Tačiau Astai gyvenimas buvo parengęs ne vieną didžiulę staigmeną. Nors buvo vadinama itin perspektyviu modeliu, rampų šviesos ji atsisakė.
Šiandien, jau būdama daugiavaikė mama, ji drąsiai prisipažįsta: to nė kiek nesigaili.
Tarp vienos garsiausių pasaulio agentūrų „Ford“ topmodelių tuomet puikavosi tokios pavardės kaip Naomi Campbell ir Jerry Holl. Tuomet juokauta, kad nė viena jų nekelia kojos iš namų, jei už dienos darbą joms nepasiūlomas 20 tūkstančių dolerių honoraras. Tokia pat šlovė 2001-aisiais buvo prognozuojama ir jaunutei lietuvei.
Buvo likusios vos kelios valandos iki jos šešioliktojo gimtadienio, tačiau Astos galvoje nė nebuvo minčių apie tortą, dovanas ar sveikinimus.
Jos širdis tada daužėsi kaip išprotėjusi, juk stovėjo priešais komisiją, netrukus paskelbsiančią modelių konkurso nugalėtojos vardą – faktiškai nutiesiančią raudonąjį kilimą vienai iš keliolikos finalininkių į šlovę ir ant pasaulinių pakylų.
Asta bijojo laimėti, nes prastai mokėjo anglų kalbą ir puikiai suvokė, kad finale Amerikoje be jos bus sunku. Kai Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje jai buvo rišama nugalėtojos juosta, paauglės skruostais riedėjo ašaros.
„Kojos drebėjo sužinojus, kad laimėjau. Nieko aplink negirdėjau, verkiau, bet supratau, kad būtina šypsotis“, – tada atvirai prisipažino A.Buziliauskaitė, besimokiusi dešimtoje klasėje ir jau dvejus metus siekusi manekenės karjeros.
Tą lemtingą vakarą verkė ir jos tėtis, dukros triumfą stebėjęs už tvoros, juosiančios renginio vietą, – 100 litų kainavęs bilietas buvo per brangus kukliai gyvenusios šeimos galvai.
Jau kitą rytą Asta nubudo būdama žvaigždė – apie ją rašė visi Lietuvos laikraščiai, interviu prašė televizijos laidos. Taip susipažinome ir mudu.
Tuomet buvau karjerą pradedantis žurnalistas, gavęs galimybę pakalbinti naująją šalies mados įžymybę. Susitikome jos tėvų Sigitos ir Artūro namuose, o interviu darėme prie garuojančių jos tėčio ką tik išvirtų cepelinų.
Tik vėliau į jos gyvenimą ateis dietos, kalorijų skaičiavimas, išvaizdos puoselėjimas, o tada prieš mane sėdėjo plačiai besišypsanti šviesiaplaukė didelėmis akimis ir žemu balsu.
Atvira iki skausmo ir išsigandusi iki begalybės. Tokia Asta vis dar buvo ir 2005-aisiais, kai jos nuotrauka papuošė žurnalo „Stilius“ viršelį.
Pergalė tarptautiniame modelių konkurse, regis, turėjo fantastiškai pakeisti merginos gyvenimą – kelionės po visą pasaulį, dainininko Bryano Adamso, Austrijos princo Alexanderio Furstenbergo, aktoriaus Dustino Hoffmano sūnaus Jacobo dėmesys, asmeninis buvusio Didžiosios Britanijos premjero Tony Blairo kvietimas į šventinę vakarienę, skirtą dešimties valstybių priėmimui į Europos Sąjungą, bičiulystė su aktore Milla Jovovich ar pažintis su supermodeliu Claudia Schiffer...
Tačiau tai tebuvo smagus trumpalaikis nuotykis Astos gyvenime – sulaukusi vos dvidešimties ji ištekėjo už mylimojo Arūno ir netrukus atsidėjo motinystei. Su aštuoneriais metais vyresniu sutuoktiniu ir trimis jųdviejų vaikais Auguste (15 m.), Arijumi (8 m.) ir mažąja Aurora (3 m.) jau penkiolika metų (su nedidelėmis pertraukomis) lietuvė gyvena Londone.
Kažkodėl visada maniau, jog motinystė jai tinka lygiai taip pat kaip ir pasaulio podiumai. Tiesą sakant, apie šeimą ji ir kalbėdavo su didesniu užsidegimu nei apie pozavimą garsių žurnalų viršeliams, darbą su ryškiausiais mados pasaulio ženklais ir įtakingiausiais fotografais.
Nors šiandien jai už nugaros – jau nemenka gyvenimiška patirtis, Astos išvaizda tokia pat jaunatviška: lygi veido oda, tiesūs ilgi plaukai ir nepriekaištingos kūno linijos. Kad ir dabar pat vėl galėtų žengti ant pakylos. Tik ar po tiek metų norėtų grįžti į šurmuliuojantį mados pasaulį?
