Visas savo knygas ji iki šiol rašo ranka.
„Juk ir Levas Tolstojus savo epą „Karas ir taika“ parašė ranka“, – mėgsta juokauti ką tik dienos šviesą išvydusios knygos „Kunigas Ričardas“ autorė.
Į leidyklą šįsyk ji nuvilko keletą kilogramų rankraščių – iš viso apie 1500 lapų. Tai beveik perpus mažiau nei bestseleriu tapusio jos ankstesnio romano „Rytojaus niekada nebus“.
„Kodėl vis dar rašau ranka? Todėl, kad esu kvailai įsitikinusi, jog tada rašau iš širdies. O gal ir nekvailai...“ – pokalbį pradėjo L.Lavaste.
– Nuo brutalaus nusikaltimo narpliojimo iki religijos. Sakyčiau, didžiulis šuolis net ir užkietėjusiam kūrėjui. Kodėl toks netikėtas pasirinkimas?
– Gera įžvalga. Iš tiesų – per vienus metus dvi tokios skirtingos knygos. Prisipažinsiu, kad knyga apie R.Doveiką kaip ir laukė savo eilės, kol trejus metus rašiau psichologinį romaną.
Bet tuos trejus metus įkalbinėjau kunigą Ričardą sutikti, kad rašyčiau apie jį. Kol pagaliau įkalbėjau. Tad pasirinkimas nebuvo toks netikėtas.
O pradėjusi kalbėtis su R.Doveika supratau, kaip man to reikėjo. Jei būčiau nuoširdžiai tikinti, pasakyčiau – nieko nėra atsitiktinio, pats Dievas taip sutvarkė.
Buvau labai pavargusi nuo romano, kuris tikrai sudėtingas, su daugybe siužetinių linijų, rašymo. Ir netikėtai peršokau nuo nusikaltimo narpliojimo į gėrio, išminties pasaulį.
Kiekviena mūsų susitikimo diena, kiekvienas pokalbis pripildydavo mane tokios šviesos, ramybės, kad net nebuvo sunku ištverti pirmąjį karantiną. Turbūt žodžiais to jausmo nenusakysiu. Tai tiesiog būsena. Ir to kaltininkas – kunigo Ričardo asmenybė. Neeilinė asmenybė.
Noriu tik pasakyti, kad knyga „Kunigas Ričardas“ nėra biografinė knyga. Taip, pirmas jos skyrius skirtas jo vaikystei, tėvams, šeimai, draugams.
Bet biografija, galima sakyti, nutrūksta, kai R.Doveika užsivelka kunigo sutaną. Kituose trijuose skyriuose jis praveria duris į Tikėjimo pasaulį.
Mano klausimai jam gal kartais atrodo ir juokingi, bet šią knygą rašiau iš smalsaus žmogaus pozicijų. Klausinėjau to, ko norėtų dvasininko paklausti ir tikintis, ir religijos istorijos nelabai žinantis žmogus.
– Kunigas Ričardas Doveika dažnam lietuviui tarsi atversta knyga – pasaulietiškas, artimas, atviras... Ko apie jį Lietuva iki šiol nežinojo?
– Jis iš tiesų labai atviras ir labai artimas. Bet toli gražu nėra atversta knyga ir Lietuva tikrai daug ko apie jį nežino. Bažnyčios durys, atrodytų, būna atvertos, bet... ne iki galo. Jos sunkios ir slepia daug vidinių paslapčių. Knygoje mėginu tas duris plačiau praverti.
Bet... Kunigas Ričardas atvirai ir su skausmu kalba apie patiriamas patyčias, intrigas, pavydą.
Tačiau faktiškai neįvardija pavardžių. Matyt, nenorėdamas pakenkti Bažnyčios autoritetui, jos institucijai. Na, daug ką galima suprasti iš potekstės.
Pasakysiu viena – jis yra labai drąsus žmogus.
– Ar sunku buvo nusibrėžti ribas, kiek leisitės į jo asmeninį gyvenimą ir kiek į religiją? O gal jokių ribų nė nebuvo?
– Jokių ribų nebuvo. R.Doveika ne toks žmogus, kuriam reikėjo kažkaip atrasti kunigo pašaukimą. Nors ir norėjo būti gydytoju, mokėsi virėjo profesijos, šeimoje taip pat niekas jo neskatino tapti kunigu. Atvirkščiai, ir tėtis, ir mama verkė sužinoję, kad jų sūnus stoja į kunigų seminariją. Namuose kelias savaites buvo tyla...
Brolis Robertas pasirinko visai kitą – kriminalisto profesiją. Tvirtas tikėjimas visada buvo Ričardo esybės dalis. Ir labai jaudina, kai jis apie tai kalba. Tai yra taip tikra ir nuoširdu. Net prakalbęs apie mirtį jis sako: „Norėčiau, kad mano antkapyje būtų iškaltas tik vienas žodis – „Kunigas“.“
– Koks jūsų knygos herojaus gyvenimo tarpsnis ar epizodas jums pasirodė jautriausias?
– Labai jautriai jis pasakoja apie savo vaikystę, anksti išėjusius tėvus. Juos laidojo pats.
