Pakanka jos lėktuvui nusileisti Vilniuje, ir Golda vėl pasijunta dvylikamete mergaite su kasytėmis – tokia, kokia prieš daug metų gimtąjį miestą ir paliko.
„Ir kaip verkiau, kai Izraelyje tas kasytes nukirpo! Ten su jomis buvo labai karšta“, – šypsosi visoje Europoje, Kinijoje, Jungtinėse Valstijose rečitalių surengusi pianistė, o jos pasirodymus transliavo įvairūs pasaulio radijo bei TV kanalai. Taip pat ji yra grojusi su Lietuvos orkestrais – Nacionaliniu simfoniniu, Kameriniu, Šv.Kristoforo, Kauno simfoniniu.
Jau visai vakare Lietuvos laiku su Golda kalbamės per „Skype“ – atvykusi iš Niujorko ji turėjo karantinuotis ir pavyzdingai laikėsi tvarkos. Ką tik baigė vieną pamoką internetu su Niujorke esančiu studentu, kita pamoka laukė po interviu. O iki tol – ilgos valandos prie pianino, kuris, laimė, yra ilgamečio Nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterio, žinomo smuikininko Algimanto Pesecko namuose, kur viešnia apsistojo.
„Groju daug, bet kaimynai nesiskundžia. Sako, jiems patinka, – juokiasi pianistė, sulaukusi ne kaimynų, o pareigūnų skambučio į duris – jie tikrino, ar po kelionės laikomasi karantino. – Tvarkos reikia laikytis, tiesiog šiandien taip gyvename.“
Pastarosiomis dienomis Golda atsisakė pamokų su studentais, nes nori tik groti ir susitelkti į muziką. Taip ji ruošiasi kiekvienam koncertui, o šis jai tikrai svarbus – spalio 7-ąją Nacionalinėje filharmonijoje pianistė su Valstybiniu Vilniaus kvartetu atliks programą „Beethovenas ir ne tik“.
„Filharmonijos scena man ypatinga, artimiausia širdžiai“, – Golda net nebando slėpti sentimentų šiai salei ir Lietuvos publikai, kurios yra išsiilgusi.
– Kaskart atvykusi į Lietuvą ir koncertuojate, ir skubate lankyti mamos Juditos Zakšteinaitės-Vainbergienės kapo, taip pat stengiatės nuvykti į Rokiškį, kur iki mirties gyveno ir yra palaidotas kunigas Antanas Gobis, jūsų švelniai vadinamas seneliu. Ar mama pasakojo apie savo išgyvenimus, kaip per karą iš vaikų stovyklos ją, mažutę šviesiaplaukę žydaitę, mokytojas nuvežė tuomet jaunam Panevėžio kunigui, kad jis paslėptų nuo žūties, kaip paskui keliavo iš vienų namų į kitus, bet visuomet juto A.Gobio globą ir rūpinimąsi?
– Išties visai nieko nepasakojo. Tik žinojome, kad buvo išgelbėta to nepaprasto žmogaus, kurį ji vadindavo tėvu, o mes su broliu Zalmanu (Izraelyje pakeitė vardą į Ilan Karmi) – seneliu. Mergaitės jis negalėjo slėpti pas save – kaip būtų paaiškinęs, iš kur ji kunigo namuose?
Nuvežė į Pušalotą, mokėjo žmonėms pinigus, kad ją augintų ir globotų, kas savaitę lankydavo, atveždavo rūbelių. Kai ten kažkas susidomėjo, iš kur atsirado ši mergaitė, dėl saugumo perkėlė ją kitur. Visi jam stengėsi padėti, nes A.Gobis buvo ypatingas žmogus – nuo jo sklido šviesa, gerumas, jis padėjo daugybei žmonių, glaudė ir kitus našlaičius, šelpdavo norinčius studijuoti.
Jad Vašem Pasaulio tautų teisuolių ženkleliu A.Gobis pagerbtas 1979 m., bet su broliu tą medalį seneliui galėjome įteikti tik Lietuvai išlaisvėjus, 1990-aisiais. Pamenu, kaip gera buvo atvažiuoti į Vilnių traukiniu... Tada buvo didelė šventė, mus fotografavo ir rašė apie tai vietos laikraščiai.
