Žilvinas prasitarė, kad šeimoje jis atsakingas už Heloviną, o štai Rositai atitenka Kalėdos. Vyras nusijuokė, kad taip šventės paskirstytos pagal jų charakterio bruožus.
„Helovinas yra labiau šėliojimas, o Kalėdos – rimčiau. Aš mėgstu konstruoti, o Rosita – puošti. Todėl man labiau prie širdies kurti Helovino kostiumus, o Rositai – dėlioti puošmenas ant eglutės. Aš užsiimu aprūpinimu ir kas bus ant šventinio stalo, Rosita – kaip tas stalas atrodys“, – darbų pasidalijimą aiškino Ž.Šilėnas.
Rosita prisiminė, kad šiais metais per Heloviną ji vis negalėjo nuspręsti, kokiu kostiumu pasipuošti, į pagalbą atskubėjo vyras – jam puikiai sekėsi įgyvendinti visas idėjas. Moteris juokiasi, kad tuomet ir kilo mintis, kas už ką bus atsakingas.
„O jei rimtai, mes visada šventėms ruošiamės kartu. Gal aš šiek tiek labiau atsakinga už vizualizaciją, patiekalų, kuriuos gaminsime, parinkimą ir nuotaiką šventės metu, bet iš esmės viską darome drauge“, – patikino ji.
– Didžiosios šventės asocijuojasi su šurmuliu, dovanomis, įvairiausiais renginiais. Šiemet visa tai gerokai pakoregavo pandemija. Kokios jūsų laukia šventės?
Rosita: Pandemija pakoregavo viską, ne tik šventes. Tokia yra realybė, kurioje gyvename, reikia ją suprasti ir priimti. Dėl kitų ir savo sveikatos didžiąsias metų šventes sutiksime dviese fiziškai, bet tikrai ne emociškai. Mes su artimaisiais palaikome labai glaudų ryšį, tad kaip ir kiekvienais metais šventes praleisime kartu, tik kitokia forma – skambučiais.
Iki pandemijos organizuodavome šventes mūsų artimiesiems. Per jas visi sėsdavome prie stalo ir ilgai kalbėdavomės, bendraudavome, juokdavomės, pasakodavome jau girdėtas ir naujas istorijas – tiesiog būdavome kartu. Šiais metais pasikeitė fizinė šventės forma, bet emocinė, jausmų forma tikrai išliks.
Žilvinas: Aišku, pandemija sutrukdė keliauti – tiek JAV viduje, tiek į Lietuvą. Neskrisime nei pas Rositos mamą, nei pas mano. Susitiksime su draugais ir bendradarbiais, bet didelių vakarėlių greičiausiai nebus.
– Daugiau nei metus gyvenate už Atlanto. Ko ten pasigendate ar galbūt nerandate? Ar skiriasi lietuvių ir amerikiečių požiūris į šventes?
Rosita: Manau, daug kas yra panašiai. Spūstys, apsipirkinėjimo karštinė, pervargę ir stresuojantys žmonės – tai tipiška daugelio žmonių būsena prieš šventes tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Mums tiesiog prisidėjo kai kurios šventės, kurias Lietuvoje minėjome šiek tiek ramiau, – Helovinas, Padėkos diena, JAV Nepriklausomybės diena.
Skiriasi patiekalai. Pavyzdžiui, kūčiukų čia nerasite, tad mes juos kepame patys. Taip pat silkės tenka paieškoti, nes Atlantoje tai nėra populiari žuvis.
Žilvinas: Tie skirtumai labiau priklauso ne nuo šalies, o nuo žmonių. Tiek plastiko, tiek dvasingumo gali rasti abiejose Atlanto pusėse – nelygu, ko ieškai. Čia nėra Kūčių, o antra Kalėdų diena nėra laisvadienis. Nepastebėjau ir tarpušvenčio – to laikotarpio tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, kai Lietuvoje darbas realiai nebevyksta. Apskritai JAV mažiau švenčių, laisvadienių ir atostogų. Galbūt dėl to šventės intensyvesnės: amerikiečiams nieko neįprasta nuskristi porą tūkstančių kilometrų sutikti šventes su šeima.
– Neįmanoma nepastebėti, kad šventėms skiriate ypatingą dėmesį. Štai ir dabar jūsų namuose suspindo įspūdinga eglutė. Kokių tradicijų laikotės ir trokštate puoselėti toliau?
Rosita: Kasmet pasižadu, kad puošiu eglutę bent lapkritį, bet ji svetainėje visada išdygsta jau spalį. Taip nutiko ir šiais metais. Spalio viduryje eglutė jau buvo papuošta.
Aš suprantu ir priimu, kad Kalėdas, jų šventimą kiekvienas supranta savaip. Man Kalėdos yra ramybės, vilties ir džiaugsmo šventė. Ir tai nėra tik dekoracijos. Pirmiausia tai jausmas viduje.
Dar iš vaikystės prisimenu, kai papuošdavome eglutę, o vakare ją įžiebus pasklisdavusi šilta šviesa tarsi užliedavo visą kambarį ir mano tada dar mažą širdelę. Nuo tada atsirado suvokimas – kad ir kokia tamsa būtų, joje visada yra ta lengva plevenanti šviesa, kuri šildo. Nepatikėsite, bet tokius pat pojūčius išgyvenu ligi šiol – aš Kalėdas ne tik matau, aš jas jaučiu.
