Apie prieš kelis tūkstantmečius vyravusias mados tendencijas kalba išlikusios statulos, piešiniai, radiniai smėlio užpustytose, įvairiausių legendų apipintose kapavietėse. Nefertitės gyvenimas ir mirtis kelia ne vieną klausimą. Iki šiol nėra tiksliai žinoma jos kilmė, neaišku, ar po sutuoktinio mirties ji, trumpam apsimetusi vyru, perėmė jo sostą, dar niekam nepavyko rasti ir karalienės mumijos, jos palaidojimo vieta taip pat nežinoma.
Sprendžiant iš senovės Egipto archeologinių radinių bei šaltinių, Nefertitė buvo itin moteriškos figūros šešių dukterų mama. Tuomet seksualumas buvo išreiškiamas kiek kitaip nei mūsų dienomis.
Šalyje, kurioje sukurta seniausia pasaulyje suknelė, nuogas kūnas nebuvo laikomas tabu, moterys čia kūno linijas dažnai pabrėždavo prie jo prigludusiomis karoliukais puoštomis suknelėmis, beveik permatomais lino apdarais. Ilgomis, iš itin plono lino pasiūtomis klostuotomis tunikomis puošėsi ir, kaip manoma, plačių klubų, siauro liemens Nefertitė. Ji buvo laikoma vaisingumo deivės įsikūnijimu.
Tiems, kurie stebėdami šiuolaikines madas aikčioja iš nepasitenkinimo ir tvirtina, kad vienalytiškumas – šių laikų pramanas, vertėtų atsiversti istorijos vadovėlį.
Vyrų ir moterų mada dažnai vienalytė buvo dar senovės Egipte.
Vis dėlto, nors vyrai ir moterys turėjo daugiau ar mažiau vienodas ekonomines teises, dailiosios lyties atstovių apdarai buvo kiek konservatyvesni nei vyrų. Išlikusiuose atvaizduose pastarieji dažnai matomi be viršutinės drabužių dalies, dėvintys strėnjuostes („shenti“).
Šis drabužis buvo kiekvieno bet kokiai visuomenės grupei priklausiusio egiptiečio garderobe. Strėnjuostės, kurias dėvėjo aukštesniam luomui priklausę vyrai, galėjo būti gaminamos ir su pakilimu priekyje. Toks madingas apdaras simbolizavo nesibaigiančią erekciją, taigi siejosi su didžiuliu seksualumu.
Moterų suknelėms įtaką taip pat darė socialinis statusas. Tos, kurių gyvenimą ne pernelyg slėgė buitiniai rūpesčiai, puošėsi Nefertitės gyvenimo periodu išpopuliarėjusiais brangakmeniais dabintais kalaziriais – siauromis, dažnai berankovėmis sukniomis. Suknelės ilgis irgi rodė padėtį visuomenėje, ruošdamosi pomirtiniam gyvenimui moterys puošėsi žeme besidriekiančiomis sukniomis – tokių nevilkėjo būdamos gyvos.
Iš esmės senovės Egipto gyventojai vertino patogumą, daugiausia rengėsi šviesios spalvos lino apdarais, bet madingų akcentų – papuošalų – nepamiršo. Aukštesnės klasės egiptiečiai sau leido kur kas geresnės kokybės liną, o ir papuošalų jie naudojo kur kas daugiau ir brangesnių.
Pavyzdžiui, viename radinių Nefertitė vaizduojama pasidabinusi spalvotais papuošalais, dekoruotais šventųjų gyvūnų – sakalų bei skarabėjų – motyvais.
Apskritai senovės Egipte buvo tikima, kad papuošalai žmogų padaro patrauklesnį dievams.
Derlingoje Nilo pakrantėje tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai (iki maždaug šešerių metų neturtingų egiptiečių atžalos nebūdavo rengiamos jokiais drabužiais) naudojo ir papuošalus, ir darėsi makiažą. Makiažas padėjo ne tik apsaugoti veidą nuo saulės, blogos akies, bet ir pasipuošti.
Nefertitės atvaizdas dabar neretai puošia grožio salonų, kosmetikos kompanijų stendus, reklamas. Ir ne be reikalo. Karalienės naudota senovinė akių kosmetika („kohl“) vis dar paplitusi Viduriniuose Rytuose, Viduržemio jūros regione. Paryškintos Nefertitės akys, ryškūs antakiai, raudonos lūpos ir akių šešėliai vis dar lieka vienais svarbiausių šiuolaikinio makiažo atributų.
Neabejojama, kad senovės egiptiečiai dievino kvepalus. Dabar populiariausiais kvepalais išlieka „Coco Mademoiselle“, o senovės Egipte nebuvo apsieinama be „kyphi“, kuriais kvepėjo net šventyklos. Kvepalai atliko ir dezodoranto funkciją. Ant viršugalvio egiptiečiai nešiodavosi specialius šio kvapo pripildytus kūgius. Drauge su kitais ingredientais, kaip antai pušų derva, „kyphi“ galėjo būti naudojamas ir odos, burnos, dantų priežiūrai.
Jeigu manote, kad po ištaiginga karūna Nefertitė slėpė ilgus juodus plaukus, labai klystate. Egiptiečiai tikėjo, kad plaukai žmogų padaro mažiau švarų, tad turtingi vyrai bei moterys skusdavosi galvas ir dėvėjo perukus, pagamintus iš žmogaus ar arklio plaukų. Daugybė vyrų skusdavosi veidus, o štai žyniai turėjo skusti ir visą kūną.
Senovės Egipto gyventojai mėgo vaikščioti basomis. Žinoma, apsiavę kur kas daugiau vaikščiojo turtingieji. Dėl sandalų patogumo dar būtų galima pasiginčyti. Jie buvo gaminami iš medienos, papiruso, odos. Manoma, kad žyniai vaikščiojo išskirtinai iš papiruso pagamintais batais. Vis dėlto tendencija kojomis jausti dykumos smėlį senovės Egipte išliko madinga daugybę metų. Juk basi buvo net dievai.