– Kodėl pasirinkai emigrantės gyvenimą? Juk galėjai modeliu dirbti iki pat dabar, keliauti po pasaulį, kurti skirtinguose miestuose? – po ilgo nesimatymo paklausiau Astos.
– Toks buvo mano likimas. Lietuvoje buvo mažokai galimybių. Pirmagimei atėjus į pasaulį greit susigrąžinau formas ir dar beveik metus dirbau modeliu. Tad Londonas, kaip viena pasaulio mados sostinių, buvo vienas patogiausių pasirinkimų mūsų šeimai.
Nesinorėjo persikelti per toli nuo artimųjų, nes mus visada siejo itin glaudus ryšys. Ar mąsčiau rimtai tęsti karjerą? Sakoma, mes planuojame, o Dievas juokiasi iš mūsų planų. Taip nutiko ir man. Po dukros susilaukiau sūnaus, o prieš trejus metus, gimus antrajai dukrai, oficialiai tapau daugiavaike mama. Bet supermamos karjera man kur kas malonesnė už supermodelio karjerą. (Juokiasi.)
Be jokios širdies graužaties pasirinkau šeimą, o ne modelio darbą. Ir dėl to niekada nesigailėjau. Sakau tai visiškai nuoširdžiai.
– Tavo nuotraukose, kuriomis dalijiesi socialiniuose tinkluose, – laiminga šeima. Esi daugiavaikė mama. Jei nuoširdžiai, ar nebuvo svarstymų pirmiau pasinaudoti visomis karjeros siūlomomis galimybėmis ir tik po to nerti į žmonos ir mamos vaidmenį?
– Visą laiką norėjau didelės šeimos – bent jau trijų vaikų. Kaip norėjau, taip ir nutiko. Gal savo mintimis ir prisišaukiau likimą. Norėjau būti jauna mama. Man tai atrodė taip žavu. Visada svajojau pirmiausia susilaukti dukters, po to sūnaus ir dar vienos dukters – viskas būtent taip ir susidėliojo.
Modelio darbas lyg ir ilgą laiką dar buvo greta mano asmeninio gyvenimo, net laukdamasi sūnaus dalyvavau keliose fotosesijose. Gimus sūnui atsikratyti nėštumo metu priaugtų kilogramų jau buvo gerokai sunkiau nei po pirmojo gimdymo.
Vėliau gyvenimas dėliojosi taip, kad augo vaikai, jiems reikėjo mamos, o juk tai darbas daugiau nei visu etatu, kartais net visą parą. Tad galimybė grįžti į mados pasaulį tolo savaime. Tada trečiasis nėštumas... (Šypsosi.) Mamos ir žmonos vaidmuo man labai patinka.
– Kaip susipažinote su Arūnu? Ką jis turėjo (ar tebeturi) tokio, kad dėl šio vyro, galima sakyti, paaukojai karjerą?
– Mudu supažindino draugai viename naktinių Kauno klubų. Nors dar buvau paauglė, įsimylėjau iki širdies gelmių. Tai buvo abipusiai jausmai.
Visuomet sau kartojau, jei tekėsiu, tik tada, kai būsiu visiškai tikra dėl savo sprendimo. Ir tik kartą. Ir štai mudu susituokę jau septyniolika metų. Žinoma, ir mūsų namuose būna visko, nes esame labai skirtingo temperamento, betgi skirtumai traukia.
Ar dėl ankstyvos santuokos paaukojau karjerą? Nekeisčiau nė vieno savo sprendimo. Su penkiolikamete dukra gatvėje kartais mus palaiko draugėmis – tai ankstyvos motinystės privalumas. (Juokiasi.) Mudvi esame geriausios draugės. Joks mados pasaulis tokio ryšio negalėtų atstoti.
– Kaip šiandien atrodo tavo gyvenimas? Beje, figūra ir išvaizda vis dar primena modelio.
– Kaip ir daugelis trijų vaikų mamų, vos spėju suktis. Paroje trūksta valandų, kad visiems padalyčiau dėmesį ir dar šiek tiek jo liktų sau.
Visada sakiau, kad moteris privalo rūpintis savimi, – ir dėl to, kad patiktų savo vyrui, ir kad patiktų pati sau. Sportuoju, rūpinuosi savo išvaizda – faktiškai baigiu pasiekti ribą, kaip atrodžiau per patį savo modelio karjeros pakilimą.
– Gal vis dar svajoji apie reklamos užsakymus, podiumus, reklamos fotosesijas?
– Taip. Ir pati juokiuosi, kad gal tai kokia vidurio amžiaus krizė, bet noriu grįžti į modelių pasaulį. Jaučiuosi ir atrodau gerai, esu sveika, todėl tikiu, kad man pavyks pasiekti viską, ką esu suplanavusi. Labai mėgstu fotografuotis, gal net artimoje ateityje apie mano darbus išgirsite viešai.