Kalėdinis laikotarpis man – pabuvimo su savimi metas, kai permąstau, kas per metus buvo nuveikta, ką galbūt norėčiau pakeisti. Per Kalėdas turiu tradiciją – visų artimųjų atsiprašau ir jiems padėkoju, o viduje visiems atleidžiu kokias nors galbūt užsilikusias nuoskaudas. Tai labai padeda išmesti visokius nereikalingus ir beprasmius jausmus ir susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia, – meilę, palaikymą, ramybę, džiaugsmą.
Tikrai nebūtina turėti didelių eglių, stalų ir minios svečių, kad pasijustum laimingas. Per Kalėdas svarbu jausti jaukumą ir laimę. Kalėdiniu laikotarpiu aš tarsi susikraunu teigiamų jausmų bagažą ateinantiems metams.
O eglės puošimas man kaip meditacija. Idėją, kaip atrodys eglutė, dažniausiai būnu sugalvojusi jau rugpjūtį. (Juokiasi.) Tačiau ji tikrai nėra esminis Kalėdų akcentas. Galite turėti labai prabangią eglę namuose, bet jaustis vienišiausiu žmogumi pasaulyje. Bet galite turėti kuklią eglės šakelę, o jaustis laimingas, nes turite kam paskambinti, parašyti, išsiųsti atviruką, turite su kuo susitikti, ką apsikabinti, ko pasiilgti.
Žilvinas: Man kiekvienų metų pabaiga labiau panašėja į kažkokį vidinį ataskaitinį laikotarpį – ką padarei, ko nepadarei. Tada pradedi nervintis dėl to, ko nepadarei, o ką padarei, atrodo nebesvarbu. Bet gal dėl to ir reikia Kalėdų? Nuvaikyti tas paikas mintis.
– Kiekviena šeima turi savo firminį švenčių patiekalą, be kurio neapsieinama. Ką per Kalėdas gaminate jūs?
Rosita: Žilvinas yra puikus kulinaras, jis per šventes visada ruošia pagrindinį, dažniausiai mėsos, patiekalą.
Žilvinas: Paimkite išdarinėtą 6–7 kg kalakutą, nakčiai visą pamerkite į druskos ir prieskonių tirpalą.
Kitą dieną išimkite, pašaukite į orkaitę krūtinėle žemyn 3 valandoms 160 laipsnių temperatūroje.
Kol kalakutas keps, iš kepenėlių, nubėgusių taukų padarykite padažą. Šalia patiekite bruknių uogienės. Bus paprasta, puiku ir itin mažai darbo.
– Dar vienas galvosūkis – dovanos. Ar iš anksto žinote, ko norite, ar stengiatės Kalėdų rytą vienas kitą nustebinti?
Rosita: Mes visiškai nesikoncentruojame į dovanas. Absoliučiai. Jei kam nors ko nors reikia, perkame nepriklausomai nuo to, Kalėdos ar ne. Nėra pas mus tradicijos, kad būtinai per Kalėdas turime padovanoti vienas kitam ar artimiesiems materialių dovanų. Artimaisiais rūpinamės visus metus kasdien. Mūsų šeimoje labai svarbu per Kūčias, Kalėdas jausti artimuosius, jų palaikymą, meilę, supratimą. Tai didžiausios dovanos gyvenime.
Žilvinas: Į Lietuvą iš JAV nelabai yra tikslo ką nors siųsti, išskyrus atvirukus, o daiktai visur panašūs. Jei yra noro dovanoti daiktų, praktiškiau internetu užsakyti iš lietuviškos elektroninės parduotuvės. Bet spėju, kad sugrįžimas per šventes artimiesiems yra daug svarbesnis nei daiktai. Deja, dabar parskristi Kalėdoms tiesiog negalime.
– O kokias nematerialias dovanas jums atnešė praėję metai? Ko labiausiai norėtumėte ateinančiais ir ko sau palinkėtumėte?
Rosita: Praėję metai atnešė suvokimą, kad net pačioje nestabiliausioje situacijoje su Žilvinu galime jaustis stabiliai, nes turime susiformavusias stiprias vertybes. Kad mokame prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir išlikti savimi. Tikriausiai pandemija mums visiems davė galimybę prisiminti ir saugoti vienam kitą, nesvarbu, ar tu artimas, ar tolimas, nenumoti vienam į kitą ranka.
Žilvinas: Man 2020-ieji priminė civilizuoto gyvenimo trapumą. Užtenka mažo sukrėtimo, ir turtingiausios pasaulio šalies žmonės pradeda muštis dėl chloro baliklio ir tualetinio popieriaus. Užtenka sukrėtimo, ir minia patrauks plėšti parduotuvių, o plėšikautojų niekas net nestabdys.
Neramu tiek dėl COVID-19 viruso, tiek dėl žmonių elgesio. Kita vertus, mums nenutiko nieko blogo – nei ligų, nei darbų, nei finansų prasme. Taip, kai kuriuos planus teko atidėti, bet čia smulkmena, palyginti su situacija, kai žmonės prarado artimuosius ar visą gyvenimą kurtus verslus.
Tad jei 2021-ieji mus sugrąžins į 2019-uosius, viskas bus labai gerai.
