, bet ir per darbus, kūrybą, santykį su vaikais.
– Veiklos jums netrūksta. O kokia esate namuose? Kaip pailsite, atsipalaiduojate?
– Esu ganėtinai uždaras žmogus, nors turiu nemažai privalomos socializacijos. Bet geriausiai jaučiuosi, kai esu su savimi. Tai – didžiausias mano atsigavimas.
Tiesa, pastebėjau, kad tai pripažinti su metais tampa vis lengviau. Anksčiau atrodė, kad būtinai reikia kitų žmonių, pripažinimo, o su branda ateina suvokimas, kaip gera būti tiesiog su savimi. Knygos, kino filmai, pasivaikščiojimas – iš to semiuosi energijos ir atsipalaidavimo.
Susitikimų, kompanijų, susibūrimų man nelabai reikia. Daug patyrimų atsiranda ir vienumoje, gamtoje arba bendraujant su keliais artimais draugais. Moku atrasti pusiausvyrą, nes nesu darboholikė. Pasitikiu žmonėmis, su kuriais dirbu, jie puikiai padaro daugelį dalykų – kuo toliau, tuo labiau. Ne taip, kaip pradžioje, kai kiekvieną procesą reikėjo sukurti savo galva ir rankomis. Ir programas rašėme, ir tvarkaraščius kūrėme – taip su mama dirbome prieš 25 metus lyg startuolyje, kai visus darbus atlieki pats.
– Kas jums gyvenime suteikia prasmę?
– Man didžiausią prasmę teikia veiklioji kūryba. Ja vadinu kūrimą tokių dalykų, kurie peržengia tavo asmeninių interesų ribas ir tarnauja visuotiniam gėriui ir pažangai.
Dideli tikslai mane motyvuoja, veda į priekį. Galima džiaugtis tik savo namu, bet kai matai, kad gali suteikti žmonėms darbo erdves, pastatus, kuriuose vyksta kūryba, man tai teikia didesnį vidinį pasitenkinimą, nes tai turi didelę išliekamąją vertę.
Dabar visos mano mintys sukasi apie Klaipėdoje kuriamą naują projektą. Jis atspindės holistinės visuomenės esmę, ateities tendencijas, taps naujos kartos, naujo požiūrio visuomenės traukos centru.
Esu klaipėdietė, tad norisi kurti mieste, kuriuo tikiu, kuriame užaugau. Tikiu, kad jis turi didelį potencialą. Mane veda vidinis tikėjimas, o gal ir kažkas iš aukščiau padeda tai daryti, veda tuo keliu.
– Pandemija pakoregavo kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Kaip jūs susitaikėte su pokyčiais?
– Su sūnumi kovo mėnesį, kai jis grįžo iš Amerikos, užsikrėtėme koronavirusu. Fiziškai tą virusą išgyvenome anksti. Dėkui Dievui, mums nebuvo sunku, sveikatai fizinių išbandymų virusas nesukėlė. Bet mes žinojome, kad jis yra ir kad tai tikrai nėra kieno nors išmonė.
Įpročiai nepasikeitė, aš mėgstu savo namus, tad mėgavausi tuo laikotarpiu. O SMK greitai prisitaikė – per dieną viską sukėlė į skaitmeninę erdvę. Virusas ir pandemija nėra tik grėsmė. Į šią situaciją galima pažvelgti kaip į didžiulę galimybę, tam tikras išmoktas pamokas.
Tikiu, jog suprasime, kad skaitmeninimas yra forma ir įrankis pereiti į virtualią erdvę, bet dar labiau įvertinsime, kokią vertę teikia gyvas bendravimas, realios pamokos ir paskaitos auditorijose. Manau, žmonės dar labiau supras tuos dalykus, kurie iš tikrųjų vertingi, kas bendražmogiška ir neperkeliama į skaitmeninę erdvę.