– Ar esi šeimyniška – gamini, tvarkaisi, drauge su vaikais ruoši pamokas. Išmokai virti cepelinus? Iki šiol pamenu, kokiais gardžiais tavo šeima mane kažkada vaišino...
– Man niekada nerūpėjo jokie vakarėliai, išėjimai su draugais, visuomet po darbų skubėdavau į namus, nes juose netrūko veiklos. Šeima – man svarbiausia. Su vaikais ruošiu pamokas, vežioju į būrelius, ruošiu vakarienes. Esu net labai šeimyniška. Bet štai virti cepelinų, deja, taip ir neišmokau. (Juokiasi.)
Prieš metus į Londoną persikėlė gyventi ir mano tėvai. Tai labai palengvino mudviejų su vyru gyvenimą. Laiko atsiranda net draugams. Ir dar turiu pas ką nuvažiuoti pavalgyti cepelinų.
– Ką tau davė modelio karjera?
– Be galo daug pasitikėjimo savimi, kurio man trūko paauglystėje. Pamačiau pasaulio, pažinau įvairių kultūrų. Taip pat sutikau daug įžymybių, skirtingų asmenybių. Jei ne modelio karjera, niekada nebūčiau sukaupusi tokios patirties.
Iki šiol su pasididžiavimu pasisakau, kad kadaise laimėjau pasaulinį modelių konkursą. Ne dėl grožio, nes buvau dar visai jaunutė. Žmonėms patiko mano paprastumas, mano charakteris, užsidegimas, gal net savotiškas kuklumas kam nors patiko.
Esu labai dėkinga ir likimui, ir Jolantai Sadauskienei (modelių agentūros „Modilinos“ įkūrėjai), kad mane vos keturiolikos pastebėjo Kaune ir įžvelgė turint modeliui reikalingų savybių.
– Ar linkėtum savo dukrai rinktis manekenės kelią?
– Žinoma. Mano vyresnioji – labai protinga mergina, su charakteriu, sportuojanti. Jei tik ji panorės, neprieštarausiu, nes modelio darbas atveria labai daug galimybių, o kuri mama jų nelinkėtų savo dukrai. Žinoma, kaip jau minėjau, pasinaudoti tomis galimybėmis reikia proto. Maniškė jo tikrai turi. (Šypsosi.)
– Kai tavo vardas nuskambėjo visame pasaulyje, greta jo skambėjo ir frazė, kad ši mergina laimėjo ketvirčio milijono dolerių vertės modelio sutartį. Nors dirbai daug ir sėkmingai, bet... tų žadėtų pinigų taip ir negavai. Kodėl?
– Tada mane vadino „mergina, verta milijono“. Tuo metu mano darbo sutarties vertė siekė milijoną litų. Tačiau pinigų negavau. Dėl to tikrai nesisieloju, nes per trejus metus, kiek truko mano sutartis su „Ford“ agentūra, apkeliavau pasaulį, susiformavau kaip asmenybė. Gavau kur kas daugiau nei žadėti pinigai.
Kodėl likau tuščiomis kišenėmis? Daug merginų tuomet negaudavo sutartyse numatytų įspūdingų sumų dėl sutartyje surašytų itin griežtų reikalavimų.
Juk konkursą laimėjau vos šešiolikos, tad natūralu, kad per trejus metus mano kūno matmenys pasikeitė keliais centimetrais. Bet jie buvo svarbūs, net nepaisant, kad ir paaugau. Be to, negalėjau dirbti tokiu krūviu, kokiu norėjo agentūra, nes mokiausi dešimtoje klasėje, tad turėdavau skraidyti į egzaminus Lietuvoje.
Mano sutartis buvo nutraukta dėl to, kad neįvykdžiau kelių jos punktų. Bet tikrai per tuos metus gavau kur kas daugiau nei tas milijonas litų.
– Ar dažnai grįžti į Lietuvą aplankyti artimųjų? Ar pasiilgsti Kauno? Kad ir tų pačių cepelinų?
– Kiekvieną vasarą grįžtame į Kauną, nes ten likusios giminės, brangios vietos. Lietuviško maisto nesunku rasti ir Londone, nes čia daug lietuviškų restoranų.
Man trūksta Lietuvos gamtos, atmosferos. Su vyru net esame pakalbėję, kad šiek tiek paaugus vaikams galbūt grįšime gyventi į Lietuvą. Jiems ten labai patinka, todėl be jokių atsikalbinėjimų mokėsi lietuviškai.
– Ar esi šiandien laiminga?
– Patikėk, esu. Turiu didelę šeimą, esame sveiki, turime gražius namus, po kuriuos šėlsta trys šunys. Pandemija slegia kaip ir kiekvieną, bet juk tai laikinas etapas, kuris netrukus vieną dieną baigsis. O tada gyvenimas ne tik grįš į įprastas vėžes, bet ir taps dar brangesnis kiekvienam iš mūsų.