– Kol su šeima gyvenote Lietuvoje, su seneliu bendraudavote lyg giminaičiai?
– Taip! Važiuodavome pas jį per visas katalikų šventes, o jis mus lankydavo per žydų šventes. Su broliu vasaras leisdavome pas jį Kamajuose, kur buvo paskirtas. Ganydavau kiaules, triušius – jis turėjo ūkį, bažnyčioje tvarkydavau gėlytes, grodavau vargonais, kuriuos pats ir buvo įtaisęs. Senelis buvo puikus vargonininkas, grojo smuiku, namuose turėjo fisharmoniją. Pamenu, pas jį pietų, vakarienės ateidavo vaikų iš našlaičių namų, senelis juos ne tik valgydindavo, bet ir mokė muzikos teorijos, solfedžio, groti, įkūrė mažą chorelį.
Jis prižiūrėjo, kad netinginiaučiau, gročiau. Mano mamytė mirė 1970-aisiais, tais metais visą vasarą buvome pas senelį. Brolis smuikininkas grodavo viename kambaryje, aš pianinu – kitame, kartais leisdavo ir fisharmonija paskambinti.
– Kaip ir kada pasirinkote muzikės kelią?
– Muziką girdėjau nuo mažumės. Mama buvo koloratūrinis sopranas, dainavo Operos teatre, paskui – Filharmonijos chore. Beje, ji dainavo tik senelio dėka. Pastebėjęs gražų balsą dar per karą senelis pasamdė jai muzikos mokytoją. Jos solinė karjera nesusiklostė dėl sveikatos problemų – teko daryti operaciją, po kurios balsas pasikeitė, bet chorui tiko.
Tėtis žinojo kiekvieną operų ariją, tik jas dainuodavo siūdamas – buvo puikus vyriškų kostiumų, paltų konstruktorius ir siuvėjas, dirbo individualaus siuvimo įmonėje „Ramunė“. Jo klientais buvo daug to meto įžymybių, o kai 1990-aisiais po ilgo nebuvimo atvykome į Lietuvą ir susitikome su dabar jau šviesaus atminimo maestro Sauliumi Sondeckiu, jis parodė, kad tebeturi ir tausoja tėvelio siūtus frakus!
Na, o grįžtant į vaikystės laikus – vyresnis brolis lankė M.K.Čiurlionio menų mokyklą, pas jį kartais į namus ateidavo mokytoja. Sėdėdama ant jos kelių, klausydama, kaip brolis griežia smuiku, dar visai mažytė ėmiau dainuoti tas natas.
Niekas nemokė – tiesiog savaime. Kai buvau penkerių, keli mokytojai įvertino, kad turiu absoliučią klausą, tad nutarė, jog turiu mokytis skambinti, atvedė pas mielą mokytoją Judit Gotlerienę. Ji parengė mane pirmai M.K.Čiurlionio mokyklos klasei. Netrukus pradėjau atstovauti mokyklai visokiuose koncertuose, konkursuose.
Vykdavome kartu – tuomet aš, pirmokė, vyresnės moksleivės Mūza Rubackytė, Ramutė Kalnėnaitė. Visos su baleto šokėjais ir styginiu ansambliu esame pasirodę Maskvoje, Kremliuje. Tais laikais kas dešimtmetį, per vadinamąją dekadą, suvažiuodavo menininkai iš įvairių respublikų.
– Kiek jums buvo metų, kai su broliu ir tėčiu išvykote į Izraelį?
– Dvylika su puse, buvau šeštokė. Ten muzikos mokiausi pas tą pačią J.Gotlerienę, o paskui, kai sukako aštuoniolika, ji mane perdavė iš Rumunijos kilusiam nepaprastai geram pianistui Mindru Katzui. Jis daug koncertuodavo visoje Europoje, todėl turėjo tik tris studentus.