Jaučiau, kad labai jautri tema jam yra ir dvasininkų pasaulyje egzistuojantys klanai, intrigos, pavydas, nors apie tai ir kalba labai santūriai ir taktiškai. Jautriai jis užsimena ir apie vienatvę, kuri yra neišvengiama šeimos, vaikų neturinčio dvasininko palydovė.
– Net ir sutaną vilkintis žmogus išlieka tiesiog žmogumi su savo vidiniais prieštaravimais, nuodėmėmis. Ar jums pavyko jį pamatyti ne kunigą, o žmogų?
– Taip. Ne veltui kunigas Ričardas man asocijuojasi su kunigu Liudu Vasariu iš garsiojo Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėlyje“. Apie jų abiejų panašumą knygoje aš klausiau ir R.Doveikos.
Jis to nepaneigė. Ir jam, ir jaunam romano herojui artimiausia savybė yra abejonės. Tik kunigas Ričardas sako niekada nesuabejojęs savo pašaukimu kaip Liudas Vasaris. O abejojęs tuo, ar sugebės būti geras kunigas.
– Ar pati esate tikinti? Koks jūsų santykis su bažnyčia ir Dievu?
– Mano santykis su bažnyčia tikrai labai įdomus. Užaugau mokytojų šeimoje mažame Žemaitijos bažnytkaimyje Gadūnave. Raudonų plytų mokykla, kurioje mes ir gyvenome, stovėjo tarp labai gražios taip pat raudonplytės bažnyčios ir klebonijos.
Suprantama, kad į bažnyčią man, mokyklos direktoriaus ir mokytojos dukrai, įžengti buvo uždrausta. Tai pamatytų viso kaimelio akys.
Bet vakarais paišdykauti su kaimo vaikais, kai tėvai nemato, neuždrausi. Tad mes dažnai kažkaip patekdavome į bažnyčią, užsikardavome kopėčiomis į varpinę ir ieškodavome ten spalvotų langų vitražų, kuriuos turbūt išmušdavo paukščiai, stikliukų. Radus jie būdavo didžiausias turtas.
Tad mano santykis su bažnyčia prasidėjo... nuo vaikiškos vagystės. (Juokiasi.)
Tik po daugelio metų, kai vėl užvažiavau į Gadūnavą, įėjau į bažnyčią ir pamačiau, kokia ji nerealaus grožio! Dabar ilgesys mane ten atveda kasmet.
Tai, kad tėvai buvo mokytojai ir negalėjo šeimoje skleisti tikėjimo tiesų, matyt, ir suformavo tokį tolimą mano santykį su bažnyčia ir Dievu.
Nesu dažna bažnyčios lankytoja. Taip, aš tikiu Dievą, bet jį suprantu kaip Visatos Protą.
Rašydama knygą iš pokalbių su R.Doveika supratau, kad tai yra tas pat. Ir kad pasaulio sukūrimo samprata ta pati. Man tai buvo malonus atradimas.
– Knygų rašymas jūsų gyvenime užima vis didesnę vietą. Ar dėl to, kad iš žurnalistės labiau tampate rašytoja?
– Na, žurnalistės iš manęs turbūt neišmuši. Nes mane nuolat lydi tas prakeiktas žurnalistui būdingas klausimas – kodėl?
Taip, jūs netikėtai tiksliai pasakėte – „iš žurnalistės labiau tampate rašytoja“. Pirmosios mano knygos – „Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“, „Skersgatvis dviem“, „Mes. Lietuviai“, „Kalės istorija“ paremta mano žurnalistine patirtimi.
Bet romanas „Rytojaus niekada nebus“, nors jame rasite realios istorijos ir mano žurnalistinio darbo joje atšvaitų, yra visiškai grožinis kūrinys.
Jį parašiusi jau galėčiau save, nors ir nedrąsiai, pavadinti rašytoja.
Nors vis tiek manau, kad rašytoju gali vadintis tik sukūręs tokį veikalą kaip L.Tolstojaus „Karas ir taika“.
– Ar prieš pasirodant knygai jos herojus turėjo galimybę perskaityti rankraštį?
– Mūsų bendras darbas su kunigu Ričardu buvo labai draugiškas, šiltas bendravimas, kai vyrauja absoliutus pasitikėjimas. Kaip sakoma, iš širdies į širdį.
Tai buvo ilgi pokalbiai geriant kavą, nors Ričardui rasti laiko kalbėtis nebuvo lengva. Jis tiesiog graibstomas žmonių. Laidotuvės, į kurias važiuoja net į tolimiausius kaimelius, krikštynos, vestuvės... Nepamirškime jo didžiulio darbo – Pilaitės bažnyčios statybos.
Todėl mane net graužė sąžinė, kad kunigas turėjo pats perskaityti ir visą mano parašytą tekstą.
Nesulaukiau iš jo nė vienos pastabos ar nepasitenkinimo dėl aštresnio klausimo. Į visus klausimus buvo atsakyta, niekas neišbraukta. O ką R.Doveika dar papildė, tai buvo tik jo minčių pagilinimas. Aš visiškai į tą procesą nebesikišau. Besąlygiškai juo pasitikėjau.
