Pasiekti 2962 metrų aukščio Cugšpicės viršūnę, stūksančią Vokietijos Alpėse, prie sienos su Austrija, ne kalnų keltuvu, o pėsčiomis nėra labai paprasta.
Tam reikia ne vien įgūdžių ir įrangos, bet ir užsispyrimo, ištvermės.
„Ne kalnus mes įveikiame, o save. Ir tai svarbiausia“, – kalbėjo prieš šešerius metus dėl kalnų galvą pametusi G.Eimantaitė, jau svajojanti apie naujas viršukalnes.
Be sudėtingų žygių savo gyvenimo jau neįsivaizduojanti kaunietė yra įkopusi ir į daugelio alpinistų svajonėmis tapusius kalnus – aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę Monblaną (4808 metrai) ir trečią pagal aukštį Gruzijos viršukalnę Kazbeką (5047 metrai), daugybę kitų kalnų.
Ji yra išmaišiusi ir Prancūzijos, Italijos, Gruzijos bei Ispanijos, Kipro, Slovakijos, kitų valstybių kalnus.
Nuosavą grožio verslą turinti mergina pasakojo, kad kelionės į kalnus jos gyvenime prasidėjo prieš šešerius metus.
„Buvo metas, kai pagavau save, kad pernelyg daug dirbu ir mažai ilsiuosi. Supratau, kad reikia ko nors, kas padėtų atitrūkti nuo darbų. Pradėjau svarstyti, kaip galėčiau nuleisti garą, ir sulaukiau netikėto pasiūlymo“, – pasakojo Gintarė.
Kaunietė prisiminė, kad į kalnus vykti pasiūlė tuometis jos draugas. Jai, miesto merginai, iš pradžių tai nepasirodė šauniausia idėja.
Gintarė tuo metu kur kas mieliau būtų pasirinkusi atostogas Turkijoje. Tačiau, kaip sakoma, ko nepadarysi dėl meilės.
„Taip mano gyvenime atsirado kalnai, dabar tapę didžiule aistra ir nuolatiniu ištvermės bei kantrybės išbandymu. Kadangi draugas ir jo kolegos buvo alpinizmo instruktoriai, jie mane išmokė laipioti, naudotis kopimo įranga.
Prisimenu, kai gimtadienio proga draugas padovanojo apraišus, karabinus ir kėlimosi įtaisą „žumarą“, nudžiugau labiau, nei būčiau gavusi bet kokią moterišką smulkmeną. Tačiau supratau ir tai, kad įklimpau ilgam“, – juokėsi pašnekovė.
Po sunkių treniruočių, kalnų kelionių technikos kursų ir, aišku, įveikusi ne vieną viršukalnę G.Eimantaitė pati tapo alpinizmo instruktore, kopimo technikos mokančia kitus.
Jai smagu matyti, kaip žmonės pamilsta kalnus, išmoksta naudotis įranga, mėgaujasi laipiodami uolomis. Ypač alpinistei malonu iš keliautojų išgirsti: „Kada ir kur bus kita kelionė? Įrašykite ir mus į grupę.“
„Žinote, kuo nuostabūs kalnai? Jie leidžia viską pamiršti. Užsidedi kuprinę ant pečių, žengi pirmąjį žingsnį ir suvoki, kad prieš tai buvęs laikas dingsta, prapuola visos gyvenimo problemos. Esi tik tu ir neaprėpiama gamta. Tuomet rūpiniesi tik tuo, kad nepaklystum, pakaktų vandens, rastum vietą, kur galėtum pernakvoti“, – pasakojo Gintarė.
Kaunietei kalnuose yra tekę nakvoti ir namelyje ant stalo, nukarusiomis kojomis, nes stalas buvo labai trumpas, ir džiaugtis, kad rado vietos kur atsigulti, nes nedideliame kambaryje nakvojo 30 žmonių. Tačiau tokias nakvynes alpinistė prisimena kaip itin smagius nuotykius.
Nors pradėdama kopti Gintarė turi įprotį priėjusi kalną paglostyti ir pasisveikinti, kalnai ne visada būna itin svetingi.
„Kartą su alpinistų grupe lipome į Monblaną, bet dėl properšų negalėjome tęsti pradėto žygio. Grįžome į kalnų namelį. Žinoma, buvo apėmęs begalinis nusivylimas, kad tiek kelio nuėjome veltui. Bet po poros valandų sužinojome, kad viena lenkų grupė ėjo toliau, įkrito į properšą ir žuvo.
Supratome, kad pasirinkimas grįžti buvo teisingas. Kartais reikia nustumti į šalį ambicijas ir galvoti sveiku protu.
Kalnai klaidų neatleidžia. Keletas mano pažįstamų žuvo kalnuose“, – tikino alpinistė.
Į atmintį kaunietei įstrigo ir jos rengta ekspedicija į Kazbeko viršukalnę. Per milžinišką pūgą po 16 valandų klaidžiojimo grupei pavyko rasti viršukalnę.
Gintarė pamena, jog buvo akimirkų, kai buvo taip šalta, kad teko vyniotis plastikinius maišelius ant rankų po pirštinėmis, nes pirštai jau nesilankstė ir gėlė nagus. Atrodė lyg juos kas plėštų.
Be kalnų, Gintarė turi dar vieną aistrą – bėgimą. Jos tikinimu, tai lyg meditacija, laikas sau, kai gali atitrūkti, pasimėgauti, susidėlioti mintis, pasiklausyti verslo garsaknygių. Ir dar padeda dailinti kūno linijas.
Savo malonumui prieš kelerius metus bėgioti pradėjusi mergina pasakojo, kad bėgikės karjeros pradžioje tiesiog dėl įdomumo nutarė dalyvauti varžybose.
„Nubėgau distanciją ir grįžau į namus be jokių didelių lūkesčių. Iš smalsumo pažiūrėjau rezultatus. Matau, kad aš pirma. Paskambinau organizatoriams, o jie nustebę klausia, kodėl nesulaukė manęs ant pakylos. Taurę ir prizus man tąkart atvežė į namus“, – kalbėjo mergina.
Tada prasidėjo Gintarės bėgimo era. Kaunietė bėgdavo ne mažiau kaip 8–10 kilometrų per dieną, 50–70 km per savaitę. Dalyvaudama mėgėjiškose varžybose, kur ne kartą bėgo maratoną, Gintarė laimėjo per 30 prizinių vietų.
Vienu didžiausių bėgikės iššūkių tapo ultramaratonas kalnais Kapadokijoje, Turkijoje. 65 kilometrus ji įveikė per 9 valandas.
„Sustoji punktuose kas 15 kilometrų, atsigeri kokakolos, suvalgai sausainį ir bėgi toliau. Atsisėsti sau neleidi, nes jei prisėsi, nebenorėsi atsistoti. Viduje verda tiek išgyvenimų, kova su savimi“, – apie ultramaratoną pasakojo ištverminga kaunietė.
