Anot jos, dažnai žmonės žodį adrenalinas suvokia primityviausiu kampu: jiems tai yra nušokti su lynu nuo tilto, iš lėktuvo „išžengti“ pasitikint tik parašiutu ar praskrieti autostrada 200 km/h greičiu.
„Manau, kad adrenalinas, nuotykis, drąsus poelgis kiekvienam žmogui vis dėlto asocijuojasi su visai skirtingais dalykais. Bet kokiu atveju pirmiausia tai yra išėjimas iš savo komforto zonos – kas priverčia širdį plakti smarkiau, kas netikėtai ima gniaužti kvapą. Vienam tai gali būti tiesiog naujo potyrio į gyvenimą atnešimas: verslininkui – naujas verslo sandoris, viengungiui – žingsnis į santuoką, o iliuzionistui – naujas pavojingas triukas.
Aš viską gyvenime mėgstu apskaičiuoti, pasverti ir numatyti, todėl kai įvykiai vyksta kiek kitaip, man ir tai sukelia nemažą adrenalino pliūpsnį“, – pasvarstė Agnė.
Jai savotišku iššūkiu tapo ir floristo Modesto Vasiliausko sumanymas iš dovanų maišelių sukurti futuristinę, šventinę suknelę. Pirmiausia, ji, pakviesta tapti neįprasto kūrinio modeliu, neįsivaizdavo kiek visa tai užtruks, antra – teko gerokai pasistengti suderinant vaikų pietų miego, fotografo, sostinėje esančios studijos „Selfstation“, kur vyko fotosesija, bei paties autoriaus darbo grafikus.
„Kiekvienam žmogui tam tikri poelgiai skirtingai priverčia plakti širdį. Juk profesionaliam modeliui fotosesija yra kasdienis darbas, tuo tarpu man pasirodymas prieš objektyvą su Modesto Vasiliausko iš dovanų maišelių detalių sukurta suknele buvo iššūkis – tai tikrai išėjimas iš komforto zonos.
Bet juk tuo gyvenimas ir įdomus, o žmogaus galimybės tikrai neribotos. Sėkmė pati nenutupia ant peties, o kad ją pagauti tikrai dažnai reikia būti drąsiam“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jos teigimu, veiklus žmogus nuo pat mažens susiduria su situacijomis, kurios reikalauja drąsos ar spontaniškumo.
„Tik vienu atveju tos situacijos būdavo pasirinktos pačios, o kitu – nutikdavo neplanuotai. Šiandien atrodantys menki įvykiai vaikystėje priversdavo „paprakaituoti“.
Pavyzdžiui, kai koncerto metu išsijungdavo mikrofonas ar kažkokiu stebuklingu būdu tarsi išsitrindavo tekstas iš atminties. Skamba juokingai, bet vaikui tai būdavo didelis stresas“, – potyriais dalinosi Agnė.
Ji prisiminė, kai tik atvykus į Kauną studijuoti ekonomikos ir finansų bei dar net nepažinodama nei miesto maršrutų, nei kur kokiu autobusu galima nukeliauti, nusprendė sudalyvauti televizijos projekto „Chorų karai“ atrankoje.
„Jau vien tai, kad pasiryžau, man buvo didelis iššūkis prieš pačią save, nes niekada neinu ten, kur bijau, jog galiu būti netinkama, per silpna.
Ir šiaip esu labai savikritiška, iš savęs reikalaujanti maksimumo, – patikino Agnė, – Tąsyk, vykdama į atranką, įsėdau ne į tą autobusą – viskas vyko Kauno miesto centre, o aš sugebėjau tamsų rudenio vakarą nukeliauti į Vilijampolę.
Kol pagaliau pasiekiau tikslą, pamačiau, kad atranka pasibaigė, komisijos nariai jau dėjosi daiktus ir prieš sceną buvo ištiesta stop juosta. Paklausus „ar dar galima padainuoti?“, išgirdau atsakymą – „mergaite, jau pavėlavai, gal kada kitais metais“. Man taip pasidarė apmaudu ir, nors turėjau apsisukti ir eiti namo, vis dėlto pralindau stop juostą, užlipau ant scenos ir pradėjau dainuoti.
Maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės, bet komisija jau daiktų nebesidėjo, tik klausėsi ir žiūrėjo. Praėjus visas atrankas tapau „Kauno Burgundiškojo“ choro nare – man tai didelis pasiekimas, kuris tikrai visomis prasmėmis pakeitė gyvenimą...“.
Be abejonės, Agnei yra tekę patirti ir standartinio pobūdžio nuotykių: laisvas kritimas lėktuvu ar dalyvavimas moterų kartingų varžybose, kur rungėsi nors ir mėgėjos, bet stiprios lenktynininkės.
„O aš apskritai nebuvau net sėdėjusi kartinge! Va čia tai šokas, nekalbant jau apie tai, kad kaustė baimė, nes laukiausi pirmagimio Pauliaus – buvo penktas nėštumo mėnuo. Aišku, šito fakto nežinojo net lenktynių organizatoriai, todėl širdyje jaudulys virė nežmoniškas.
Visgi posakis, kad adrenalinas ir išėjimas iš komforto zonos yra sėkmės dalis visuomenėje sklando ne veltui, nes tos dienos lenktynės buvo vainikuotos 1-osios vietos taure“, – džiaugėsi Pauliuko ir Evos mama.
