Nors gyventi Australijoje, kur šilta ir laksto kengūros, buvo sena vyro svajonė, jį į gimtąją šalį parginė pašlijusi tėvo sveikata ir koronaviruso pandemijos padariniai, rašoma žurnale „Stilius“.
– Kaip sugalvojote grįžti į Lietuvą?
– Taip jau nutiko, kad tėtis susirgo onkologine liga, vėliau prasidėjo koronavirusas, viskas Australijoje sustojo, laikinai užsidarė mano restoranas, studijos vyko nuotoliniu būdu, tad nusprendžiau rizikuoti ir skristi, nors besikeičiant situacijai pasaulyje visada yra galimybė kur nors įstrigti.
Juo labiau skrendant iš taip toli. Laiko galvoti nebuvo, ieškojau bilietų, kroviausi lagaminą, iš nuomojamo buto visus daiktus reikėjo pervežti į draugų namus, reikėjo sustabdyti studijas. Buvo reikalų.
– Koks jausmas grįžti po tiek laiko?
– Į Lietuvą grįžtu kasmet, kai čia būna vasara. Vienintelis skirtumas dabar, kad jau truputį buvau primiršęs rudens ir žiemos šaltį, tad tenka aklimatizuotis.
Visa kita jokių problemų nekelia. Džiaugiuosi, kad šiuo nestabiliu metu, kai pasaulyje situacija keičiasi kas minutę, galiu būti arčiau artimųjų, draugų, kad turiu mėgstamą darbą, turiu stogą virš galvos, ką pavalgyti.
Džiaugiuosi kiekviena akimirka, nes nežinau, kas bus rytoj. Ypač džiugina, kad tėčio sveikata gerėja ir kad kiti artimieji laikosi gerai.
– Ar sunku buvo priimti šį sprendimą?
– Šeima visada svarbiausia, tad ilgai svarstyti nereikėjo.
Juo labiau kai tokia situacija pasaulyje. Galėjo nutikti taip, kad apskritai šeimos nebūčiau aplankęs metus ar dvejus.
Jeigu kas nors būtų atsitikę artimiesiems ir aš nebūčiau buvęs šalia, to sau nebūčiau atleidęs.
– Ar grįžote ilgam?
– Vienas Dievas težino. Australijos siena ne australams kol kas uždaryta. Greičiausiai ji atsivers tik išradus vakciną, o tai gali užtrukti iki kitų metų vidurio ar net pabaigos.
Žiūrėsiu, problemų ten grįžti nebūtų, tad spręsiu tada, kai bus tam laikas. Kol kas mėgaujuosi tuo, kur esu, ir tuo, ką veikiu.
– Ką palikote Australijoje?
– Ten liko visi mano daiktai, draugai, darbas, mokslai. Man atrodo, kad dabar niekas nieko per daug nebeplanuoja, koronavirusas išmokė mus gyventi šia akimirka.
Niekada to nemokėjau, nuolat galvodavau apie praeitį arba ateitį. Dabar esu čia ir dabar. Kiekvienam patarčiau pasistengti kuo daugiau pasisemti iš esamo momento, nes rytojaus gali nebūti.
Viskas priklausys nuo situacijos Australijoje ir Lietuvoje. Spręsiu, kai bus daugiau aiškumo.
– Kokie buvo jūsų treji metai svečioje šalyje?
– Visokie. Pradžia buvo labai nelengva, reikėjo viską pradėti nuo nulio, bet to juk ir norėjau. Norėjau pasigydyti galvą, išmokti gyventi kitaip, mėgautis gyvenimu.
Man pavyko. Kad ir kaip nelengva buvo, džiaugiausi kiekviena akimirka, man tiko aplinka, žmonės. Jaučiausi kaip namie. Džiaugiuosi, kad pavyko pakilti karjeros laiptais naujoje srityje.
Žurnalisto iš manęs niekas neištrauks, mano patirtis šioje srityje didžiulė, o pabandyti ką nors naujo, turėti ne vieną veiklą gyvenime labai smagu. Juk gyvenimas vienas, kaip žinoti, kad viena ar kita veikla tau tinkama, jeigu net nepabandai?
– Kas turėtų nutikti, kad į gimtąją šalį grįžtumėte suvisam?
– Pandemijos akivaizdoje apskritai džiaugiuosi, kad gyvenu ir esu sveikas, o kas būtų, jeigu būtų, negalvoju. Džiaugiuosi gyvendamas čia, džiaugsiuosi ir išvažiavęs svetur. Kaip minėjau, šiuo metu, manau, esu geriausioje vietoje, kur galėčiau būti.