Po aštuonių studijų mėnesių, 1978-aisiais, M.Katzas išvyko į didelį turą Turkijoje ir Stambule grodamas Beethoveno sonatą mirė. Antroje koncerto dalyje tiesiog krito scenoje... Likimas ar gyvenimo sutapimas, bet 2000-aisiais lygiai taip pat, būdamas tokio pat amžiaus – 53-ejų, išėjo kitas nuostabus muzikantas Raimundas Katilius. Esu laiminga, kad teko jį pažinti ir groti kartu.
Muzikos akademijoje Tel Avive gavau bakalauro ir magistro laipsnius, kol galiausiai mano dėstytojas Emanuelis Krasovsky pasakė, kad turiu viską, ką ten galėjau įgyti, toliau reikia vykti į Juilliardą – aukštąją muzikos mokyklą Niujorke.
Labai nenorėjau, bet buvau minkštai išstumta: „Tau reikia važiuoti į pasaulį.“ Esu labai dėkinga, kad taip susiklostė, nors kelias į didelį pasaulį buvo nelengvas. Ir tas pasaulis, kuriame turėjau beprotiškai dirbti, kovoti dėl vietos, buvo kitoks nei tas, kuriame gyvenau iki tol.
– O kaip, beje, susiklostė jūsų brolio smuikininko karjera?
– Kai 1973-iaisiais Izraelyje vyko didžiulis Jom Kipuro karas su Egiptu ir Sirija, jis buvo kariniuose mokymuose. Tris savaites nieko apie jį negirdėjome, pasirodė, kad šalia krito sprogmuo, daug karių žuvo, jis buvo kontūzytas ir iš dalies prarado klausą – nebegirdi aukštų natų nuo trečios oktavos. Tad su smuiku turėjo atsisveikinti, bet dabar dirba įdomų darbą su kompiuteriais, yra lazerių specialistas.
Tėvelis Izraelyje dirbo pagal savo specialybę – modeliuotoju, siuvėju, dabar jo jau nebėra tarp mūsų – iškeliavęs anapilin.
– Į Niujorką išvykote jau su tuomečiu vyru – garsiu kineziterapeutu Shmueliu Tatzu, kuris Lietuvoje žinomas kaip populiarių knygų apie sveikatą autorius Samuelis Tacas?
– Taip, mudu susitikome Izraelyje, nes mane kankino profesinė liga – riešo uždegimas. Profesorius, kurį pažinojau dar nuo Vilniaus laikų, patarė kreiptis į S.Tacą sakydamas, kad jis padės geriau nei bet kas kitas. Ir išties padėjo. Izraelyje jo karjera klostėsi puikiai, tarp pacientų buvo daug įžymybių – nuo prezidentų iki garsių muzikų.
Bendrauti jau ne kaip pacientė ir specialistas pradėjome kiek vėliau, kai gydymas buvo baigtas. Galėjome šnekėtis lietuviškai! Jo kalba, žinoma, ne mano – iš Lietuvos išvykęs gal dvidešimt septynerių, jis šnekėjo dzūkuodamas, nes yra kilęs iš Alytaus, po to gyvenęs Kaune. Bet mes su vyru jau seniai išsiskyrę.
Aš ir dabar stengiuosi lietuvių kalbos nepamiršti, nors ir išvykau labai seniai. Tik kai reikia ką nors greitai prisiminti, iš streso visų penkių kalbų žodžiai sukasi galvoje. (Šypsosi.)
– Bet jūs puikiai šnekate! O kokias dar kalbas, be lietuvių ir anglų, vartojate?
– Rusų, hebrajų, o namuose tėvai kalbėjo jidiš. Aš šia kalba nešneku, bet viską suprantu.
– Kokia buvo gyvenimo Niujorke pradžia?
– Keli mano tėčio giminaičiai į Ameriką buvo išvykę dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Užtat jis man patarė pamėginti rasti vieną pusseserę, nes tikėjo, kad ji tebėra gyva. Žmonių padedama radau. Ji tada jau buvo senutė, labiau pagelbėjo kita jaunesnė giminaitė. Pirmas dvi savaites pas ją ir pagyvenome, o paskui susiradome mažą butuką.
Įstojusi į Juilliardą labai rimtai kibau mokytis. Patekau į garsiosios pianistės Bellos Davidovich rankas. Juokai buvo menki: naują kūrinį po savaitės privalėjau išmokti atmintinai, ateiti pasirengusi lyg koncertui.
