Prieš šešerius metus sostinėje tarptautinę SLA grimo ir vizažo akademiją įkūrusi Gritė čia sukosi kaip voverė rate – dažnos komandiruotės, grožio naujienos, seminarai, įvairiausi pristatymai, mokymai, metiniai planai, parodos, tiesioginės transliacijos studentams, administraciniai rūpesčiai, buhalterijos ir darbuotojai.
Buvo dienų, kai į namus Gritė grįždavo tik vėlai vakare, o ne kartą naktį parskridusi iš mokymų užsienyje ir pamiegojusi vos porą valandų jau anksti rytą sėsdavo prie kompiuterio ruošti naujos medžiagos mokymams.
„Perdegiau. Labai stipriai. Norėjau padaryti daug ir tobulai. Taip stipriai įsisukus į verslą, į susireikšminimą, kad niekas nepadarys geriau, prasidėjo nemiga, pakilo kraujospūdis... Pradėjau gilintis į tai, ko noriu pati.
Galiausiai sumažinau savo darbus, švelniai atsitraukiau, leidau dirbti kitiems žmonėms. Supratau, kad būdama pagrindinis žmogus įmonėje ir perdegusi nebeduosiu jokios naudos. Nei kolektyvui, nei sprendimams, juolab kad ir pati nebejaučiau malonumo darbe.
Vis dėlto ir atsitraukusi nenurimau – nesugebėjau ilsėtis, negalėjau išjungti telefono, nebetikrinti darbuotojų. Įmonė man buvo kaip kūdikis, nuolat domėjausi, kas ir kaip ten vyksta. Tačiau galiausiai pradėjau ieškoti psichologijos žinių ir informacijos, radau ir nebegalvoju vien apie darbus“, – atviravo jauna moteris.
Akademijos vairą patikėjusi kitiems Gritė ėmėsi savęs – pradėjo domėtis sveikata, joga, pilatesu, psichologija, lankyti seminarus.
Kartą grįžusi į namus po meditacijos moteris pajuto, kad nori išsilieti ant drobės. Anksčiau tapiusi tik ant modelių kūnų, ji norėjo čia ir dabar prisiliesti prie tikros drobės.
„Puoliau į parduotuvę, nusipirkau dažų ir drobę. Jaučiau begalinį norą išlieti tai, kas susikaupę. Norėjau tapyti kiekvieną vakarą prieš miegą“, – pasakojo Gritė.
Kai visą veiklą sukaustė pavasario karantinas, gražuolė internetu klausėsi meno terapijos paskaitų, o rugsėjį Vilniaus dailės akademijoje pradėjo lankyti vakarines kompozicijos, tapymo ir piešimo paskaitas.
Tapymą ji vadina atsipalaidavimu, pomėgiu, tačiau kartu džiaugiasi, kad keletas jos paveikslų jau puošia studiją ar žmonių namus, ne vieną pavyko ir parduoti.
„Visada buvau linkusi mokytis, tobulėti. Buvo laikas, kai mane labai domino psichologija, skaičiau daug knygų, klausiausi seminarų. Žmogus visada ieško ten, kur jam trūksta.
Dabar man stiprus meno, kūrybos etapas, jaučiu tam stiprų vidinį poreikį. Klausau savęs ir stengiuosi save išreikšti“, – pasakojo „Mis Lietuva“.
Iš kur ateina įkvėpimas? Gritė savo paveikslus vadina abstrakcijomis, įkvėptomis gamtos ir jūros. Vasarą daug laiko praleidusi Smiltynėje, prisijaukinusi miškus, pievas ir dangų, ji čia randa ir minčių savo darbams.
„Tapau, kai būnu pameditavusi, pasivaikščiojusi gamtoje, kai esu rami. Netapau būdama chaotiškos nuotaikos, noriu dalytis iš ramybės jausmo. Seniai to jausmo ieškojau, pagaliau galiu mėgautis“, – kalbėjo pašnekovė.
Namuose Gritė okupavo svetainę, tad kai atvyksta svečių, savo drobes ir dažus ji nešioja iš pirmojo aukšto į antrąjį. Ir vėl atgal. Tad matydamas žmonos pomėgį vyras Andrius nutarė jai įrengti tuščią namų kambarį.
„Pradėjome įrenginėti mini galeriją. Laukiu, kol sienose bus vinys, kad galėčiau ten sukabinti savo paveikslus, kurie iki šiol namuose nerado vietos.
Svetainę vėl atiduosime svečiams ir vakarienėms su jais“, – pasakojo G.Maruškevičiūtė-Tamošiūnė.
Jauna moteris neslepia – jos santykiams su vyru toks pervargimas taip pat turėjo įtakos.
Pavargusi ir įsitempusi, nuolat patarimų klausianti žmona skausmingai reaguodavo į vyro pastabas, mat tiesiog laukdavo, kad antroji pusė ją apkabintų, o ne čia ir dabar logiškai imtųsi spręsti problemas.
„Atlaikėme, išlipome abu kartu. Dabar mūsų planas – sulaukti, kol galeriją namuose galėsime pertvarkyti į vaikų kambarį“, – šypsojosi Gritė.