Ateidavau į Juilliardą aštuntą ryte, išeidavau dešimtą vakaro – ten vykdavo paskaitos, ten ir repetavau, nes namuose fortepijono neturėjau. Baigusi Juilliardą įstojau į Manhatano muzikos mokyklą studijuoti doktorantūroje pas puikią muzikantę ir įdomią dėstytoją Niną Svetlanovą, po visko dar mokiausi pas Rosalyn Tureck. Ši žymi pianistė, ypač puiki Johanno Sebastiano Bacho žinovė, prieš mirtį įrašė savo testamente, kad aš turėčiau perimti vadovavimą jos vardu pavadintam pianistų konkursui.
Labai įdomus konkursas, kuriame gali dalyvauti bet kokio amžiaus solistai, svarbiausia, kad pasirinktų reikiamą repertuarą.
– Dirbate Manhatano ir Juilliardo mokyklose, turite daug studentų?
– Dvidešimt. Darbo nemažai, bet prieš koncertus pamokas nutraukiu. Esu laiminga, nes studentai tam neprieštarauja ir mane palaiko, kai pradingstu. (Šypsosi.)
– Tebegyvenate Niujorko širdyje Manhatane?
– Taip, prie pat Lincolno centro. Mano butas – septintame penkiolikos aukštų namo aukšte.
– Ir kiek jame fortepijonų?
– Esu kompanijos „Steinway“ artistė. Turiu B dydžio – didesnį – „Steinway“, taip pat B.Davidovich dovanotą klavinovą – „Yamaha“ skaitmeninį pianiną. Dėstytoja ilgai juo naudojosi, bet dabar yra labai sena ir jis jai nebereikalingas.
Klavinova praverčia, kai, pavyzdžiui, naktį reikia padirbėti – sėdžiu su ausinėmis ir mokausi natas netrukdydama kaimynams. Dar turiu ir „Estonia“ – pianiną, kurį tėtis nupirko mano 18-ojo gimtadienio proga Izraelyje. Atsigabenau jį į Ameriką, mano bute nebetilptų, užtat svečiuojasi pas didelį namą turinčius draugus.
Namuose pakanka ir seno gero „Steinway“ – jis puikiai suderintas, prižiūrėtas, kas reikia, atnaujinta, – nuostabiai skamba.
– O kaip tas skambesys patinka kaimynams? Juk gyvenate daugiabutyje.
– Iš pradžių sulaukiau prašymo neskambinti nuo trečios valandos dienos iki aštuntos vakaro. Bet kaip? Juk tai pats pamokų laikas. Paaiškėjo, kad tuo metu vieno kaimyno žmona stiuardesė miegodavo!
Tarp mano studentų buvo tikrai neprastas advokatas, tad jis man išaiškino, kad pagal įstatymus Niujorke gyvenantys muzikantai be jokių kliūčių namuose gali dirbti nuo devintos valandos ryto iki dešimtos vakaro. Kaimynas rašė laiškus visokioms tarnyboms, bet aš jau buvau rami.
Įdomiausia, kad jis gyveno ne šalia manęs, o aukštu aukščiau, dar du butai į šoną. Nežinau, kodėl jam taip girdėdavosi. Juk mano galingas instrumentas specialiai prislopintas, stovi ant garsą sugeriančio kilimo, sienos taip pat su garso izoliacija...
– Savo namais vadinate Ameriką?
– Nepasakyčiau. Artimesnis man Izraelis. Be to, ten – brolis, dukterėčia.
– Niujorke pastaraisiais mėnesiais dėl COVID-19 pandemijos turėtų būti labai liūdna?..
– Nuo karantino pradžios buvo baisu – visiškai tuščia, beveik tris mėnesius sėdėjome namuose, o dabar, deja, gatvėse atsirado labai daug valkatų, narkomanų, benamių, tapo nejauku, nesmagu. Šis laikas sunkus, o muzikantams – ypač, nes nevyksta jokie koncertai, uždarytos visos salės. Bet nereikia nusiminti, viskas kaip prasidėjo, taip ir baigsis.
